Juozui pasakius, kad jo jubiliejinė knyga gali siekti 1000 puslapių, pagalvojau: „Dieve, ką jis ten dės?“. O dabar atsiverčiu tą milžinišką knygą naktį po repeticijos ir... viskas aišku. Pirma mintis: „Wow, na ir pridarėme darbų...“. Kiti žmonės tiek ir per kelis gyvenimus nepadaro. O iš puslapių žvelgė gyva istorija... Juozas ir mane privertė į ją parašyti, privertė, nes bijojau, žinojau arba tiesa, arba nieko... Juk jis mano gyvenime užima dvi ypatingas vietas – artimas draugas ir kartu ištikimas darbo kolega. Prieštaringos labai rolės, sunkiai suderinamos... Bet mūsų saitai yra jau nebeatsiejamai susiję.
Ką galima pasakyti apie žmogų, su kuriuo draugystė tęsiasi 25 metus, nuo gilios jaunystės, ir turi tiek spalvų ir skirtingų dalių, kiek žmogaus gyvenime maksimaliai įmanoma? Matyt tam, kad išbūti kartu kūrybingai ir intensyviai tiek metų, reik tą žmogų labai mylėti, gerbti ir vertinti. Pirmiausia, Juozas yra mano labai artimas draugas, brolis, šeima. Lojalus, ištikimas, mylintis ir visada esantis šalia kritinėse situacijose. Taip pat jis yra mano ilgametis bendražygis, kostiumų dailininkas, „bohemiečių“ ir Vilnius City opera įkūrėjas, su kuriuo bestatant 14 operos spektaklių nugalėta daug vidinių kovų, užkariauta daug Elbruso viršukalnių, atrasta naujovių ir tikrai neginčijamai įeita į Lietuvos operos istoriją.
Juozas yra teatro žmogus, jo gyslomis teka teatro kraujas. Jis nekuria tiesiog gražių suknelių, jo kostiumai kuria personažų istorijas. Mes daug metų dalinomės kiekviena idėja, kūrėm beprotiškos drąsos projektus, stūmėme vienas kitą būti drąsesni, įdomesni, originalesni – su juo aš pastačiau pirmuosius didžiausius savo spektaklius Lietuvoje! Vien tik mano operoms jis sukūrė virš 2000 kostiumų, pačių įvairiausių stilių, istorinių periodų: nuo senovės Egipto iki XIX a. Anglijos, XX a. Paryžiaus, art deco, pokario ar labai šiuolaikiškų darbų. Labai svarbu gyvenime turėti žmogų, prieš kurį tu jauti didelę atsakomybę, norą nustebinti, pritrenkti, padaryti įspūdį. Juozas man išugdė kitą požiūrį į teatro kostiumą. Mums visada buvo įdomu ir gera būti kartu, gal todėl Juozo darbai mano spektakliams visada buvo ypatingi, vėliau įtakoję ir kitus jo darbus, o aš mylėjau kiekvieną sekundę praleistą kuriant kartu, nors kartais ir norėdavau nusukti jam galvą (šypteli).
Su Juozu nukeliauta labai ilga ne tik dvasinė, emocinė, profesinė, bet ir fizinė kelionė. Kokiomis tik gatvėmis mūsų nevaikščiota pačiu įvairiausiu paros metu! Išmaišytas Londonas, tyrinėjant architektūrą, naujausius mados vėjus, ruošiantis spektakliams ar Britų bibliotekoje ieškant kokios istorinės karinės uniformos pavyzdžio. Naktimis pėstute iššukuotas visas Manhatanas, aplankyti visi specializuoti Niujorko knygynai, kur galima rasti naujai išleistas knygas apie kostiumų istoriją ir madą. Juk Juozas turi nepasotinamą apetitą žinioms – jis pirko ir siuntė į Lietuvą kilogramus, tonas tų knygų, todėl nestebėtina, kad dabar turi didžiausią ir vertingiausią kostiumų, architektūros ir dizaino biblioteką Lietuvoje! Bet užtat koks kaifas, kai turi privilegiją naktimis sėdėti Juozo namuose, po dideliu krištoliniu sietynu, ant tamsiai mėlynos velvetinės sofos paskendęs tose knygose, o jis kaip magas pasakoja tau dar vieną savo viziją, įgyvendinant mūsų svajones. Mūsų draugystė yra likimas. Mes abu neturėję nei brolių, nei seserų, pažįstame vienas kitą visapusiškai ir giliai. Tikras gyvenimas pereina į kūrybos procesą: mes valgome, kalbamės apie gyvenimą, paskui apie teatrą, apie kūrinį, kelios valandos – ir štai jau dar vieną spektaklį kartu padarėme... Nėra aiškios ribos. Nelengvas procesas būti kartu tiek metų, bet labai prasmingas.
Tose kelionėse būdavo ir ašarų, nes bet kokioje meninėje diskusijoje neapsieisi be kovos, o dėl idėjų visada kovodavome labai aršiai, nors su labai didele meile... Kartą sėdėjome Niujorko Centriniame parke ant suolelio tokie linksmi, mėgavomės vaizdu ir praeiviais – aš ką tik išleidau savo pirmąjį spektaklį Brodvėjaus 42-os gatvės teatre, Juozas atvežė kolekciją, bet kaip susitarę vienu metu abu prisiminėme namus ir... abu pradėjome labai verkti... ne todėl, kad buvo liūdna ar vieniša, bet todėl, kad abu aiškiai supratome, kokią tolimą kelionę reikėjo nueiti iki šio suoliuko: man nuo Žirmūnų, jam nuo savo vaikystės Vilijampolėje, ir kokią kainą už viską sumokėjome... Daugelis žmonių galvoja, kad Juozas „sklaidosi fantazijomis“, negyvena šioje žemėje, bet iš tiesų jis absoliutus realistas – visada aiškiai žinantis, kad sėkmė niekada neateina už dyką. Jis žino, kiek jėgų ir juodo darbo reik įdėti, ką reik aukoti, o tai – laikas su artimaisiais, draugystės, poilsis, pagaliau gyvenimo pilnatvė... Tokia darbo apimtis ir kokybė neįmanoma be spengiančios vienatvės. Ir todėl tie kūrybos bendrakeleiviai dažnai yra svarbiau, negu artimiausia šeima, kurios per savo darbus nematai...
Man visada imponavo jo užsispyrimas ir rezultato siekimas bet kokia kaina – kaip ir jau legendinis jo posakis, kad „antrą kartą pirmo įspūdžio nepadarysi“. Taip, mes siekėme pasauliniu standartų, kartais net statydami stiklo pilis ant byrančio smėlio.
Mes su Juozu visada dirbome naktimis, nuo 9 valandos vakaro iki 6 -7 ryto, dažnai man tiesiai išlipus iš lėktuvo, kuomet aplink visiškai tylu, niekas negali trukdyti, nutraukti minties. Taip atsirado visi mūsų darbai. Ir kartais aš pasiilgstu tų naktų praleistų su Juozu, nes jos buvo tikrai magiškos – matyti kaip iš pokalbių gimsta Juozo kuriamas pasaulis, jo vizija, visada bekompromisinė ir maksimalistinė… Jis yra perfekcionistas, o jo teatro kostiumai yra tikrų tikriausias couture (aukštoji mada), nes labai daug dalykų siuvama, siuvinėjama rankomis, neskaičiuojant valandų...
Žmonės arba gali kurti teatrui, arba ne. Matymas iš anksto, dar fantazijoje, kaip drabužis atrodys scenoje, kine ar fotografijoje, vieniems būdingas, o kitiems ne. Šito negali išmokti. Ir net vėliau, visuose Juozo mados darbuose, aš visada mačiau sceną. Jis ateina iš tos pačios mados mokyklos kaip Alexander McQueen, John Galliano, jo mados kolekcijos – tarsi operos spektakliai: siužetas, muzika, atmosfera, epocha. Jos nėra tik gražių couture suknelių paradas, tema visada vis kita ir pragalvota iki mažiausių detalių. Aš jį priskirčiau prie dizainerių, kuriančių teatrą madoje. Ir nesvarbu kiek Juozas pasiekė ar dar pasieks aukštojoje madoje, aš esu įsitikinus, kad Juozo talentas ir mastelis geriausiai atsiskleidžia teatrinėje erdvėje, nes teatras neturi ribų, neturi lubų. Ribos ir lubos yra tiek aukštai, kiek tu pats sau išsikeli.
