Neseniai internetinių transliacijų milžinas „Netflix“ pristatė britų rašytojo Bernardo Cornwello populiaraus romanų ciklo „Saksų kronikos“ motyvais sukurto serialo „Paskutinė karalystė“ trečiąjį sezoną. Šiame seriale vieną iš vaidmenų atlieka ir lietuvis aktorius A. Fedaravičius. Apie savo personažą ir filmavimo užkulisius jis plačiau papasakojo portalui LRT.lt.
– Gal ir pradėkime nuo serialo „Paskutinė karalystė“. Papasakokite apie savo personažą. Koks jis?
– Mano personažo vardas yra Sitrikas (Sihtric). Jis yra benkartas – pusiau saksas, pusiau danas vikingas, gimęs motinai saksei, kuri buvo vergė ir mirė gimdydama. Todėl jis visą gyvenimą nematė meilės. Jo tėvas Kjartanas, kurį galima sutikti pirmajame sezone, nėra labai mylintis vyras ar tėvas. Ypatingai benkartams.
Tad Sitrikas visą gyvenimą augo savo brolio Sveno, taip pat sutinkamo jau pirmame sezone, šešėlyje. Nematydamas meilės jis užaugo ieškodamas tėvo pavyzdžio, kurio neturėjo. Perspėju nežiūrėjusius (kad atskleidžiamos siužeto detalės – aut.), bet dėl to jis antrame sezone, tėvo pavedimu, iškeliauja nužudyti Utredo (Uhtred). Na, o kas nutinka vėliau, per daug atskleisti nenoriu. Jis tampa tuo, kuo tampa.
Kuo man Sitrikas asmeniškai labai patinka ir su kuo galiu labiausiai tapatintis bei pasimokyti iš jo, tai begalinė ištikimybė ir nuolankumas tėvo pavyzdžiui, kuriuo tampa Utredas. Sitrikas yra be galo ištikimas, dėl savo vikingo prigimties yra puikus šnipas, kuo Utredas vėliau nepiktavališkai naudojasi. Jis yra viena iš Utredo rankų: Finanas dešinėje, Sitrikas – kairėje.
Kaip ir turi būti, jis yra puikus kovotojas. Gal dėl to, kaip ir minėjau, kad jis niekuomet neturėjo tos meilės ir ieškojo pavyzdžio, kurio niekada nematė, jis pradeda tai konstruotis iš Utredo bei aplinkinių, kuriuos mato daug pozityvesniame pasaulyje nei tas, kuriame užaugo. Kol kas, kol dar yra jaunas, jis yra labiau klausytojas ir stebėtojas, o ne dalyvis – vien dėl savo rango, kurio jis, duok dievai, nusipelnys ir vieną dieną taps lordu. Tačiau tai parodys laikas.
– Kaip nutiko, kad tapote šio serialo dalimi?
– 2016 metų pradžioje, kai jau kurį laiką negyvenau Rusijoje ir gyvenau Londone, padariau vadinamąjį self-tape, tai yra namuose nufilmuotą, aktorių atrankai skirtą įrašą, ir išsiunčiau savo agentams. Jau buvau visiškai pamiršęs apie tai, tris ar keturis mėnesius užsiiminėjau kitokiu darbu, vadinamuoju reklamavimu – dalinau lankstinukus ir bandžiau žmones įkalbėti užsirašyti į sporto klubą ar kažkokias labdaras.
Nebegalėjau prašyti pinigų iš tėvų, nors jie visada jų duodavo, kad siekčiau savo svajonės. Taigi tuos tris mėnesius užsiiminėjau kitais darbais, apie atranką buvau visiškai pamiršęs, ir gavau pranešimą iš savo agentų, kad režisierius norėtų su manimi susitikti.
Susitikau su juo ir po savaitės gavau laišką „Sveikas priimtas į „Paskutinę karalystę“. Labai pasisekė, bet aš tikiu, kad viskas vyksta savo laiku ir savo vietoje. Esu labai dėkingas už šitą įvykį, atsitikusį šiame mano gyvenimo laikotarpyje.
– „Paskutinėje karalystėje“ gausu kovų, mūšio scenų. Ar sudėtinga filmuoti tokias scenas?
– Mūšio scenas, kad ir kokios jos žavingos ir nuostabios ekrane, iš tikro, labai užknisa kurti. Norėtųsi lakstyti ir kardais mojuoti, bet iš tikro daugiausia yra laukimo. Mūšio seną, kuri ekrane trunka minutę ar dvi, nufilmuoti užtrunka savaitę dėl didelio kiekio žmonių, dėl skirtingų detalių ir darbų, kuriuos reikia padaryti.
Vienas visų šiame seriale esančių vyrų mėgstamų hobių yra tos vadinamosios choreografijos. Trečiame sezone su Marku (aktorius Markas Rowley – aut.), kuris vaidina Finaną, pradėjome įnešti vis daugiau savo idėjų, formuoti kiekvieno personažo specifinį kovos stilių. Kaskadininkai mums leidžia tai daryti. Mūšio scenos yra be galo smagios, bet, kaip ir minėjau, varginančios, nes tiesiog atlieki savo choreografiją. Po to kažkur tolumoje būna kameros, tai vėl kartoji tuos pačius judesius. Po to šešias valandas lauki, eini darai tą patį.
Iš emocinės pusės tas laukimas yra sudėtingas. Jo ir šiaip yra nemažai, bet šiame būvyje, kai testosteronas liejasi per kraštus, norisi tiesiog rėkti ir daryti savo žiaurųjį mūšį, tenka daug laukti. Be abejo, atsitinka daug traumų. Nors ir turime dublerius kaskadininkus, daugiausia jie užsiima jodinėjimu, nes draudimas mums neleidžia ypatingai greitai ar sudėtingai jodinėti. Tačiau kovos scenas mes perimame, darome patys ir kartas nuo karto nutinka koks netikėtas pasikreipimas ar pasisukimas. Ypatingai šiame, naujausiame sezone, labai daug filmavome purve ir sniege, kai slidu ir šalta – tai tiesiog yra receptas traumoms. Jų nutinka nemažai, bet po visų mūšių turime terapiją. Be to, visi, kurie vaidiname šiame seriale, esame fiziškai aktyvūs.
Ieškome vienokių ar kitokių būdų gydyti savo skausmus, bet traumos nutinka. Ir tai nervina, nes visą laiką norisi stumti save tolyn, padaryti daugiau ir geriau. Kovos scenose labai egzistuoja perfekcionizmas, kaip ir, manyčiau, mūsų visų požiūryje į savo darbą.
– Neseniai pasirodė jau trečiasis „Paskutinės karalystės“ sezonas. Jei neklystu, jus seriale galima matyti nuo antrojo sezono. Galbūt turite kokių ryškių prisiminimų ar smagių istorijų iš filmavimų?
– Dauguma prisiminimu yra vien geri. Ryškiausia tai, kokia šeima mes visi tapome. Iš daugelio žmonių, kurie šioje industrijoje dirba dešimtmečius, lūpų pasikartoja žodžiai, kad nebūna taip, kad žmonės taip vieni kitus mylėtų ir gerbtų. Daugumoje filmavimų, kuriuose aš dalyvavau, žmonės tampa tokia tiems keliems mėnesiams tampa tokia surogatine šeima.
Tačiau šiame seriale yra beprotiška vienybė tarp aktorių ir tarp visos filmavimo komandos. Kai filmuojamės Budapešte, dauguma aktorių gyvena viename pastate – visų durys atrakintos, vieni pas kitus užeidinėja, kartu sportuojame, kartu einame į vakarėlius. Nors dažnai šitoje industrijoje būna, kad aktoriai leidžia laiką su aktoriais, o filmavimo komandos nariai su kitais komandos nariais, čia tai nėra įprasta – mes visada leidžiame laiką kartu. Man tai vienas svarbiausių ir brangiausių reiškinių.
Žinau, kad mes visi, kurie kartu būname aikštelėje, vienas kita mylime ir gerbiame. Aktorių dosnumas vienas kitam yra beprotiškas. Tarkime nauji aktoriai visi stengiasi ne dėl savęs, o dėl kito – lyja, šalta, kamera nukreipta tik į vieną žmogų, o visi likę aktoriai, į kuriuos kamera buvo nukreipta prieš tai, tiesiog stovi kitapus, kad tu juos matytum ir kad tai padėtų tau jausti tų sceną. Jie tai daro, kad palengvintų darbą, pasirodymą. Esu dėl to be galo laimingas ir dėkingas, būdamas šio serialo dalimi.
Vienas smagiausių dalykų, tai kiek daug mes juokiamės aikštelėje. Kartais net pagalvojame, kad sukūrėme nauja vaidybos metodą – tikėkimės tai neatrodo baisai ekrane – mes labai daug juokiamės prieš rimtas scenas. Aikštelėje ne visi tai supranta. Juokiamės, o tada išgirstame „veiksmas!“ ir visi vienu metu įkvepiame ir persijungiame į tą rimties momentą. Po to, kai žiūrime pakartojimus, matome tuos staigius perėjimus.
Mėgstame vienas kitam krėsti išdaigas. Pavyzdžiui, jei yra scena, kurioje kam nors tenka valgyti, ypač jei tai labai pritrauktas kadras, prikrauname daug druskos į maistą ir žiūrime ar ištemps jo profesionalumas, ar ne. Būna, kai kamera nukreipta į vieną personažą, o kitas su juo kalbasi, tai tas kitas daro juokingus veidus ir žiūri, ar ištemps, ar ne. Yra vietos klaidoms ir jas smagu kartais daryti, mokytis iš viso to.
– Seriale jūsų personažas turi kelis artimiausius bendražygius. Ar su juos vaidinančiais aktoriaus bendraujate ir už filmavimo aikštelės ribų?
– Kaip ir minėjau, tarp mūsų visų yra vienybė ir už aikštelės ribų ji tęsiasi. Pavyzdžiui, su Marku, kuris vaidina Finaną, Londone gyvename viename name. Kai keliaujame kur nors, visi vieni kitiems padedame filmuoti jau minėtus self-tapes. Su bent trimis-keturiais aktoriais, kai gyvenu Londone, esame labai netolimu atstumu ir visada vieni kitiems skambiname, klausiame kaip kam sekasi, kaip kieno sveikata ir leidžiame labai daug laiko kartu.
Dauguma šito serialo aktorių tikrai tapo draugais, manau, visam gyvenimui. Tikri draugai tai nereiškia, kad kiekvieną dieną leidžia kartu laiką, tačiau bet kada paskambinus ar pakvietus susitikti yra šiluma. Vieni kitus labai palaikome. Tas palaikymas ir supratimas padeda judėti į priekį ir išlaikyti sveiką protą.
– Neseniai „Paskutinė karalystė“ pradėta rodyti LRT eteryje. Ar tikėjotės, kad jis bus rodomas ir Lietuvoje, kaip tai vertinate?
– Buvau maloniai nustebintas, kad LRT pradėjo rodyti šį serialą. Žinau, kad mama, patėvis ir broliai, gyvenantys Lietuvoje, žiūri kartais per „Netflix“, bet nesitikėjau, kad pradės rodyti. Man labai malonu. Negirdėjau kol kas atsiliepimų, gal kartas nuo karto kas nors parašo „Instagram“ ar „Facebook“, kad malonu matyti lietuvį.
Manau ilgą lieką vienokiu ar kitokiu būdu bėgau nuo Lietuvos. Nežinau, gal ambicijos buvo kitokios, siekiai kitokie... Nežinau. Tik šiais metais pradėjau labiau mylėti šalį, iš kurios esu kilęs. Didžioji dalis kultūros, su kuria augau, tiek filmai, tiek knygos, buvo gana vakarietiška, bet labiau pradedu patriotiškai mylėti savo šalį, suprasti, kad atstovauju jai vienu ar kitu formatu. Anksčiau to nejaučiau.
Todėl labai smagu, kad rodo Lietuvoje. Labai malonu, jei kažkam patinka ar kažkas džiaugiasi, kad tai darau. Man, kaip aktoriui, svarbu, kad žiūrovas jaustų kažką – ar tai būtų meilė, ar neapykanta, ar dar koks kitas pojūtis. Net jei tai ir neapykanta, aš vis tiek džiaugiuosi, nes tai reiškia, kad man pavyko padaryti savo darbą. Iš tikro, labai džiaugiuosi ir būtų įdomu išgirsti, kas ką galvoja.
– Sitrikas toli gražu nėra vienintelis jūsų vaidmuo. Kuris iš jūsų vaidmenų yra arčiausiai širdies ar labiausiai įsiminęs?
– Sitrikas tikrai nėra vienintelis mano personažas, bet pastaruoju metu jis užima daugiausia vietos mano gyvenime. Kelis metus po pusę metų vyksta filmavimai Budapešte, tai kaip ir gyvenu nemažai ten. Gal vien dėl to, kiek laiko aš investavau į šį projektą, jis užima labai daug vietos mano širdyje.
Bet kita vertus, kiekvienas darbas, kurį man teko garbė atlikti, ar projektai Rusijoje, Anglijoje, ar keli trumpi filmai Lietuvoje, kuriuose filmavausi, kiekvienas kažką įdeda į širdį. Kiekvienas jų tuo metu, kai tai darai, ar vėliau, duoda kažkokią pamoką apie save. Man atrodo, kiekvienas aktoriaus darbas yra ieškojimas savyje kažkokių savo dalių, kurių galbūt nežinojai esant. Kiekvienas darbas, kurį dariau, kažko išmokė.
Kai kurios pamokos ateina tik dabar, ar tai apie empatiją ir suvokimą kitų žmonių, ar apie tai, koks esi pats. Labai įdomu. Vieni nuo to bėga, kiti šiame darbe yra dėl to, kad tai kažkokia terapija. Man patinka ieškoti ir pažinti save labiau. Pažįstant save labiau, pradedi labiau pažinti ir kitus žmones. Dėl to aš labai myliu šitą darbą ir visą laiką siekiu dirbti vis daugiau.
