– Minite savo vardo mados namų 30-metį. Kuo ypatinga jūsų jubiliejinė kolekcija?
– Ant kone dviejų kilometrų ilgio podiumo – 180 modelių iš skirtingų mano kūrybos etapų. Manau, visuomet įdomu pažiūrėti ir palyginti, kaip laikui bėgant keičiasi kūrėjo darbai. Taigi vakaro svečiams buvo suteikta galimybė pamatyti, ką kūriau anksčiau ir dabar. Galbūt kažkas iškart įžvelgs mano braižą, savitumą, kažkas galbūt pasakys, kad kai kurie darbai nepavaldūs laikui ar visada madingi.
– Daugelis šiandien jus sveikina dviejų jubiliejų proga – prieš mėnesį šventėte savo 50-metį, o dabar ir 30-ąjį mados namų gimtadienį...
– Savo gimtadienio švęsti nenorėjau, o mados namų jubiliejus man – didelė šventė. Juk trisdešimt metų ir skamba geriau nei penkiasdešimt! (Juokiasi.) Be to, asmeninius jubiliejus švenčia visi, o nuosavų mados namų trisdešimtmetis – pasiekimas. Per tiek metų verslas gali žlugti, išvarginti ar nusibosti. Tai, kad aš šiandien miniu jubiliejų reiškia, jog niekada nemelavau aistros savo darbui ir nuoširdžiai dirbau.
Galbūt kažkas kuria dėl reklamos ar pinigų, o aš kuriu todėl, kad man malonus pats procesas. Visada stengiausi, siekiau savo kūrybą pristatyti Paryžiuje ar Niujorke, norėjau parodyti Lietuvos veidą saulei bei pasauliui. Norėjau, kad Lietuva būtų garsesnė ir visi žinotų, kad niekuo nenusileidžiame kitiems, tačiau tuo pačiu esame išskirtiniai – mes faini lietuviai. Ir ne veltui dėl savo laisvės kovojom...
– Dažnai meno žmonių klausia apie įkvėpimą. Mūzos jus aplanko ar kūryba veikiau yra darbas?
– Įkvėpimas – didžiulė prabanga. Tačiau, pas mane mūzos tikrai atskrenda ir įkvėpimas visuomet yra po ranka. Idėjos man gali kilti vaikštinėjant miške, skrendant lėktuvu, už lango pamačius debesis, žiūrint spektaklį ar klausantis koncerto... Mane labai daug kas įkvepia.
– Atrodo, kad užsienio dizaineriai gali visiškai atsiduoti kūrybai, o mūsų šalies kūrėjai turi ir kurti, ir verslininkais ar reklamos specialistais pabūti...
– Lietuvoje daug dizainerių ir manekenių, o mados vadybos beveik nėra, nors ji beveik tokia pati svarbi, kaip ir kūryba. Sutinku, vien dizaineriu būti nepakanka, reikia turėti ir verslininko gyslelę. Kodėl man sekasi? Nes tai, ką sukuriu, man pavyksta parduoti.
Tarkime, norėdamas parduoti kvepalus, turi parduoti orą, sapnus ir fantazijas. Kartais ir drabužius sukuri tokius, kokius ne kiekvienas gali dėvėti, tačiau taip gali parodyti, kaip turėtų ar galėtų būti, formuoji tam tikrą suvokimą. Taip stengiuosi statyti mados pamatą Lietuvoje. Veikiausiai tai netgi didesnė užduotis, nei gražus drabužio modelis. Mano mados namų trisdešimtmetį įprasmina tai, kad sijono siuvimą pakylėjau iki meno lygio, perlipau šalies ribas ir išėjau į pasaulį.
– Ne kartą sakėte, kad pramynėte takus į užsienį, savo kūrybą pristatėte mados sotinėmis tituluojamuose miestuose, tačiau tais jūsų pramintais takais taip niekas ir nepasinaudojo. Ką turite omenyje? Kaip tuo buvo galima pasinaudoti?
– Pirmiausia parodžiau visiems, kad tai yra įmanoma – ir mūsų šalies kūrėjų darbus galima pristatyti užsienyje. Visuomet sunkiausia tiems, kurie šiuos takus mina pirmieji. Aš daug dalykų padariau, kurių galbūt dabar jau niekas neprisimena. Pavyzdžiui, aš kalbėjausi su fotografais, kaip geriausia fotografuoti madą. Šiandien visi tai puikiai daro, nors ir neprisimena, kad kažkada jiems dalijau patarimus. Juk kam daryti bet kaip, kai gali padaryti gerai? Aš padariau, ką padariau, o kiti tegul kitus kelius atranda, galbūt aš tuo pasinaudosiu.
– Kalbant apie pramintus kelius, praėjusiais metais buvo pirmas kartas, kai akreditacijos žiniasklaidai į jūsų kolekcijos pristatymą buvo mokamos. Kodėl?
– Pernai, kai buvo pranešta, kad visi žurnalistai, kurie nėra mano rėmėjai, turės susimokėti už akreditacijas, kilo pasipiktinimo banga. Mano galva, akreditacijos kaina simbolinė – 30 eurų. Tiesiog manau, kad kai darbdavys sumoka už akreditaciją, darbuotojas atsakingiau dirba, o ne ateina, pasilinksmina, pasižiūri madų pristatymą ir nieko doro neparašo. Dėl tokio sprendimo ant manęs pyksta, su purvais maišo, o kai numirsiu prie paminklo gėles dės.
Aš sulaužiau tradiciją ir tapau matomas. Tiesą sakant, nieko naujo neišradau, yra tokia tvarka pasaulyje, net ir daug kartų minėtame Paryžiuje. Gali ant manęs pykti, o aš nepykstu. Visuomet draugauju su žurnalistais, mielai duodu interviu, ateinu į laidas. Kiek žinau, jos visuomet būna įdomios ir žiūrimos.
Be to, ką gali žinoti, galbūt jau kitais metais akreditacijos žiniasklaidai bus mokamos į daugelį mados renginių...
– Vis paminite užsienį, kaip manote, ar daug Lietuvoje yra kūrėjų, kurie turėtų savo kūrybą pristatyti užsienyje?
– Auga nauja karta ir galbūt jau greitai turėsime, kuo didžiuotis. Kol kas nėra kito dizainerio, kuris sukūrė kostiumus daugiau nei šimtui spektaklių, pristato trečiąją savo knygą, dirba tris dešimtmečius. Atsiranda ryškių kūrėjų, tačiau jie greitai ir pradingsta. O aš tris dešimtmečius darbuojuosi, turėjau drąsos ir Paryžiuje ar Niujorke pasirodyti, gavau ordinų ir apdovanojimų... Kas dar tiek nuveikė? Sakysite giriuosi, bet kodėl turiu būti kuklus, jei tiek pasiekiau?
– Galbūt mes, lietuviai, esame kuklūs ir per retai apie savo pasiekimus kalbame...
– Nežinau, ar esame kuklūs, tačiau tikrai turėtume išmokti džiaugtis kito žmogaus sėkme. Žinoma, kai tautietis išvyksta į užsienį ir jam pasiseka, visi jaučiame tam tikrą pasididžiavimą. Taip pat būna ir kai mūsų krepšinio rinktinė dalyvauja čempionate. Jei komandai sekasi – mes didžiuojamės, jei krepšininkai pralaimi – ir šiokiais, ir kitokiais vadiname. Toks mūsų būdas...
– Ir jus vieni apipila liaupsėmis bei komplimentais, kiti – negaili aštrios kritikos ar piktų komentarų. Tačiau toji kritika, rodos, jums nė motais. Tikrai?
– Tegul kritikuoja. Tie kritikai, kai numirsiu, sakys, kad buvau geras kūrėjas. Sakykite, ką norite, bet kito tokio kaip aš nėra. Pavydas, nepragrįsta kritika ar net bandymai pažeminti mane visuomet motyvuoja kurti, daryti daugiau, garsiau ir išdidžiau.
– Juozai, pastaruosius mėnesius visos mintys veikiausiai sukosi apie mados namų jubiliejų, o ką veikiate, kai turite daugiau laisvo laiko?
– Turiu labai daug veiklos! Važiuoju į pajūrį, einu pasivaikščioti, lankausi spektakliuose, koncertuose ir pan. Tačiau tas mano laisvalaikis yra kažkur tarp kūrybos. Išėjęs iš darbo, aš vis tiek galvoju apie darbą. Be paliovos. Visi žino, kad pastarosiomis savaitėmis ruošiausi pristatymui, tačiau tuo pačiu kūriau kostiumus net dviem spektakliams. Jau vasarį visi galės išvysti mano kostiumus Dalios Ibelhauptaitės režisuotoje operoje „Pikų dama“.
– Ar teatro kostiumų ir drabužių podiumui kūrimas labai skiriasi? Juk tikriausiai kurdamas spektakliams, stengiatės atgaivinti skirtingų laikotarpių madą, o kurdamas drabužių kolekcijas, turite sugalvoti kažką naujo.
– Kai spektakliui kuri kokios nors epochos kostiumus, paprastai labai daug visko sužinai ir toji epocha lieka mintyse. Vėliau kažkiek tos epochos panaudoji kurdamas kolekcijas. Lygiai taip pat, kurdamas teatrui gali pritaikyti kažką iš šiandienos mados. Labai džiaugiuosi, kad šie du keliai susisieja.
Iš tiesų abi šios sritys man labai patinka. Pavargęs nuo mados, teatre galiu pasitaškyti fantazijos fontanais ir bangomis. Tačiau kurdamas teatrui esi priklausomas nuo pjesės, režisieriaus, aktorių ir pan. Nuo to kartais taip pat truputį pavargsti ir gali pailsėti kurdamas madą.
Po to galbūt vėl išvargina mada. Iš tiesų ji kaip matematika – vieną dieną raudona, kitą – žalia, tačiau visuomet labai tiksli ir apskaičiuojama iš anksto. Kartais atrodo, kad ji netgi sausoka, neįdomi ir nereikalaujanti kūrybiškumo. Madoje yra sezonai, įtampa ir nuolatinis poreikis sukurti kažką naujo. Svarbiausia mokėti viską pateikti sudarant lengvumo įspūdį. Tai ir yra didysis menas. Tačiau, kaip jau minėjau, ir teatras, ir mada man labai patinka.
– Ar aukštąją madą kuriantiems dizaineriams bent kiek įdomios vyraujančios mados tendencijos, dažniausiai būdingos greitajai madai?
– Aukštoji mada visuomet darydavo įtaką gatvės madai, bet laikai keičiasi. Dabar ir gatvės mada kartais atsiduria ant aukštosios mados podiumo. Greitoji mada žudo aukštąją madą ir didžiąją kūrybą. Anksčiau visi žinojo, kas yra „Givenchy“, „Dior“, „Chanel“, jie užduodavo toną. Dabar greitoji mada viską nugriebia nuo garsiausių mados kūrėjų ir pasiuva pigiau. Todėl mados namams sunku išgyventi, bet man pavyko išgyventi 30 metų, manau, pavyks ir dar tiek pat išsilaikyti. Toks laikas, tokios taisyklės, o kas bus toliau, pamatysime.
Jubiliejinio šou akimirkos:
