– Pradėjusi dirbti LRT, gavote „Auksinę bitę“ už metų debiutą, o prieš savaitę buvote pripažinta metų žurnaliste ir tavo lentynoje nutūpė antrasis „bitinukas“. Ką jums reiškia šis apdovanojimas? Galbūt daugiau atsakomybės ar motyvacijos?
– Būti įvertintam ir pastebėtam, man atrodo, kiekvienam malonu, taigi ir gauti „Auksinę bitę“ labai paglosto širdį. Negaliu sakyti, kad apdovanojimas suteikia daugiau atsakomybės, nes viešai skleidžiant informaciją visuomet galvoji apie milžinišką atsakomybę ant savo pečių.
Tačiau kalbant apie motyvaciją – ko gero, ši statulėlė primena, kad darbas nenueina perniek. Žmonės girdi, mato ir svarbiausia, tiki tavimi. O jausti žmonių pasitikėjimą dirbant tokį matomą darbą – labai svarbu.
– Kada būnate patenkinta atliktu darbu?
– Iš savęs visada reikalauju visko, ko galiu. Mano gyvenimo moto: „ką darai – daryk gerai“. Tuo pačiu, esu ir labai priekabi, atsakingai ruošiuosi pokalbiams, vėliau atsakingai juos ir analizuoju – visada yra kažkas, ką buvo galima padaryti geriau, įdomiau ar kūrybingiau.
Manau, sveikiausia – nenukrypti į jokius kraštutinumus – nei plakti savęs nereikia, nei mėgautis savo puikiais darbais, tiesiog kiekvieną kartą stengtis vis geriau ir geriau, nes visuomet yra kur tobulėti.
– Ko reikia norint patobulėti? Ar padeda įvairūs iššūkiai ir ar tikrai reikia išeiti iš vadinamosios komforto zonos? Galbūt LRT per tiek čia praleistų metų jau tapo jūsų komforto zona?
– Norint patobulėti reikia tik vieno pačio paprasčiausio dalyko – noro. Pirmiausia, tobulėjimas yra knygų skaitymas, užsienio žiniasklaidos sekimas, nuolatinis domėjimasis įvykiais, naujovėmis, ekspertų komentarais, mokymasis iš autoritetų. Visa tai galima daryti be jokių komforto zonų laužymo, o tobulėjimui labai smarkiai padeda.
Be abejo, iššūkiai, naujų darbų, laidų, projektų ėmimasis taip pat padeda tobulėti, bet nieko neįdėdamas į vidų – neturėsi ir ką pasakyti tame naujame projekte, o taip labai paprasta sudegti.
LRT man gali būti abu – ir komforto, ir iššūkių zona. Dažniausiai, LRT vadinu namais – žinių studija man pati jaukiausia ir tikrai, niekur kitur nesijausčiau taip patogiai ir jaukiai tiesioginiame eteryje, kaip čia...
Tačiau nepamirškime, kiek pats LRT sau kelia iššūkių – 100 valandų transliacija, įvairūs renginiai, nauji projektai – prie visko tenka prisidėti ir įveikti tuos iššūkius kartu su LRT komanda, o jei dar trūksta tų iššūkių – tereikia vėl to paties noro ir gali ieškoti savęs LRT radijuje, LRT Plius kanale, ar LRT.lt portale. Svarbiausia, kad turėtum, ką pasiūlyti.
– Sakoma, kad žurnalistas – ne profesija, o gyvenimo būdas. Ar dažnai darbą „nešatės“ į namus? Lengva užvėrus studijos duris pamiršti reportažus, pašnekovus, planuojamus interviu?
– Taip sakoma tikrai ne atsitiktinai, bet tikrai negaliu pasakyti, kad nešuosi darbą namo. Juk įsivaizduokit, grįžti namo po darbo ir kaip tik vakare CNN tiesiogiai transliuoja Donaldo Trumpo kalbą... arba Didžiosios Britanijos parlamentas tiesiogiai per BBC sprendžia dėl Brexito plano arba tame pačiame „Facebooke“ koks nors kandidatas į prezidentus parašo skandalingą žinutę, o kur dar įvairūs teroro išpuoliai, mirtys ir t.t. Juk neįmanoma nesekti tokių įvykių! Ar tai darbas? Nežinau, man atrodo, tai paprasčiausias noras žinoti, o galbūt rytoj tai bus jau ir darbas.
