„Atvykite į kalėdinį G-Vilnių! Jūsų laukia šaltas rankos paspaudimas“, – taip savo įrašą tūkstančiams savo bičiulių ir sekėjų pradėjo Jurga.
„Aš esu vilnietė, ir savo miestą labai myliu. Jeigu gyvenčiau Los Andžele, parskridusi kalėdinių atostogų bučiuočiau žemę, kaip Rūta Lee. Bet šįkart atskridau viso labo iš Dortmundo. Lėktuvui leidžiantis labai smalsiai žiūrėjau į savo miesto širdį: pagaliau turėjau šansą pamatyti įslaptinto grožio eglę iš viršaus. Garsiąją didžiojo devintuko eglę! Nepavyko. Bet tai nėra blogiausia“, – teigė ji.
„Sekmadienį apėjau Vilnių pėsčiomis. Apžiūrėjau vitrinas, egles, gatvių žibintus, visa, ką turime kalėdinio. Įspūdis toks: ta Vilniaus eglė Katedros aikštėje todėl gavo į skudurus, kad yra šalta. Šalta balta su šaltomis mėlynomis dekoro detalėmis.
Aš suprantu idėją – eglė turėtų priminti, kad reikia skirti laiko artimiesiems, kad laiko nenusipirksi, laikas – brangiausia valiuta ir taip toliau, ir panašiai, ką dabar madinga brūžinti. Tačiau realiai, stovint prie garsiosios eglės kūnu ir žiūrint ne į drono nuotraukas, o tai, kas ant lauko pliko, peršasi mintis, kad laikrodžio viduriais išpuoštas gana skylėtas šventinis karkasas, supamas kalėdinio miestelio, kuriame – ir kiniškos šviečiančios lazdelės, ir amsintys plastmasės kukuliai, nenuteikia taip jau labai romantiškai. Ir tų stalų, žyminčių valandas, niekas neįskaito. Stalas kaip stalas – šaltos baltos spalvos.
Be abejo, yra kam patinka tokia minimalistinė, „vyriška“ eglė: formos aiškios, jokių ceremonijų, „laikas eina, nesidažyk, vėluojame“. Yra tokių vyrų, kuriems visos žmonos suknelės vienodos, ir jų yra per daug. Nes kiekviena suknelė reiškia išlaidas. O reikia taupyti.
Mano miesto valdžia irgi taupo. Didžiuojasi taupydama. Statistiką skaičiau, bet širdimi, gaila, nepajutau. Nes tvarkoma krantinė ar statomi vaikų darželiai man atrodo savaime suprantamu dalyku.
Taupumas labai pastebimas vaikštinėjant Vilniumi kalėdinėse sutemose. Šeštadienio vidurnaktį šventinės iliuminacijos – žavūs šviestuvai su kandeliabrais prie Aušros vartų – jau išjungtos. Išvažiuoja lenkų turistų autobusai – išjungiame ir lemputes.
Taupyti galbūt reikia iš tiesų. Kalėdos juk yra apie jausmus, ne apie išlaidas. Jėzaus prakartėlė Katedros aikštėje mums tai primena.
O dar labiau – per kelis žingsnius nuo jos veikiantis Kalėdų Senelio paštas. Skurdžiausias kalėdinis paštas, kokį teko matyti. Atsiprašau, bet jis nevertas nė vieno laiško. Jei tai yra „Lietuvos pašto“ prekės ženklo integracija, tai ji – apgailėtina.
Balto tento palapinė su dviem firminėmis pašto dėžutėmis prie įėjimo, su užmestomis lemputėmis. Viduje – stalas su kėdėmis ir pieštukais. Ant sienos priklijuoti keli A4 lapai, ant kurių užrašytas lietuviškojo senio Kalėdos adresas...
Žinau žinau, – Amerikoje viskas sintetika ir chemija, mūsų tauta neturi nieko bendra su tais santaklausais, kuriuos sukūrė kokakola.
Bet jei taip, aš noriu būti Amerikos lietuvė. Nes amerikietiškos, ar – vokiškos Kalėdos spragteli tik įžengus į jų kalėdinius cechus. O šįkart aš jau apėjau pusę Vilniaus kalėdinio atviruko ir dar ne tik nespragtelėjo, bet jau ir pyktelėti buvo progų. Kaip nekalėdiška.
Bet – kaip jaustis, stovint vidury tamsios kaip patys žinote, kas, Lukiškių aikštės? Tiesą sakant, jei ji išvis būtų neįšviesta, gal būtų geriau. Nes tiek šviesų, kiek jai duota, sudaro tokį kičo festivalį, kad norisi nueiti ten beisbolą pažaisti.
Prospektas įšviestas šaltomis baltomis lempelėmis (ne pirmi metai, tinka prie eglės). Aikštės medžiai apsukti geltonai šviečiančiomis girliandomis, nes „kaip miela“. Kampe šviečia fontanų stulpai, kala Vėlykų spalvomis kaip reikiant. Viena apšvietimo ferma su keliomis liūdnomis lemputėmis yra virš čiuožyklos. O šventoji Elektra, už ką tu taip baudi?
Ant ledo daug žmonių, ten visai smagu, sukasi kalėdiniai muzikos įrašai. BET – čiuožykla iš šonų aptverta metaline tvora. Nes... kodėl? Taip saugiau mums patiems nuo mūsų pačių?
Šitoje policinėje valstybėje tvora reikia atitverti viską. Ne šiaip sau gimė posakis „pora kaip tvora“. Nes prie tvoros buvo geriau. Tvora yra visa ko pagrindas. O pasitikėjimas – kvailiams.
Duisburge, buvusioje šachtų teritorijoje, virtusioje miesto parku, yra n būdų nusisukti sprandą, bet ten vyksta kultūros naktys ir tie vokiečiai kažkaip išsisuka be tvorų. O čia vos kas – tvora. Kilometrai tvorų. Bet jei jau tvora – neišvengiama, ją galima papuošti. Taip, kaip tai išsprendė Šv. Kotrynos bažnyčia. Bet Lukiškių aikštė yra, kokia yra.
Žodžiu, sveiki visi turistai, suskridę pasigrožėti pasakiškai kalėdiniu Vilniumi, prisiskaitę paikų rekomendacijų internetuose. Norite, patarsiu porą lankytinų vietų? Lengvai. Apsistokite „Pacuose“, pasivaikščiokite Savičiaus ir Stiklių gatvelėmis, paragaukite austrių ir ikrų viename Rotušės aikštės apvalių stiklo namelių, o tada eikite iki „Sugamour“, kuris papuoštas vienareikšmiai geriausiai Vilniuje. Tik man atrodo, ta vieta priklauso Kaunui...“ – savo mintimis dalijosi J. Klimaitė-Riebling.
9 žavingiausios pasaulio eglutės – tarp jų ir Vilniaus:
Vilniaus Kalėdų eglė iš arčiau:
