Dingo kartu su dukra
Garsiai pripažinti jaunystės klaidas nėra lengva net tvirčiausiems vyrams. Gal todėl Arūnas Storpirštis šio, bene metus laukto filmavimo metu, iš rankų nepaleidžia cigaretės. „Dūmas ramina", – šypteli jis ir dalį svarbios viešos išpažinties taip pat mėgina nuspalvinti smagiomis spalvomis. Vis dėlto, tai gyvenimas, o ne vaidmuo, ir toli gražu ne teatras, todėl netrukus šypsena jo veide vėl pakeičia mąslus žvilgsnis.
Kalendoriuje – 1987 m. gruodžio 17-oji. Tai diena, kurią Arūnas Storpirštis prisimins visą gyvenimą. Tada šį pasaulį išvydo jo nesantuokinė dukra Evelina. „Buvau nuėjęs pažiūrėti, kaip atrodo ta mergaitė. Aš prieraišus esu, pažiūrėjau, kad tikrai mano mergaitė ir galvojau, kad kažkaip paskui mes sukontaktuosim", – prisimena A. Storpirštis.
Aktorius net neįsivaizdavo, kad šis apsilankymas ligoninėje ir vos kelių minučių pasimatymas su jo naujagime bus pirmas ir paskutinis. Dukrą jam dovanojusi moteris su judviejų vaiku netrukus dingo kaip į vandenį. Jis sako jų ieškojęs, bet veltui.
A. Storpirštis sako dingusios moters ieškojęs: „Niekur jos nesutikęs aš supratau, kad jie išvažiavę. Aišku galima būtų pradėti rimčiau ieškoti, bet galvoju, turbūt ir teatre buvo karšta, ir gyvenime buvo karšta tuo metu, turėjau kitų problemų, tai truputėlį ramiau jaustis, kad viskas gerai, gal kada nors susitiksim."
Bėgant metams mintys apie dukrą jo neapleido, bet sėkmė, naujos galimybės ir gyvenime atsirandantys nauji žmonės prisiminimus stūmė gilyn. Šis garsaus aktoriaus pasakojimas – ne istorija su daug nežinomųjų. Evelina visada žinojo, kas jos tėtis – merginos mama, buvusi garsi Lietuvos bėgikė Teresa Ana Lozdovskaja niekada to neslėpė nuo savo dukters.
Lemiamas skambutis
Evelina prisimena motiną visuomet šnekėjus tik gražius dalykus. „Ji visą laiką sakydavo kad aš gimiau iš meilės. O šiaip, buvo žmonių, kurie netikėjo, kad jis yra mano tėtis, nes aš vaikystėj kurdavau visokių istorijų, prisigalvodavau ir daug kas manim netikėdavo, kai sakydavau tiesą. Bet man užteko žinoti, kad jis yra", – pasakoja mergina.
Evelina augo, o apsilankymai įvairiuose televizijos filmavimuose ir renginiuose, kuriuose lankydavosi tėtis, tapo jos kasdienybe. Mergina puikiai prisimena ne kartą klaidžiuose televizijos koridoriuose prasilenkdavusi su juo, tačiau drąsos garsiai ištarti: „aš tavo dukra", visada pritrūkdavo.
Tačiau vieną dieną, būdama jau penkiolikos, mergina sulaukė netikėto skambučio: „Mokykloj per kažkokią pamoką dainuoju ir skambina nežinomas numeris – tėtis paskambino. Verkiau, tada bėgiojau po mokykla, visus apkabinti norėjau." Nors keliai linko, o širdis krito į kulnus, pirmasis judviejų susitikimas abiem tarsi ryškiausias gyvenimo paveikslas įstrigo amžiams.
Paklaustas, ar prisimena pirmąjį susitikimą su dukra, A. Storpirštis sako: „Ėjom į Užupį, labai graži mergaitė buvo, močiutė turbūt aprengė padabino su mama. Užsisakėm blynelių, kaip dabar atsimenu, su varške. Žiūriu, vaikas moka ir peilį, ir šakutę laikyti." Evelina niekada neklausė tėčio, kodėl jis ją paliko. Jai užteko to, kad juodu atsidūrė greta.