Beje, nutikus išskirtiniams įvykiams – visada stebi ir telefoną, nes gali tekti bėgti į darbą, galbūt rengti specialią laidą. Dabar viską vardiju ir galvoju – argi toks darbas gali tapti komforto zona? Iššūkių Naujienų tarnyboje niekada netrūksta, o toks adrenalinas būtent ir yra didžiausias postūmis į priekį.
– LRT dirbate jau devintus metus, ar jau turite kokių nors profesinių ligų?
– Ko gero, turiu. Kad pasikeitė kitų žinių ir informacinių laidų matymas, straipsnių skaitymas – turbūt nieko nenustebins ir priežastys to – savaime suprantamos.
Tačiau, kas stebina mane pačią – pasikeitė filmų žiūrėjimas, suvokimas ir vertinimas. Anksčiau turėjau paprastus kriterijus – arba įdomu, arba ne, patiko arba ne. Dabar labai skirstau į atskirus segmentus – pavyzdžiui, „scenarijus prastas, bet montažas išgelbėjo“.
– Ar pavadintumėte save darboholike? Kartais atrodo, kad nuolat dirbate…
– Tiesą sakant, ne. Dabar labai populiaru ir madinga papasakoti, kaip daug dirbi ir kaip visą gyvenimą skiri vien darbui... Tikrai, darbui atiduodu labai daug, nes man jis labai patinka, tačiau darboholizmas, kaip ir kiti –olizmai reiškia tam tikrą kraštutinumą, o mano gyvenimas – sveikai subalansuotas.
– Kažkodėl kai kurie žmonės skirsto kitus į karjeristus, šeimos žmones ir panašiai. Kaip manote, ar šiandien vis dar reikia kabinti kažkokias etiketes? Galbūt šių laikų moteris gali būti ir karjeriste, ir šeimos moterimi, ir puikia žmona ar sužadėtine vienu metu? Atrodo, kad jums tai puikiai pavyksta…
– Etiketės viską supaprastina ir kartais tai nėra blogai. Kartais tam tikromis etiketėmis gali prisidengti ar net išsisukti iš padėties, todėl nieko prieš jas neturiu.
Manęs, tiesą sakant, nežeidžia jokia etiketė – pati stengiuosi viską suderinti, ir, kaip jau minėjau, sveikai subalansuoti. Jei atrodo, kad pavyksta – džiaugiuosi.
Nuo vaikystės mane daug kas domino ir ėmiausi pačių įvairiausių sričių – nuo papildomų užsienio kalbų pamokų, iki šokių, plaukimo, skambinimo pianinu – todėl laiko vadybos įgūdžiais nesiskundžiu, randu laiko visom savo etiketėm patobulinti.
– Veikiausiai daugelis pritars, kad tikrai esate ugninga, energinga, nenustygstanti vietoje. Kaip atrodo rami Ugnė Galadauskaitė?
– Sunkus klausimas. Man atrodo, aš visada rami. Tiesiog nemėgstu nuobodžių dienų, nuobodžių laidų ir nuobodžių žmonių.
– Jus giria ne tik už profesionalumą, bet ir už puikų skonį. Ar turite moteriškų silpnybių ir kam negailėtumėte net ir nepadorios pinigų sumos?
– Aš maniau, kad mane kritikuoja už mano skonį. Stengiuosi laikytis tik vienos stiliaus taisyklės – išlikti savimi. Nors visi įvaizdžiai, kuriuos matote per televiziją – stilistų sukurti, taigi, paprasta išlikti stilingai.
Nei moteriškų, nei vyriškų, nei jokių kitų silpnybių, manau, kad neturiu, o kalbant apie nepadorias sumas – apibrėžkit, kas yra nepadoru?
– Jūsų sužadėtinis Marius Siparis sakė, kad esate unikali moteris, bet visai nemokate gaminti maisto, net sumuštinio nesuteptumėte. Nejaugi tai tiesa? Nemokate ar tiesiog neturite tam laiko?
– Tiesą sakant, puikiai gaminu jei nė kiek nenuklystu nuo recepto, improvizacijos virtuvėje – ne man. Laiko maisto gamybai, jei norėčiau, surasčiau. Bėda, kad toks noras manęs beveik niekada neaplanko. Kita vertus, Marius labai dažnai, labai entuziastingai praneša koks šedevras ala Mario manęs laukia šį vakarą. Negi galėčiau su juo ginčytis?!
– LRT laidoje „Gyvenimas“ užsiminėte, kad vestuves norėtumėte iškelti 2019-ųjų vasarą… Ar jau pradėjote ruoštis, galbūt dairotės suknelės?
– Pradėjome. Abu.