Juozas labai norėjo į Paryžių, jam buvo labai svarbu parodyti savo darbus kito pasaulio kontekste, nes jis yra iš tų žmonių, kurie visada galvoja, kad kartais turi nerti į didįjį vandenyną, kad suprastum ko iš tiesų esi vertas. Ir jis sugebėjo ne tik pirmasis ir vienintelis iš mūsų šalies išvežti savo kolekcijas į Paryžiaus aukštosios mados savaites dar pačioje karjeros pradžioje, bet iškart buvo apdovanotas pačiais aukščiausiais apdovanojimais – du kartus pamečiui LVMH premijos – 2001 m. už debiutą ir 2002 m. už progresą. Dabar, po tiek metų, visi yra pamiršę, kad Juozas turėjo labai dideles galimybes ir realius pasiūlymus pasilikti Paryžiuje ir dirbti garsiausiuose pasaulio mados namuose didžiausiems mados prekių ženklams. Tada jo padarytas sprendimas labai daug ką esminio pasako apie patį Juozą, nes nepaisant visų tų atsiveriančių galimybių, jis labai norėjo būti savo vardo dizaineris, ir dirbti Lietuvoje. Jis nenorėjo dirbti kitiems. Juozas yra tikras savo šalies patriotas, nenugesinamas idealistas, tai įrodęs savo darbais. Iš širdies gelmių jis tikėjo savo talentinga komanda, puikias siuvėjas, jis tikėjo, kad turi sugrįžti į Lietuvą ir kurti būtent čia. Manau, kad tik žmogus, kuris labai vertina ir myli tai, ką jis turi, gali priimti tokį sudėtingą ir iš tiesų nedėkingą sprendimą, nes savo šalyje pranašu tikrai nebūsi. Pasilikti žymiai sunkiau, negu išvažiuoti.
Žmonės nepažįstantys Juozo ir nežinantys jo gyvenimo faktų dažnai jį supranta klaidingai – jis juk kartais visus pilkais cepelinais išvadina ar emigruoti pakviečia. Bet jie nesupranta jo charakterio – čia viskas 1000% kardinaliai priešinga. Juozui labai skauda širdį dėl mūsų tautos gyvenimo kokybės ir sopulių, jis provokuoja, kad žmonės pasitemptų ir taptų geresniais, tikresniais, įdomesniais, jis kviečia stengtis nedaryti kompromisų. Jo aštrūs pasisakymai yra iš meilės išeinantys žodžiai, kad mes nesusitaikytume būti vidutinybėmis, nepasirinktume prasčiausios gyvenimo opcijos. Jis pats visada rinkosi sunkiausią kelią ir niekada nesitaikstė su žodžiais „vidutiniškai gerai“. Kartais slapta stebėdama Juozą Londone ar Paryžiuje aš pagalvoju, o koks būtų buvęs jo kelias, jeigu jis būtų pasilikęs tuose prašmatniuose Paryžiaus mados namuose..? Matyt nebūtų nei mūsų sukurtų spektaklių, nei tų šimtų darbų, sukurtų Lietuvoje, nei tų didelių kančių ir kovų už savo tiesą ir... už aukščiausią profesionalumą ir kokybę, kurie dažnai niekam net nereikalingi.