– Turbūt vienas žinomiausių jūsų darbų yra „Sibirietiškas auklėjimas“. Kokie prisiminimai iš šio filmo filmavimo?
– „Sibirietiškas auklėjimas“ buvo mano pirmas darbas ir pirmas žingsnis į svajonę. Tuo metu studijavau filosofiją, kurios taip ir nebaigiau. Pusiaukelėje pirmo kurso gavau šitą darbą. Tai buvo man ženklas iš Dievo, kad laikas imtis to, apie ką ilgai svajojau. Didelė pamoka, nes tai buvo gana didelis projektas. Tai padėjo mokytis atsakomybės, ko anksčiau nepraktikavau, nors mama labai mokė to.
Manau, tikriausiai svarbiausias prisiminimas iš to, pasitikėjimas savimi bei žinojimas, kad dabar turėsi daryti šitai, nes norėjau to, nors ir bus sunku. Nežinojau tada, ant kiek svetimų sofų reikės miegoti, kiek bus tamsu kartais. Tai davė draugų, kurie ir šiai dienai yra mano draugais. Manau, tai buvo visai neblogas pirmasis mano karjeros žingsnis. Vien tik geri prisiminimai. Kartas nuo karto pasėdžiu ir pagalvoju apie šį filmą.
– Kiek žinau, esate vilnietis, tačiau jau kurį laiką gyvenate ne Lietuvoje. Kas lėmė, kad karjeros siekiate svetur?
– Kaip ir minėjau, didelė dalis kultūros, kurios apsuptyje augau buvo vakarietiška. Anglų kalbą kalbėjau nuo mažens – nuo didelių laiko tarpų praleistų žiūrint „Cartoon network“ (animacinių serialų ir filmų kanalas – aut.). Todėl, kiek pamenu, nuo pat pirmų minčių apie kiną svajojau tai daryti ten, iš kur ir atėjo mano matyti filmai.
Taip pat aktoriaus karjera tikrai nėra pats lengviausias kelias, o kai esi svečias, tai gal tampa dar šiek tiek sunkiau. Bet kuo sunkiau, tuo rezultatai tampa pačiam malonesni. Kažkas man kažkada yra sakęs „visi šitie aktoriai pasaulio kine yra ten kažkur toli, mums nepasiekiamose vietose, tu net nesvajok”. Jei aš juos matau, vadinasi ir kelias iki jų kažkoks yra.
– Ar visada norėjote būti aktoriumi?
– Svajoti apie tai pradėjau 15-os, kai bėgdavau iš papildomų matematikos pamokų ir vietoje jų eidavau į kiną. Nelabai mėgau mokytoją, gal ir tinginys buvau, labiau naudojausi dešiniąja smegenų puse. Svajojau apie garso režisūrą, nes Amžiną atilsį senelis buvo garso režisierius. Taip pat režisūrą, ko suvokimas tik dabar pradeda labiau formuotis, stebint režisierius. Dar toli esu nuo to, bet kada nors priartėsiu.
Ta svajonė, apie tapimą aktoriumi, susiformavo nuo to, kad pažiūrėjęs filmus būdavau kažkokiame kitame pasaulyje, negalėdavau kalbėti. Vėliau supratau, kad yra kažkoks jausmas. Mano svajone tapo padėti kitiems kažką pajausti. Labai džiaugiuosi ir jaučiuosi palaimintas, kad tai pavyko suvokti pakankamai anksti ir 19 metų gavau tą šansą iš Dievo „imti ir daryti“ – „Sibirietišką auklėjimą“. Tai padėjo suprasti, ko aš noriu iš gyvenimo, nors labai bijojau, kad nežinosiu to ilgai. Bet labai pasisekė.
– Kokius naujus jūsų darbus galėsime išvysti artimiausiu metu?
– Šiuo metu laukiu patvirtinimo, ar filmuosime ketvirtą „Paskutinės karalystės“ sezoną. Turime sulaukti, kol „Netflix“ algoritmai viską teisingai suskaičiuos. Šiuo metu IMDB (The Internet Movie Database – nuolat atnaujinama interneto duomenų bazė apie aktorius, filmus, televizijos laidas ir t.t.) esame trečioje vietoje ir aplenkėme „Sostų karus“, kuo didžiuojamės visi. Laukiame to, vyksta daug visokių atrankų, kuo toliau – tuo daugiau. Palaipsniui pamatysite mane ir kitur. Dirbu, stengiuosi ir pažadu, kad pamatysite.
