Aktorystės atradimas
„Likus dviem mėnesiams iki valstybinių egzaminų mokykloje, nusprendžiau, kad būsiu aktorė. Atsimenu, kaip ėjo pas mane mokytojai, draugai, kurie klausė: „Ką tu darai? Kodėl sugalvojau tokią nesąmonę?“ Bet aš tiesiog pajaučiau stiprų vidinį norą“, – apie netikėtą sprendimą pasukti į aktorystę tinklaraščiui Euroblogas.lt pasakoja Milda Štakėnaitė.
„Norėjau studijuoti mediciną, mokiausi gamtos mokslus, bet lankiau dramos būrelį. Man visai gerai sekėsi, o likus dviem mėnesiams nusprendžiau, kad vis dėlto būsiu ne gydytoja, bet aktorė. Mokytis gerai buvo mano pačios ambicija, jeigu būčiau mokiusis vidutiniškai ar net prasčiau, niekam tai nebūtų trukdę gyventi, bet aš turėjau savo tikslų ir tvirtai jų siekiau“, – atviravo Milda. – Mano tėtis yra veterinaras, jis pasiimdavo kartais mane į darbą, tad žiūrėdavau, kaip jis daro įvairias procedūras gyvūnams, o man vienu metu būdavo ir įdomu, ir baisu.“
Kadangi tarp Mildos artimųjų nėra aktorių ar kitų meno atstovų, jos sprendimas mokytis aktorystės buvo lyg akibrokštas: „Kiti net nebuvo girdėję apie aktorystės mokslus, klausdavo manęs, ar universitete išvis galima mokytis tokio amato. Visiems tai buvo kažkoks atradimas.“
Nuo „žvaigždės“ iki netobulo žmogaus
Gyvendama Jonavoje Milda važinėdavo į Kauno dramos teatrą, kur tuo metu buvo tikras Gintaro Varno aukso amžius: „Spektaklį „Nusikaltimas ir bausmė“ žiūrėjau kokius penkis kartus. Kauno dramos teatro repertuaras buvo labai stiprus impulsas, pametėjęs man mintį eiti aktorės keliu.“
Pirmąsias savo patirtis aktorių kalvėje Milda prisimena kaip tikrą išbandymą, kurio kai kas ir neišlaiko:
„Įstojęs į Vilniaus muzikos ir teatro akademiją jautiesi ypatingas, atrodo, kad jau savaime dėl to tapai žvaigžde ir visi bus apakę nuo tavo žavesio, bet pradėjęs mokytis supranti, koks tu esi ribotas, kompleksuotas žmogus. Labai greitai išmoksti išeiti į sceną ir apnuoginti save, rodyti savo jautrumą, jausmus. Išmoksti būti be odos, o tai yra labai sudėtinga, tenka persilaužti daugybę kartų. Akademijoje yra tokia žiauri jaunam žmogui aplinka, niekas ten tavęs negiria, o vietoje to laužo. Turi atrasti jėgų susikurti save iš naujo, patikėti arba pasitraukti.“
Pasak Mildos, žmonės mato gražiąją aktorystės pusę, bet tai toli gražu nėra lengva profesija. „Aš niekada nepavydėjau tiems, kurių tėvai − aktoriai. Nemaniau, kad jiems nuo to geriau, kad jie turi kažko daugiau. Visada galvojau, kad jeigu noriu, tai padarysiu. Juk tuo ir esi įdomus, kad kuri savo istoriją. Tėvai savo vaikams nori perduoti viską, ką turi geriausio – savo išmintį, patirtį, tarsi palengvinti jų gyvenimą, papasakoti visus niuansus, profesijos subtilybes, kurias šiaip per kraują išmoksti, išsikovoji ir nori pasidalinti. Bet nežinau, ar čia yra labai gerai. Juk sakoma, vertinga, kai tėvai nori duoti vaikams meškerę, bet ne žuvį“, – apie savarankišką ėjimą nelengvu aktorės pripažinimo keliu tinklaraščiui Euroblogas.lt kalbėjo Milda.
Kai dėl vieno žodžio sustoja viskas
Aktorystėje gausu netikėtumų, o dažnu atveju tai ne pati maloniausia patirtis, nes būnant scenoje, kuomet visos akys krypsta į tave, jautiesi labai pažeidžiamas. Ne vieną kartą tokias nemalonias situacijas yra patyrusi ir Milda. Vieną jų prisimena lyg tai būtų įvykę vakar:
„Tai buvo spektaklis apie sadizmo pradininko Markizo de Sado žmoną, kuri visą gyvenimą jį gynė ir jo laukė, nors šis pusę gyvenimo praleido kalėjimuose. Mano teksto buvo gal šeši lapai smulkiu šriftu, o struktūra buvo labai sudėtinga, reikėjo ilgai kalbėti nenutrūkstamai. Buvo suplanuoti net mano atsikvėpimai. Negana to, kadangi spektaklis buvo parengtas japoniška technika, visada turėjau būti įtūpusi ir vaikščioti mažais žingsneliais. Ir ką, vaidiname mes tą spektaklį, kai vienu metu suprantu, kad stoviu ir mano galvoje baltas lapas – viską užmiršau. Užstrigo vienas žodis ir sustojo visa mašina. Aplink mane sukosi ratu grupiokės, kurios jau iš akių suprato, kas atsitiko, tad bandė tą sraigtelį pasukti, kad viskas vėl mano galvoje pajudėtų, ir pradėjo kalbėti mano tekstą. (juokiasi) Vienu momentu vėl atmintis sugrįžo ir visas spektaklis praėjo gerai, bet visi jau buvo spėję atsistoti ant pirštų galiukų, bijodami ir pagalvoti, kas dabar bus“, – prisiminusi nesklandumus scenoje juokėsi Milda.
Išaugau aktorystę kaip drabužius
Kalbėdama apie aktorės kasdienybę, Milda pripažįsta, kad aktorius karjeroje turi labai mažai pasirinkimų, nes tiesiog arba turi vaidmenų, arba jų neturi: „Manau, kad Lietuvos aktoriai sunkiai gali sau leisti rinktis vaidmenis. Retas kuris turi tokią prabangą. O aš vieną akimirką tiesiog pajaučiau, kad aktorystė man yra kaip išaugtiniai drabužiai. Lyg galingas variklis seno zaporožiečio kūne. Atradau savyje tokios drąsos ir jėgų dar kažką studijuoti – supratau, kad gyvenime negalima sakyti „niekada“.
Kalbėdama apie aktorystės mokslų naudą studijuojant odontologiją, Milda juokėsi pripažindama, kad kol kas nesijaučia labai jaukiai odontologės kailyje, nes daug galvoja apie pacientus ir situacijas, kurias tenka spręsti naujame darbe: „Patinka man odontologija – padedi ir žmogaus sveikatai, ir jo emocinei būklei, nes skatini šypsotis bei pasitikėti savimi.“