Tuo metu, kai mes trise su Gintaru Rinkevičiumi sukūrėme „bohemiečius“, idėja statyti operos spektaklius nevalstybinėje įstaigoje prilygo savižudybei, arba bent jau buvo pasmerkta nesibaigiančiai kančiai, nes dar nežinojom, kad surasim tiek nuostabių bendraminčių mecenatų tarpe, kurie ir padės įgyvendint visas svajones. Ar mes atsiskyrėme nuo Nacionalinio operos ir baleto teatro todėl, kad buvom egocentriški bepročiai? Iš gero gyvenimo? Ar norėjom susikurti papildomų problemų? Tikrai ne. Būkim biedni, bet teisingi – mums trims tuo metu nebuvo vietos Nacionalinėje operoje, nebuvo galimybių kurti savo kūrybinio braižo teatrą, turėti savo meninę viziją. Tada Lietuvos operos padangėje buvo toks laikas, kai geriausi savo srities profesionalai nebuvo reikalingi Nacionaliniai operai, jie buvo laikomi nepatogiais, neprisitaikančiais, bet ką čia mes – ir dainuojantis jaunimas nebuvo reikalingas. Čia tik paskutiniais metais dainelę pakeitė, kai jau dainuoti nebeliko kam... Tuomet mes trise net nesitardami priėmėme tokį patį sprendimą, kurį Juozas priėmė Paryžiuje. Geriau būti outsaideriu, bet turėti savo viziją ir laisvę kurti tą pasaulį, kuriuo tiki.
Mes trise nagais ir alkūnėmis kovojome už jaunus solistus, už operą netradicinėse erdvėse, už naują pastatymų stilių. Niekada nebuvo tiek dėmesio skiriama operos kostiumui, ir ne tik dėmesio – lėšų, beprotiškai sunkaus darbo, pastangų – Juozas tvirtai laikėsi savo pozicijos, kad „bohemiečių“ pastatymuose turi būti ne tik muzikos ir dramos vienybė, bet ir vizualioji pusė turi būt joms lygiavertė, ir netgi kartais turėti savo momentus kai groja pirmu smuiku (šypteli). Ir Juozas neapsiriko – investicija pasiteisino, nes po 10 metų ir kelių šimtų spektaklių kiekvienas Juozo sukurtas kostiumas kuo puikiausiai išsilaikęs, alsuoja naujumu, inovatoriškumu ir pritrenkiančia įvairove. Dabar, kai mūsų spektaklių įtakotos užaugo naujos žiūrovų kartos, daugelis net neįsivaizduoja, kokios nuobodžios operos galėjo būti anksčiau.
Dirbant su Juozu režisierius privalo turėti žiauriai šaltus nervus, nes Juozas nemėgsta, tiesiog liguistai nekenčia paišyti eskizų, ir ne todėl, kad nemokėtų, bet todėl, kad jis kuria gyvai, kostiumą asmeniškai pritaikydamas prie konkretaus žmogaus figūros, veido, charakterio – jo kūriniai modifikuojasi ir kinta, jų formos priklauso nuo to, kokie žmonės atlieka tuos vaidmenis. Jis kuria meninės improvizacijos būdu. O režisieriui tai yra totalus peilis, nes iki paskutinės sekundės tu nežinai kaip atrodys spektaklio visuma. Čia reikalingas totalus pasitikėjimas ir tikėjimas…
Gal po daugelio metų, kai teatro istorikai galės pažiūrėti iš šalies ir laiko distancijos, jie pamatys tą epinį mastelį, gigantiškus užmojus, beprotišką drąsą tame, ką mes norėjome padaryti.
O viso to kaina? Beprotiškai didelė. Už Juozą atsakyti negaliu, bet jeigu man reiktų visa tai dar kartą pakartoti, šią minutę aš nežinau ar užtektų jėgų ir kantrybės žinant apie šią kelionę tai, ką jau dabar žinau.
Kai visiškai netikėtai gatvėje negyvas nukrito mano tėtis, Juozui paskambinau pirmiausia. Jis, nors ir ištrauktas iš vonios, sugebėjo atvažiuoti greičiau negu greitoji... Jam nereikėjo nieko sakyti – jis iškart užsiėmė mano sunkiai sergančią mama, bandydamas kuo toliau nustumti iš jos sąmonės ką tik patirtą šoką. Prabėgom su Juozu pasidalinau savo nuogąstavimu apie galimą mamos reakciją į tėtį atvirame karste, visgi kartu nugyventa 49 metai, o mamos sudėtinga Parkinsono ligos rūšis neleido nuspėti kas bus. Kartais ji atsidurdavo kitoje realybėje. Ir čia kaip niekur nieko Juozas man sako: „Tu nebijok – aš pats nugrimuosiu tavo tėtį“. Na logiškai tai nieko keisto, juk Juozas tūkstančius valandų yra praleidęs grimuodamas pačius įvairiausius personažus. „Žinai, negyvo žmogaus niekada negrimavau, bet kaip tyčia vakar Kino pavasario filme tokią sceną mačiau, kaip žmogų morge grimuoja, tai atkreipiau dėmesį,“ – pridūrė. Tėtį Juozas grimavo visą valandą. Jis su juo garsiai kalbėjosi, mat jie buvo draugai – tėtis mėgo slaptai parūkyti, o mama jam neleisdavo, bet kai į svečius ateidavo Juozas, tėtis galėjo su juo „oficialiai“ rūkyti balkone... Kai mama pamatė tėtį karste pirma jos frazė buvo: „O Jėzau, jis atrodo taip, kaip per mūsų vestuves“. Tai man buvo didžiausia gyvenime Juozo dovana, didesnė negu galima protu suvokti. Nesvarbu, kad tuo metu jis jau buvo žymiausias šalies dizaineris, bet jis rūpinosi manimi darydamas tai, ką jis moka geriausio.
Deja, labai greitai teko atsisveikinti ir su mama. Išleidome ją į paskutinę kelionę su Juozo suknele, jaunatvišką, išpuoštą, puošnesnę, negu bet kada galėjo sau leisti, savo sunkiame Sibiro tremties paženklintame gyvenime... Tai ir yra Juozo jautrumas, šiluma, artumas. Tai ir yra mūsų gyvenimas, kurio ribos nusitrina ir viskas tai tampa lyg meninio filmo scenarijumi... Tokie poelgiai neužmirštami. Aš neturiu nei brolių, nei seserų ir tokio artumo draugai, man yra artimiausia šeima, su stipresniu nei kraujo ryšiu. Gal dėl to aš Juozą vadinu savo broliu?
Kai esi kartu nelaimėse, turi būti ir šventėse. Aną vasarą išpuolė net kelios progos – mūsų su Dexteriu 20-asis vestuvių jubiliejus, mano 50-metis... Mes pirmąkart gyvenime iškėlėme trijų dienų puotą Italijoje, o kadangi šeimininkai buvo draugai, tai jų XII a. koplytėlėje nusprendėme atnaujinti santuokos įžadus. Iš Vatikano atvažiavęs monsinjoras Visvaldas Kulbokas patarė, kad gal būtų šaunu, jeigu mane kas nors atvestų prie altoriaus, kaip kad prieš 20 metų. Tai aš nedvejodama skambinu: „Juozeli, turiu reikalą, pas mane tėvai mirę, brolių, seserų nėra ir man labai reikia, kad tu mane prie altoriaus nuvestum.“ Ragelyje buvo ilga pauzė. O tada Juozas ir sako: „Klausyk, aš noriu būti toks jaunas, kaip prieš 20 metų, o tu man skambini ir sakai – būk mano tėvu.“ Prisijuokėm iki ašarų... ir Juozas sutiko, bet su viena sąlyga, kad jis man dovanos vestuvinę suknelę ir aš jokiais būdais negalėsiu turėti jokios nuomonės, kokia ta suknelė bus.
Juozas nenorėjo rizikuoti, mat prieš tai, mes esame turėję epizodą, kai ant mano kūno Juozo pasiūta suknelė tiesiogine to žodžio prasme išsilydė į beformį maišą. Mano Zaratustrų gentyje Pakistano pasienyje surastas autentiškas indiškas audinys neatlaikė itališko karščio ir visą mano kūną nudažė ryškiomis spalvomis – geriau negu bet kokios tatuiruotės! Tai buvo totali katastrofa, nes tą sekundę kaip tik buvau viena iš trijų liudininkių aktoriaus Jason Flemyng vestuvėse. Kitos dvi – Claudia Schifer ir Jools Oliver...
Nuo Juozo keiksmų mano „egzotiškų“ audinių kolekcijoms ir kitoms „nesąmoningoms“ idėjoms linko ausys, o aš bėgau persirengti. Tai buvo mano antra nelaiminga patirtis su Juozo „coutiūrais“ – pirmoji nelaimė buvo tuomet, kai jis man pasiuvo nuostabią suknelę Dexterio filmo „Lok, stok ir šauk“ premjerai Holivude, bet ji buvo tokia siaura, kad Dexteris su vairuotoju mane turėjo horizontaliai guldyti į limuziną ir tokiu netradiciniu būdu transportuoti iki raudono kilimo – nesilankstė nei mano liemuo, nei kojos, nei rankos... Bet čia jau absoliučiai legendinės istorijos.
