Žvelgdama į dabartinį pramogų pasaulį G. Karaliūnaitė pirmiausia pasigenda tikrumo ir nuoširdžios, žmogiškos šilumos.

„Kai susitinkame su naujais ir madingais žmonėmis, jie yra tarsi socialinių tinklų jaunimas – parašyti labai gražią žinutę moka, tačiau susitikus bendrauti – ne, nėra šilumos. Jie draugauja bet, matyt, tik tuose socialiniuose tinkluose. O jei dar paspaudžia „patinka“ ar pakomentuoja feisbuke – čia tai tikrai draugystė. O kam tą daryti gyvai? Jeigu yra socialiniai tinklai. Aš per sena tokiems dalykams, soriukas. Jiems tai gerai, koks skirtumas, mano vaikai, ko gero, irgi taip bendraus. Su baime stebiu visą tą sintetiką. Yra balsai, yra talentai, bet nėra asmenybių. Mažai asmenybių, išskirtinio tembro, savito atlikimo. Yra tik tas balso laužimas, tas madingas skambesys, bet visa tai yra dirbtina. Mes visos vyresnės atlikėjos galime tai padaryti – palaužyti balsą, padūsauti, bet visa tai tėra sintetika“, – TV3 laidoje kalbėjo dainininkė.

Pramogų pasaulis dovanojo tikrus draugus

Nors, anot G. Karaliūnaitės, pramogų pasaulis neretai dvelkia netikrumu, savo karjeros pradžioje jai pavyko rasti tikrų draugų. Viena iš artimiausių dainininkės bičiulių – Asta Pilypaitė.

„Draugystė tarp muzikantų yra svarbesnė nei konkurencija, vienas kito kopijavimas ar pavydas. Su Asta dalinamės viskuo. Man iš tikrųjų svarbiau yra taip, kaip ji atrodo, o ne aš pati. Per praėjusius apdovanojimus aš ją tiek puošiau, kad tik ji gražiai atrodytų, o pati buvau tarsi grybų karas, kaimas. Gal ir gerai, kad tąkart pavėlavome ant to raudonojo kilimo, nors Asta labai pyko“, – juokėsi atlikėja.

„Kai buvome jaunos, buvo ir ta konkurencija. Jūs tik pagalvokite, kiek mūsų draugystė perėjo išbandymų. Juk ją išmetė iš grupės, kad priimtų mane. Mes buvome draugės, o ją išmetė ir net nepasakė, kad jos nebėra grupėje „Sekmadienis“. Pamenu, atvažiavau ir jau matau, kaip ant plakatų, kur yra Astos Pilypaitės vardas, buvo klijuojama ilgesnė – mano pavardė. Kai mane pakvietė grupė „Sekmadienis“, maniau, kad dainuoti kartu su ja, man net nebuvo tokios minties, kad vietoje jos. Tai buvo labai skausminga. Netrukus lygiai tokiu pat principu grupėje pakeitė ir mane. Bet mūsų draugystės tai visiškai nesugadino. Mūsų draugystė tik sustiprėjo ir žinau, kad pasitikėti ja galiu šimtu procentų. Tikrai nesu niekuo pranašesnė, visos senstame, visos turime buitinių problemų, vaikų – nė viena negyvename žvaigždžių gyvenimo, visos turime eilinį moters gyvenimą, tad nėra ko pūstis“, – tikino ji.

Asta Pilypaitė

„Pasiilgtu koncertų, projektų, festivalių, į kuriuos susirenkame visos, tuomet galime apkalbėti viską – nuo vyrų iki vaikų. Pavyzdžiui, ar žinote, su kiek rūbų į koncertą atvažiuoja Irena Starošaitė? Su dviem lagaminais. Aš sakau, kad prie to paties jai dar reiktų dviejų tarnų, jog neštų tuos drabužius. Ji niekada nežino, ką rengtis koncertui, todėl mes visos sėdime komisijoje, būna smagu. Jeigu bus I. Starošaitė, žinau, kad bus faina, nes ji ir vėl bus prisisiuvusi įvairių kostiumų, o mes rinksime, ką jai rengtis“, – apie moteriškus santykius šou užkulisiuose kalbėjo G. Karaliūnaitė.

Senus laikus žinoma dainininkė prisimena su šypsena ir nostalgija. Anot jos, tuomet viskas buvo kitaip.

„Kas tada buvo šou versle, būdavo nuoširdžiausia. Bet taip, turbūt, atrodo dėl to, nes tam laikotarpiui jaučiu sentimentus. Mūsų nebuvo tiek daug, į gastroles važiuodavome bendru autobusu, gyvendavome viename viešbutyje, dainininkės viena kitai darydavome makiažus, kartu rengdavomės. Tai buvo kitas laikotarpis“, – sakė ji.

„Turėjau daug norų ir ambicijų, ko gero, galėjau net pėsčiomis iš Kauno į Mažeikius nueiti vien todėl, kad įrašyčiau dainą. Tai buvo tokia didelė jėga, kurios šiandien neturiu. Draugystė su kolegomis yra ypatingas dalykas“, – tikino laidos pašnekovė.

„Kai mano karjera pasiekė piką, supratau, kad netgi tas mano beskonis skonis, tie mano juokingi drabužiai su kutosais, kurie atrodė kaip kaimas, kažkam buvo reikalingi tiek, kad juos nusikopijavo. Matyt, ne viskas buvo taip blogai“, – šyptelėjo dainininkė.

Šou versle gimė abipusė meilė

Pasirodo, kad pramogų pasaulis G. Karaliūnaitei visam gyvenimui dovanojo ne tik puikias bičiules, bet ir pirmąją tikrą meilę. Laidoje „Visi mes žmonės“ dainininkė prisipažino apie buvusius šiltus jausmus 2007-aisiais metais mirusiam žinomam atlikėjui.

„Viena ypatingiausių draugysčių buvo su a.a. Rolandu Janavičiumi. Mes susipažinome Mažeikiuose naktį prieš Naujus metus ir jų važiavome švęsti į Klaipėdą – aš savais keliais, o jis savais. Tačiau tą naktį traukinyje važiavome dviese. Tai buvo tikriausia mano draugystė. Tik dabar galiu pasakyti, kad tai, turbūt, buvo pirma ir vienintelė abipusė meilė. Visa kita, kas vyko toliau, buvo paskubėta, buvo kitaip“, – pasakojo dainininkė.

„Jis buvo žvaigždė, jis buvo numeris vienas. Kuomet užsienyje buvo Jacksonas ir Madonna – Lietuvoje buvo Janavičius ir Džordana Butkutė. O aš gyvenau kaime, svajojau būti dainininke. Popdainininke aš tapau iš tikrųjų dėl to, kad buvau įsimylėjusi Rolandą Janavičių. Matot, kaip gerai būti 40-ies – iškart viską prisipažįsti, nes nebe gėda. Pradžioje buvo ryšys, buvome draugais, kolegomis. Paskui, kai atsirado grupė „Sekmadienis“, kuomet atsirado mano draugė Asta Pilypaitė, mūsų dažniai su Rolandu buvo tie patys. Tai buvo tokie laikai, tai buvo smagu, tai buvo gyva, tai augino manyje išdykusią, smagią asmenybę“, – prisiminė G. Karaliūnaitė.

Tiesa, palengva užsimezgę romantiški santykiai tarp dviejų dainininkų turėjo ir ne tokią pozityvią pusę.

„Vis tik buvome du atlikėjai po vienu stogu... Man tuo metu buvo tik pradžia, o jis norėjo, kad aš rašyčiau jam dainas ir pati nedainuočiau. Pradėjau jausti, kad jis nepritaria, kritikuoja mane, jis nepatikėjo, kad aš galėčiau būti dainininke. Sakė, kad gal geriau dainuočiau pritariančiųjų vokalą: „Tu labai gerai ten dainuoji – ir vieną, ir kitą balsą moki. Bet tu, kaip solistė, netinki“, – R. Janavičiaus žodžius citavo atlikėja.

„Jis man pasakė numesti svorį, – laidoje nusijuokė Gintarė. – Tai aš tarkavau morkas, obuolius iki kraujo tomis tarkomis, nes jeigu netarkuosiu – bėgsiu kartu su juo krosą. Kai tarkuodavau, galvodavau: „Velnias, reikėjo bėgti“, o kai bėgdavau – „Velnias, reikėjo likti prie tarkos“. Bet aš sukūdau! Netikėtai, nelauktai mane pakvietė į „Pop Art“ festivalį. Mama man pasiuvo, iš kiek ji turėjo medžiagos, tokį trumpą, labai trumpą, beveik kaip diržas trumpumo, sijonėlį. Ir jis (R. Janavičius) tada kažkaip pradėjo galvoti, kad galbūt man gali pavykti.

Pradėjau daryti įrašus, važiuodavau į Kauną. Jam nepatiko, ką atveždavau jam paklausyti. Jis buvo tas žmogus, kurio norai aranžuotėms buvo šiandieniniai, o technologijos ir tik dar pradedančiųjų skonis buvo kitas – tas, kuris buvo prieš 20-imt metų. Dėl to jam tai nepatiko. Ne dėl to, kad man jis kažko pavydėjo, o dėl to, kad jis turėjo be galo gerą skonį. Ir aš jo paprasčiausiai nesuprasdavau, galvodavau: „Na, kas jam nepatinka? Žiūrėk, koks geras motociklo garsas“. Dabar kai apie tai pagalvoji... O Dieve... Pamenu, kad to motociklo garso taip ilgai ieškojau. Ir kas atsitiko tada? Atsitiko taip, kad aš jį palikau ir nusprendžiau, kad noriu likti Kaune. Norėjau įrašyti albumą ir jį pabaigti be jo. Įskaudinau jį labai“, – pripažįsta G. Karaliūnaitė.

Dėmesio centre buvo visada

Dainininkė džiaugiasi, kad žmonės, kuriuos ji prisileido arčiau savęs, niekada nesiekė ja pasinaudoti. Tiesa, ne visi buvo linkę tuo tikėti.

„Vienu metu, kai aš pasirašiau kontraktą su „Bomba“, tiems nerealiems aštuoniems albumams, turėjau draugystę su Zenka (tuometinis „Bomba records“ direktorius Vytautas Juozapavičius). Vyravo toks principas, kad taip paprastai kontrakto gauti negali. O aš juk nakvodavau pas jį. Nakvodavau tame kambarėlyje su pianinu ir jis man tepdavo sumuštinius, iškepdavo blynų, tačiau niekada nėra priekabiavęs ir niekada neleido suprasti, kad turėčiau su juo „pasikutenti“, jei noriu, kad jis man padėtų. O tokių pasiūlymų buvo. Tačiau tie, kurie dėl manęs ką nors padarė – niekada. Skaudino tai, kad niekas negalėjo tuo patikėti. Mąstė: „Negi tu čia tokia talentinga, kad su tavimi paėmė ir pasirašė tuos kontraktus?“. Aš gavau pačias geriausias įrašų studijas, geriausius muzikantus ir aš juos galėjau pasirinkti. Man tik tereikėjo įrašyti du hitus, o visos kitos dainos albume buvo pagal mano pačios sprendimą. O vėliau aš nuėjau lengviausiu keliu. Po to aš supratau, ką reiškia lengvai užsidirbti pinigus. Tai buvo tas momentas, kai sutrumpėjo mano sijonai ir pagilėjo mano iškirptės. Buvo daug koncertų, o aš galėjau daug uždirbti. Pasistačiusi šokėjas, supratau, kad galiu gyvai nedainuoti per priedainius, aš galėjau tiesiog imti vaizdu, o ne garsu. Ir tai buvo didžiausia mano klaida. Tai nubloškė mane ne į blogiausią popscenos lygmenį, bet ne į tą. Reikėjo paklausyti, o atrodė, kad viską žinau pati“, – laidoje šyptelėjo žinoma moteris.

Gintarė sako, kad jos pavardė buvo plačiai linksniuojama visada, tačiau, laikui bėgant, ji išmoko su tuo susitaikyti ir dėmesį sutelkti tik į geriausius dalykus.

„Su apkalbomis aš susiduriu visada. Esu toks žmogus, kuris, turbūt, atkreipia dėmesį bet kokiu atveju. Pirmiausia kalbos buvo vienokios. Tada, kai mano pačios dainos tapo hitais, buvo pagarba, aš galėjau turėti daug ką, galėjau turėti, kas tuo metu buvo geriausia. Ir aš turėjau – šeimą, netrukus gimė sūnus. Ir viskas. Supratau, kad po to į mane taip nebežiūrima, niekas neklausė, ar aš norėčiau įrašyti dainų, buvo tyla. Ir tada atsirado daina „Debesėlis“. Jis atsirado per vieną dieną, tiksliau per tris valandas, ir nunešė viską. Netrukus, mano sūnaus dėka, atsirado ir „Borūžėlė“. Tada požiūris į mane pasidarė kitas – neva aš vėl labai pigiai nusipirkau populiarumą. Bet į tai nekreipiau dėmesio, nes tiek „Debesėlis“, tiek „Borūžėlė“ man atvėrė duris ir vėl į pačias geriausias studijas, pas pačius geriausius prodiuserius, muzikantus, kur įrašiau visas kitas savo kūrybos dainas“, – laidoje „Visi mes žmonės“ kalbėjo G. Karaliūnaitė.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (272)