Daugiau nei 10 metų Ispaniją tyrinėjanti ir prieš metus visai šalia Barselonos atsikrausčiusi gyventi moteris tikina turinti užtektinai patirties lyginti Ispanijos ir Lietuvos švietimo sistemą. Anksčiau pedagoginį darbą dirbusi Danguolė svečioje šalyje savo akimis matė, kaip skirtingai nuo lietuvių yra mokomi ispanai.
„20 metų Lietuvoje dirbau pedagoginį darbą ir galiu save drąsiai vadinti profesionale bei „sočiai prisiragavusia maisto šitoje virtuvėje“ mokytoja.
Visada ir visur aukštinu Lietuvą, lietuvaites, o dabar dar ir lietuvišką išsilavinimą. Ir tie, kurie mėgsta sakyti, kad pas mus viskas blogai, o ypač „baisus“ mokymas, tai atvykite nors trumpam pagyventi į Ispaniją ir nuspręsite, ar tikrai jau viskas taip pas mus blogai“, – sako moteris.
„Ispanijoje pamokos prasideda 9 val. ir tęsiasi iki 13 val. 30 min. Tuomet visi eina namo pietauti, pamiegoti ar pažaisti kompiuteriu, o vėliau, apie 15 val. ar 16 val. – grįžta tęsti pamokų.
Toks dalykas, kaip popamokinė veikla – minimalus. Pradinukus iš mokyklos privalo paimti tėvai arba seneliai, nes kitaip mokiniai vieni negali palikti mokyklos, tokios čia taisyklės. Visi tėvai laukia sustoję gatvėje, nes dėl saugumo jų niekas į mokyklos patalpas neįleidžia. Ir visa tai jie daro du kartus per dieną, vadinasi, kažkas šeimoje turi nedirbti, kad galėtų leisti sau tokią laiko prabangą turėti. Auklės čia nepopuliarios, nes jų darbą, dažniausiai, atlieka senjorai ir senjorės.
Rugsėjo pirmosios šventės čia nėra, kaip ir nėra jokios Mokytojų dienos. Mokslo metų pradžia Ispanijoje prasideda rugsėjo viduryje ir baigiasi prieš Jonines. Taigi, gėlių mokytojams čia niekas jokia proga nedovanoja, nes, kaip matote, į fiestų sąrašą šios šventės ir neįtrauktos. Taip pat nėra jokių karnavalų, jokių elektroninių dienynų, susirinkimai – tik individualūs, apie darbų (technologijų) pamokas niekas nėra girdėjęs, nėra atskirų dailės ir muzikos pamokų. Kada mokytoja nusprendžia ta veikla užsiimti, tada ir užsiimama.
Geografija – tyrinėjimas vietinių iškasenų, miškų ir kalnų vyksta, bet pasaulio geografija – taip pat labai minimaliai. Todėl, jei paklaustumėte mokinio, kur yra Lietuva, atsakymo tikrai iš visų nesulauktumėte, jau nekalbu apie visų Jungtinių Amerikos Valstijų išvardinimą.
Anglų pamoka – vieną kartą per savaitę, todėl, vykdami į Ispaniją nesitikėkite, kad visi čia jums puls atsakyti angliškai. Jeigu norima, kad vaikas šia kalba gebėtų bendrauti – už keturias privačias anglų kalbos pamokas per mėnesį teks pakloti 80 eurų, tiek moka viena mano bičiulė. Tuo tarpu Lietuvoje jau ir pradinukai žino, kas yra anglų pamokėlės.
Dailyraščiu čia rašyti niekas nemokinamas, eilėraščių mokytis mintinai niekas nereikalauja, na, gal tik vieną kartą vyro sūnui reikėjo per 12 metų, uniformų nėra, jos tik privačiose mokyklose. Todėl su tomis baisiomis tamprėmis ne tik mamos gatvėse vaikšto, bet ir jų dukros. Vis galvoju, iš kur jos tai traukia?!
Diktantams ruošiasi namuose – mokytoja išdalina pavyzdį, namuose pasiruošia ir klasėje rašo. Dar to nebuvau girdėjusi, kaip nebuvau girdėjusi ir daugelio kitų dalykų. Bet, užtat, visi mokinukai į mokyklą eina su šypsena veiduose – kam nepatiktų tokių „trankilų“ (atsipūtusių) sistema, kam?
Iš kur visa tai žinau? Vyro sūnus mano akyse užaugo, dabar draugė veda du sūnus į mokyklą – ta patirtimi ir dalinasi, o aš mielai išklausau!
Drąsiai sakau, kad nuostabūs mūsų mokiniai ir jaunimas, nuostabios mokytojos ir Lietuvos išsilavinimas, estetika, o kokia popamokinė veikla plati, ojai! O kaip man tie karnavalai patikdavo ir rugsėjo 1-osios šventė, šimtadieniai, išleistuvės...
Visur gerai ten, kur mūsų nėra“, – pasakoja Danguolė.
Lietuvė pastebi, kad mokyklos tema visada yra labai jautri, mat ne visi tai pamena su šypsena. Nepaisant to, pašnekovė labai aukština Lietuvos ugdymą.
„Visada atsiras tų, kurie apie mokyklą kalbės blogai. Tegul draskosi tauta. Tačiau man sunku stebėti, kiek daug purvo yra pilama ant lietuviškos mokyklos“, – DELFI sako ji.
Anot Danguolės, panaši situacija, kaip Ispanijoje, yra ir Anglijoje bei kitose šalyse. Daugelis mokinių, kaip teigia pašnekovė, tuoj užmirš, kaip ranka užrašyti savo vardą, nes visa reikalinga informacija yra perkeliama į nešiojamus kompiuterius. Negana to, vaikai nėra mokomi gyvenimiškų pamokų.
„Darbų ar vadinamųjų technologijų pamokų čia išvis nėra. Kiek teko domėtis, tokių užsiėmimų kitose Europos šalyse irgi nėra. Čia tik Lietuvoje vaikai yra mokomi gaminti valgį, siūti, megzti, nerti ar dirbti su medžiu“, – teigia moteris.
Vyro sūnus užaugo Danguolės akyse, todėl ji puikiai pamena, kaip jis grįžęs iš mokyklos niekada neturėdavo jokių namų darbų, o vasarą reikėdavo perskaityti vos vieną knygą.
„Jokių projektų, jokių grupinių užsiėmimų Ispanijos mokyklose nėra. Vyro sūnus namuose nenaudojo stalčių, nes jis paprasčiausiai nenaudojo vadovėlių, sąsiuvinių. Popamokinė veikla – futbolas arba krepšinis, kitokių būrelių čia nėra. Visos moterys, turinčios vaikų, čia beveik nedirba. O vaikai į mokyklą eina patenkinti, nes ten jų laukia žaidimai. Į Lietuvą atvažiavę ispanų vaikai išprotėtų, nes jie tokio krūvio tikrai nepatemptų. Lietuvoje vaikai yra labai užimti, jie mokosi, o mokytojai – atiduoda visą save“, – tikina buvusi pedagogė.
Nepaisant to, Danguolė randa trūkumų ir Lietuvos švietimo sistemoje, tačiau ne pačiose mokyklose, o aukštesnėse institucijose.
„Būtų gerai, jei mūsų švietimo ministrai būtų dirbę bent kelis metus mokykloje tam, kad jie turėtų patirties, jog iš arti būtų susipažinę su ta virtuve. Mano manymu, reikia keisti ne patį švietimą, o požiūrį į jį, į mokytojus ir į mokinius. Svarbu grąžinti pagarbą mokytojo specialybei, nes dabar ši profesija Lietuvoje stipriai nuvertinta“, – sako pašnekovė.
„Esu Lietuvos patriotė. Matyt, per daug matau tų skirtumų tarp Lietuvos ir Ispanijos, kad galėčiau tylėti“, – pripažįsta D. Pečiukonytė-Chuan Font.
