I
Man – 1,5 metų. Mama pirmą kartą nusivedė į teatrą.
Iš spektaklio „Raudonoji gėlelė“ atsimenu daug raudonos spalvos ir milžinišką kardą, kabojusį veikėjams virš galvų.
Vidury spektaklio jis sujudėjo – arba man taip pasirodė – ir ėmiau raudoti visa gerkle.
Tada, ir iki pat šešerių, tikėjau, kad viskas, kas scenoje, – tikra. Ir iki šiol sceną ir tikrovę man skiria ne ištisinė, o punktyrinė linija.
II
Man treji. Aš vėl poliklinikoje – vaikystėje labai sirgau ir dažnai eidavau į procedūras. Tik procedūriniame kabinete esu ne viena, dar ir kūdikis, nuogas berniukas.
Paskui ėjau namo tylėdama, o parėjusi tuoj pat nusirengiau ir išsigandusi pasakiau mamai, kad neturiu pimpaliuko kaip tas kitas
vaikas. Kodėl? Kodėl mane taip nuskriaudė?
Vėliau supratau, kad reikia stengtis būti geriausiai – tada nebebus svarbu, ar esi vyras, ar moteris. Esmė juk – darbas, valia ir talentas.
III
Trylikos pamačiau pirmąjį Eimunto Nekrošiaus spektaklį „Kvadratas“. E. Nekrošius tapo mano teatro dievu. Jo spektaklius žiūrėjau po 10 ir daugiau kartų, dėl jų tapau režisiere, su jo pagalba daug nuveikiau.
Visada nerimavau – kaip jam atsilyginsiu? Tačiau bendraudama su juo išmokau reikšmingą tiesą: neatsilyginsi tiesiogiai, bet vieną dieną sutiksi kitą talentingą jauną žmogų – ir tu jam padėsi. Ši skola grąžinama tokiu būdu. Aš savo skolą jau atidaviau. (Šypsosi.)
IV
Man dvidešimt treji. Studijuoju režisūrą Maskvoje, esu jauniausia studentė ir vienintelė moteris fakultete. Psichologinis krūvis milžiniškas, kelis kartus mėginu žudytis, dėstytojai elgiasi žiauriai ir žeminamai, netikėdami, kad moteris gali būti lygiavertė šioje profesijoje. Jų požiūris į ugdymą toks: reikia žmogų „sulaužyti“, jei sulūš – vadinasi, negali būti režisierius.
Bet tai buvo ir iki šiol yra stipriausia pasaulyje režisierių mokykla – aš žinojau kur stojau. Be šitos mokyklos niekada nebūčiau ten, kur esu dabar. Buvau laužoma 4 metus. Vis dėlto tvirtai žinojau, kad noriu kuo greičiau baigti studijas ir statyti spektaklius. Ir dar grįžti į Lietuvą, kurioje brendo revoliucija. Prašiausi galimybės laikyti iškart 2 likusių metų egzaminus. Buvo nepaprastai sunku, bet man tai pavyko ir spėjau 1991 m. sausio 13-ąją atsidurti aikštėje prie Seimo rūmų. Su diplomu rankose.
V
Dvidešimt ketverių turėjau didelių svajonių ir vilčių. Tačiau supratau, kad joms išsipildyti nelemta: Lietuvoje mano režisūros ir mano darbų nereikia. Ypač 1991-ųjų vasarį, nes kai gatvėse vyksta istoriniai įvykiai, teatras turi daryti pauzę. Tuomet pasinaudojau prodiuserės iš Londono kvietimu apsilankyti ir su 20 JAV dolerių piniginėje išvažiavau pas ją dviem savaitėms. Jos užsitęsė 28 metus. Jei nebūčiau ten sulaukusi pripažinimo ir padariusi tiek darbų, Lietuvoje manęs nebūtų priėmę.
VI
Vestuvės su Dexteriu! Man trisdešimt, bet iki pažinties su juo niekad neįsivaizdavau, kad ištekėsiu – nes nemaniau, jog egzistuoja žmogus, kuris supras mane, mano darbą, mano nenormalias darbo valandas ir išbalansuotą režimą. Manęs niekas taip stipriai nemylėjo – ir aš nieko gyvenime taip nemylėjau. Visus 20 metų.
VII
Man trisdešimt ketveri. Vilniaus festivalių vadovas Gintaras Kėvišas trečią kartą atvyksta į Londoną kviesti manęs pastatyti Džuzepės Verdžio „Kaukių baliaus“ Trakų pilyje, ir aš galų gale sutinku. Tačiau ne dėl jo kvietimo, veikiau todėl, kad galėsiu išpildyti savo įkvėpėjo monsinjoro Kazimiero Vasiliausko norą pamatyti mano operą.
Monsinjorą graužė paskutinės stadijos nepagydoma liga, bet jis pabėgo iš ligoninės ir atsisėdo Trakuose šalia manęs pažiūrėti premjeros. Jo veide ryškėjo didelis skausmas, bet jis buvo iki galo ir per kitą – paskutinį – mūsų susitikimą įtikinėjo, kad privalau dirbti Lietuvoje.
Galbūt be jo ir be mamos nebūčiau čia grįžusi, nebūtų buvę bohemiečių ir viso to, ką sukūriau čia pastarąjį dešimtmetį.
VIII
„Kaukių baliaus“ premjera suvedė mane su dirigentu Gintaru Rinkevičiumi ir mados kūrėju Juozu Statkevičiumi. Būsimais artimais draugais ir kolegomis. Jų talentas ir man suteikė sparnus ir leido pasiekti svarbiausių svajonių. Trise pasipriešinome operos pasaulio tradicijoms ir nusistovėjusiai tvarkai. Sukūrėme alternatyvą anksčiau tik nacionaliniuose ir valstybiniuose kolektyvuose egzistavusiam operos žanrui.
IX
Po aštuonerių metų mirė tėvas, dar po trejų – mama.
Jos mirties dieną buvau Berlyne. Žinojau, kad ji manęs laukia. Skubėdama pas ją meldžiausi: tegu nesikankina, tegu išeina – visi meilės žodžiai jau buvo išsakyti.
Po mamos mirties įėjau į namus, dar pilnus jos kvapo – mūsų namų kvapo. Jis persmelkė mane suvokimu: likau viena. Yra namai, kurie niekada nebebus namais. Spengianti tyla. Vienatvės pojūtis.
Per kelias savaites išdalinau beveik visus namų daiktus, pasilikau tik 9 dėžes mamos surinkto praeities archyvo. Jame – ir niekad nematyti man skirti jos užrašai apie tremtį Sibire. Visą šį palikimą išsivežiau į Londoną.
X
Praėjus mėnesiui po mamos mirties su soliste Asmik Grigorian ir verslininku Tomu Kučinsku įsteigėme „Vilnius City Opera“ (VCO). Vienas bičiulis iš britų operos man sakė: „Žinai, net ir Vakarų Europoje ar JAV ne kiekvieną dešimtmetį susikuria nauji operos teatrai.“ Man tai labai svarbu, ypač žinant, kad šis teatras sukurtas iš privačių lėšų, ir kiekvienas perkantis bilietą tampa jo rėmėju.
VCO yra operos teatras, gimęs iš mano ir kitų žmonių svajonių, norų, pastangų ir labai sunkaus darbo. „Tai svarbus reiškinys ir didelis pasiekimas“, – dar pridūrė mano bičiulis britas. Ir aš visiškai su juo sutinku.
Interviu su Dalia Ibelhauptaite ir kitais įdomiais pašnekovais skaitykite „Panoramos“ leidinyje ČIA.