Sūnus nepriekaištavo
Paslaptį apie dukrą A. Storpirštis buvo patikėjęs tik žmonai Vilijai – jai atvirai prisipažino apie jaunystės paklydimus. Tačiau, sako A. Storpirštis, viena yra išsipasakoti mylimai moteriai, visai kas kita – aštuoniolikmečiam sūnui pasakyti, kad nevienturtis šeimoje.
Aktoriaus sūnus Simonas prisimena, kad tėvas seserį pristatė kaip per muilo operą. „Mes stovim „Forum palace", kažkaip praleidom tą vakarą, kažkiek kalbėjom. Iš karto labai lengva nebuvo, nes ne kasdien tau pasako, kad turi sesę, nors tu gyvenai aštuoniolika metų ir nieko nežinojai. Suprantu, tėčiui irgi buvo geras smūgis per galvą. Mūsų susipažinimas buvo kažkoks tragikomiškas", – pasakoja vaikinas.
Abiem aktoriaus vaikams neteko dalintis bendru kambariu, kartu pusryčiauti ar muštis dėl žaislų. „Bet aš manau, kad kuo toliau, tuo ryšys stiprėja, mes abu bręstame. Įstojome į tą pačią specialybę turim daugiau bendrų pažįstamų, draugų. Mūsų ratas yra gan bendras. Anksčiau buvo visko. Man atrodo, Simui buvo sunkiau, kad aš atsiradau, nes jam reikėjo dalintis dėmesiu", – sako Evelina. Abu vaikai niekada nepriekaištavo tėvui ir juo labiau neuždavinėjo nepatogių klausimų.
Seka tėvo pėdomis
Evelina niekada nesvajojo tapti aktore, bet, juokiasi, taip jau atsitiko, kad tapo. Tačiau garsaus tėčio pavarde niekada nesinaudojo.
„Aš jo pavardės nenešioju, man ant kaktos neparašyta, kas mano tėtis. Atsimenu, buvo etapas, kai mane tėtis vedžiojosi į renginius. Buvo tradicija eiti kartu į „Sidabrinių gervių" apdovanojimus. Buvo, reikėjo su daug kuo sveikintis, prisistatyti – visi buvo nustebę, bet praėjo tas etapas. Visai sklandžiai, sakyčiau", – prisimena Evelina. Anot merginos, per stojamuosius egzaminus taip pat niekas apie žymų tėtį.
Evelina nė akimirką nesigailėjo pasirinkusi aktorės kelią. Juo labiau, kad ir garsios pavardės šleifas jos niekada nepersekiojo. Anot jaunos moters, ne tėvų pavardėmis, o tik savo darbais privalo įrodyti, jog yra verta būti aktore. Nenuostabu, kad ir būsimą vyrą ji sutiko ne gatvėje ar bare, o teatre. Ir nors A. Storpirštis patarimais vaikams niekada nesisvaidė, tačiau būsimą žentą, pasirodo, patikrino.
„Man su šeimomis nelabai sekėsi, ta prasme, aš nesu guru, negaliu paskaitų skaityti jauniesiems kaip šeimą sukurti, tai yra individualu. Negali duoti receptų jokių. Kaip dievas duos", – apie šeimą svarsto A. Storpirštis. Paklaustas, ar dažnai vaikams sako, kad juos myli, aktorius sako, kad vaikai ir taip tą žino, tačiau priduria: „Pasakau, aišku. Pasakau. Reikia kartoti, aišku."
Evelina sako, kad džiaugiasi ryšiu su tėčiu. „Dažniausiai skambinamės sekmadieniais, nes į Klaipėdą nenuvažiuosi aplankyti arba, pavyzdžiui, kai labai norisi susitikti, negali paskambinti ir sakyti – na, susitinkam. Tai užtenka tik to skambučio vieno. Nežinau, kaip kitiems būna, aš neturiu draugių, kurios pasakotų apie ryšį su tėčiu, bet jis kažkoks išskirtinis. Aš labai džiaugiuosi, kad jis yra, man to užtenka", – jautriai prisipažįsta A. Storpirščio dukra.
