„Jau ilgai norėjau šuniuko, todėl tai nebuvo per vieną dieną ar net mėnesį priimtas sprendimas. Nesirinkau augintinio tarsi žaislo ar aksesuaro, ieškojau draugo ir šeimos nario. Manau, kad noras turėti šunį dažnai ateina iš vaikystės – tikiu, kad ir man nutiko panašiai. Nors jo norėjau jau seniai, supratau, kad iki šio žingsnio privalau subręsti, suaugti, nes tai rimtas, atsakingas žingsnis“, – DELFI pasakoja Justina.
„Šio šuns ieškojau jau nuo vasaros, o rudenį prasidėjo jau labai intensyvios paieškos. Džiaugiuosi, kad atsirado žmonės, kurie mane atvedė iki Uvio veisėjos. Jį, kurį atsiskraidinau iš Maskvos, pasirinkau tikrai ne dėl išpindėjimo, o dėl to, kad Lietuvoje paprasčiausiai tuo metu nemačiau gerų variantų, o šuniuko labai norėjau. Po ilgų paieškų nusprendžiau, kad noriu Uvio iš Rusijos“, – teigia pašnekovė.
Už išskirtinį grynaveislį mažylį J. Stambrauskaitė nepagailėjo 2 tūkst. eurų. Tiesa, dėl šių savo išlaidų verslininkė tikrai nesigailinti, mat ji gavo baltą, pūkuotą ir labai meilų bičiulį – tokį, apie kurį jau seniai svajojo.
„Tai ne ta vieta, kurioje reiktų taupyti ar ieškoti pigesnių variantų. Vienas bičiulis man pasakė: „Nusipirk pigesnį iš internetinių skelbimų“. Aš tikrai neremsiu daugintojų, kurie dirbdami tik „ant kiekio“, gali pardavinėti ir sergančius šuniukus ar keturkojus su padirbtais dokumentais. Man nesvarbu, kad šuns veislė būtų populiari, ne pagal tai jį rinkausi. Mano artima bičiulė yra Pomeranijos šuniukų vedlė, todėl kreipiausi į ją, kad man ji patartų, kur galėčiau juos įsigyti. Moterimi, kuri man pardavė Uvį, pasitikėjau 100 proc. Žmonės rašė komentaruose, kad šunį galėjau pasiimti ir iš prieglaudos nemokamai, tačiau nenorėjau dvarneškos. Juk kiekvieno žmogaus pasirinkimas, kiek tu gali skirti šuns įsigijimui. Kažkas tam gaili, kažkam neskauda ir dešimties tūkstančių“, – tikina ji.
Justina supranta, kad daliai žmonių jos šuns kaina gali kelti įspūdį, tačiau Uvį ji pamilo iš pirmo žvilgsnio.
„Kaina gali kelti įspūdį, tačiau vieniems ir 50 eurų už šunį atrodo daug, nes juk galima jį tiesiog pasiimti nemokamai. Žinoma, man ta kaina dar išaugo ir dėl to, kad jį atsiskraidinau iš užsienio. Galėjau ir Lietuvoje įsigyti už 1,2 tūkst. ar 1,5 tūkst. eurų, tačiau niekas taip neįstrigo, kaip Uvis. Viską sudėjus gavosi apie 2 tūkst. Tiesa, jis į Lietuvą atvyko su veisėja, kuri pati atskrido ir man atgabeno šuniuką. Su ja palaikome ryšį ir dar tikrai palaikysime“, – šypteli pašnekovė.
Naujas šeimos narys praskaidrino Justinos kasdienybę. Verslininkė juokaudama sutinka, kad tai jai tarsi vaikelis.
„Tai yra pats pirmas mano augintinis, todėl viskas man nauja, šviežia ir pergyvenu dėl kiekvieno menkniekio. Džiaugiuosi, kad šalia manęs yra žmonių, kurie tikrai nusimano apie Pomeranijos špicus, į kuriuos galiu kreiptis bet kada. Tai labai protingas, tvarkingas, gana ramus šuo. Aišku, visada norisi, kad šuo būtų dar ramesnis, tačiau kol kas jis dar mažiukas – jam vos 4,5 mėnesio, tad jo charakteris dar formuojasi. Mažylis dar labai baikštus – pats savęs bijo lodamas“, – nusijuokia keturkojo šeimininkė.
Rinkdama vardą augintiniui Justina griežtai rėmėsi nuostata, kad savo šuniui ji skirs kruopščiai apgalvotą ir mažai kam girdėtą vardą.
„Nenorėjau nei Guči, nei Rekso. Įprastai žmonės tokiems šuniukams labai dažna skiria juokingus vardus – arba tai būna prekiniai ženklai, arba kvepalai. Man visa tai atrodo tarsi pasityčiojimas iš paties šuns. Juk tai gyvas sutvėrimas. Norėjau trumpo ir aiškaus vardo. Turėjau kelis variantus ir, pasitarus su keliais žmonėmis, išrinkome, kad jis bus Uvis“, – džiaugiasi ji.
„Le Mirage“ antrojo gimtadienio akimirkos:
