Jei galėčiau apibūdinti vienu žodžiu tą tuštumą, kuri atsirado pasibaigus šiam konkursui, tas žodis tikriausiai būtų gaila.
Man gaila Monikos Marijos. Ne todėl, kad norėjau, jog laimėtų. Norėjau, kad laimėtų „Antikvariniai Kašpirovskio Dantys“, mat tyčiotis iš „Eurovizijos“ yra privalu. Itin trumpa atmintimi apdovanoti Lietuvos žmonės ne tik greitai pamiršta politikų nuodėmes, bet taip pat akimirksniu ištrina iš savo galvų sėkmės istorijas.
Todėl niekas neprisimena, kad „LT United“ yra sėkmingiausias visų laikų Lietuvos eurovizinis projektas. Jie į konkursą pažiūrėjo itin rimtai ir dainą sukūrė tokią, kuri papuošė mūsų muziką amžiams.
Aš čia juokauju (patikslinau, kad būtų užtvirtinta, nes dar pagalvotumėt, kad aš čia rimtai).
Man Monikos Marijos gaila, nes buvo pridaryta siaubingų taktinių klaidų. Pirma, meškos paslaugą padarė rengėjai, leidę dalyvauti su dviem dainomis. Kam šito reikėjo, iki šiol niekas negali suprasti.
Kaltas žalias žmogeliukas su milžiniškomis akimis, atskridęs… žodžiu, ateiviai.
Antra, jei ir buvo leista dalyvauti su dviem dainomis, kam taip daryti? Aš dar būčiau supratęs, jei Modričiai ateitų su penkiolika dainų. Jie laimėti nenorėjo. Tad galėjo tiesiog okupuoti eterį vardan linksmybių. Bet Monika Marija ėjo laimėti! Antra daina buvo apsidraudimas? Būtų gerai, kad žalias žmogeliukas apie tai irgi papasakotų.
Trečia, tas video kreipimasis sukaltas prieš antrąjį pusfinalį buvo nereikalingas. Na, kas gi kreipiasi į tautą su prašymu nebalsuoti? Ir jūs rimtai manėte, kad komisija jums neskirs balų? Taip susikompromituoti net Gražulis vengtų.
Vienintelis būdas nepatekti į finalą buvo nusidainuoti pusfinalyje. Bet ne, teko sudainuoti gerai, patekti pelnytai į finalą ir vis tiek jame tos dainos nedainuoti. Kas taip elgiasi? Žvelgiant atgal, reikėjo finale du kartus dainuoti. Ir galbūt Jurijus būtų laimėjęs bet kokiu atveju, bet užtat dėmesio būtų skirta dukart daugiau ir šansai laimėti būtų didesni.
Nes šeštadienį žiūrovas savęs klausė: kurią iš aštuonių? O galėjo klausti, kurią iš dviejų.
Ketvirta, jeigu jau buvo patingėta dainuoti du kartus arba galvota, kad tai kažkokiu būdu kanibalizuos balsus ir nuspręsta rinktis vieną dainą, reikėjo imti „Criminal“. Ir štai kaip reikėjo viską išsukti.
Skandalą reikėjo daryti iš to, kad kuluaruose buvo pradėta kalbėti apie „Light on“ panašumą į Tom’o Walker’io „Leave A Light on“. Saugodami reputaciją, prodiuseriai nusprendžia nebedalyvauti su „Light on“. Geriau nerizikuoti. Monika Marija, žinoma, verkia, nes į dainą sudėjo visą savo širdį, o kaltinimai yra absurdiški.
Ji jau svarsto, kad „jeigu jau taip, tai išvis nedalyvausiu“. Ją ramina ne tik giminės, bet ir kolegos muzikantai ir profesionalūs įtakos darytojai. Portaluose po straipsniais su ašaromis ir paaiškinimais pasirodo daugiau komentarų negu tada, kai Lietuva pralaimėjo Australijai.
Galiausiai, susikaupusi, paveikta „gražių gerbėjų žodžių ir nuoširdžių raginimų“ mergina nusprendžia vis dėlto padaryti paslaugą tėvynei ir sudalyvauja. Pakyla lyg feniksas iš pelenų ir klausia: „I’m I a criminal? I’m I a thief?!“. Ar ne gražus sutapimas? Graži? Taip. Talentinga? Taip. Ir – svarbiausia – kankinė? Taip. Pergalė? Vieni vartai. Deja. Buvo pamiršta, kad lietuviai myli kankinius. Lygioje vietoje atiduota pergalė. Gaila.
Be meilės kankiniams, dar vienas šventas reikalas yra leisti švedams uždirbti. Kad jau sunešame jiems kalnus palūkanų, tai ir jų dainas siunčiame į „Euroviziją“. Kas bus toliau? Švediškas kefyras prie švediškų bulvių?
Gaila. Geriau autoriniai atlyginimai būtų likę Lietuvoje. Vis tiek konkurso nelaimėsime. Tad bent būtume leidę „Antikvariniams Kašpirovskio Dantims“ uždirbti dar vienam įdomiam klipui.
Nepamąstėme. Nepaskaičiavome. Gaila.
Man gaila rengėjų. Kol kandidatai į prezidento postą renka elektroninius parašus, „Eurovizijoje“ vis dar siuntinėjame trumpas žinutes. Kad šito manipuliuoti neįmanoma, gali įtikėti nebent tie, kas mano, kad Marčiulionis juokauja apie NSO.
Man taip pat gaila, kad formatas yra netinkamas. Jį reikia keisti. Jeigu norime tikėtis sėkmės, mūsų atranka turi imituoti tai, kas vyksta „Eurovizijos“ finale. „Eurovizija“ yra pirmo įspūdžio šou. Ištempti viską iki trijų pasirodymų nėra prasmės, nes tai neatspindi to, kaip konkursas vyksta iš tikrųjų.
Iš esmės tai reiškia, kad turi būti viena laida, ne šešios ar septynios. Pažiūrime keturiasdešimt dainų per vakarą ir nusprendžiame. Tuomet tikėtina, kad mūsų pirmasis įspūdis galbūt atitiks rumunų pirmąjį įspūdį ir galbūt pirmą kartą istorijoje mes tą nesąmoningą konkursą laimėsime.
Dabar gi darome laidą, panašią į pasaulio futbolo čempionatą ir dar neleidžiame Modričiui nugalėti. Labai gaila.
Belieka tikėtis, kad gegužės mėnesį tiek Jurijui, tiek mums visiems pasiseks, t.y. užteks proto išrinkti gerą prezidentą.