Visi kažkodėl galvoja, kad jeigu tavo artimas draugas mados dizaineris, tai tu kasdien rengiesi ne tik jo sukurtomis vakarinėmis suknelėmis, bet ir lovoje miegi su jo pasiūta pižama. Visiška nesąmonė! Negi kaskart susitikus su Jamie Oliver reik tikėtis, kad jis virs tau vakarienę?
Bet čia atskleisiu paslaptį – tuomet kai aš nustojau Juozą reguliuoti ir režisuoti, jis man sukūrė stebuklingai įspūdingą apdarą Dexterio režisuoto filmo „Edis Erelis“ premjerai su Hugh Jackmanu, iš šimtų užtrauktukų, šilko ir odos, kad net pati Claudija Schifer gyrė, kad ši fantastiška suknia absoliučiai atitinka mano asmenybę ir charakterį, ir kad žmogus tai sukūręs turi būti man labai artimas. Buvau kaip Juozo skulptūra. Ir kai akies krašteliu pamačiau savo atvaizdą projektuojamą per visa daugiaaukščio namo pastatą Londono Leicester skvere, tai žinojau, kad tą minute ir pats Juozas būtų manim pasidžiaugęs… 20 metų bandžiau būti jo mūza, bet niekada nebuvau plona, neturėjau ilgų kojų, ir šiaip neatitikau jo modelių standartų, o čia Statkevičiaus padedama ėmiau ir nunešiau visas gražiausias pasaulio moteris.
Santuokos įžadų atnaujinimui Italijoje Juozas man padovanojo įspūdingą, netikėtą, raudoną kaip ugnis suknelę. Tai buvo jo vieno absoliuti vizija, tokia, šalia kokios jam nebus gėda stovėt. Nuo namelio, kuriame rengėmės iki bažnytėlės, kur mūsų jau laukė 85 iš viso pasaulio suskridę draugai, skambant varpams, mes su Juozu turėjome dviejų minučių kelionę. Pasipuošę ir susikibę už rankų mes ėjome tyloje ir apie nieką nekalbėjome. Tačiau prieš mūsų abiejų akis, toje kelionėje praėjo visi 25 metai. Mes ėjome dabar jau suaugę, pasiekę savo aukštumų, bet kartu ir labai vieniši savo didelėje gyvenimo kelionėje, kovodami su vėjo malūnais, kovodami su neįmanomais dalykais dėl savo neįgyvendinamų svajonių, prarasdami pakeliui savo bendražygius, tėvus, draugus, dažnai apspjaudyti dėl to, kad turim susimokėti aukščiausią kainą už sėkmę, už tai, kad esam geriausi, kad norim viską padaryti aukščiausios kokybės, kuri kaip rakštis bado akis kitiems. Tą minutę aš žinojau, kad mūsų draugystė, tas artumas, brolybė, kurią mes turime su Juozu, yra amžina, kad ji bus iki tol, kol mes patys neišeisime į kitą realybę. Visi išoriniai dalykai jau nebetenka tokio didelio svarbumo ir prasmės. Aš žinau, kad mano gyvenime Juozas bus kaip vienas artimiausių žmonių, net ir tada, jeigu mes niekada daugiau kartu nesukursime nei vieno spektaklio, ir net tada, jeigu mes išsiskirsime ir niekada daugiau nekalbėsim.
Kai nutilus varpams mes sustojome bažnyčios duryse, nors aš žiūrėjau tiesiai į Dexterį, aš jaučiau, kad šalia Juozas žiūrėjo tiesiai į mane. Žiūrėjo taip, lyg į mane žiūrėtų mano mama, tėtis ir visi patys artimiausi žmonės. Su meile, tikėjimu ir absoliučiu lojalumu ir ištikimybe. Šitos savybės gyvenime visą laiką buvo man pačios svarbiausios. Čia ir yra mano su Juozu gyvenimas.
