Interviu su O. Gasanovu ištrauka:

Nuo „Panelės“ laikų atrodo, kad jūs turite išskirtinę uoslę skandalams. Jei yra bent menkiausia galimybė, tai Gasanovas išlauš kažką.

Ne tai ne skandalai, mano temos yra pikantiškos, kurios kitur tuo metu mažai kur pasirodydavo. Mane kviesdavo nuolat visokie žurnalistikos etikos inspektoriai, klausinėdavo, kodėl jūs tai rašėte? Sakydavau, nes tai vyksta ir tai įdomu.

Tai tokios ryškiausios mano temos, kurios nuskambėjo visur, tai yra, pavyzdžiui, „Zoofilo žmona“. Moteriškė parašė pati man laišką, galvojau, kad „fake“. Reikėjo toli važiuoti, į Žemaitiją. Gerai, atvažiuojame ir moteriškė laukia mūsų su neįgaliu vaiku. Ji mane apsikabina, verkia ir pasakoja, kad neturi jokių giminių, neturi nieko, o jos vyras naktimis eina pas arklius.

Negana to, kad jis zoofilas, tai dar gėjus, nes eina ne pas pateles, o pas patinus arklius ir ten užsiiminėja. Tai ji papasakoja tą istoriją, ten buvo labai liūdnas tekstas ir tai buvo pirmasis ir vienintelis mano tekstas gyvenime, kur aš pasiūliau savo pašnekovei nerodyti veido, nes aš pagalvojau, kad ji gyvena kaime ir jai gali būti sunku po to gyventi.

Ir ji sakė: „rodykim rodykim. Arba ne. Padarykim, kad aš savo vyrui būčiau graži“.

Ką ji galėjo pasiūlyti, kad būtų graži savo vyrui zoofilui? Sako: „nedėkit rombo, uždėkit man arklio galvą“. Ir mes uždėjome. Po to į redakciją kreipėsi gyvūnų apsaugos tarnybos, reikalaudamos viską paneigti, nes viskas netiesa.

Aš sakiau, kad tikrai neduosiu telefono numerio ar ponios adreso, bet galiu juos suvesti. Neatsimenu, kuo viskas baigėsi, bet, žodžiu, jie pyko, sakė, kad Lietuvoje nėra tokių dalykų.

Ar tokios temos pačios atranda tave?

Galbūt taip, patys kreipiasi žmonės, kurie gal ir nesuprasdavo, kad gyvena išskirtinį gyvenimą.

Gerai, tai kokios tavo TOP istorijos jau papasakotos?

Kai mes važiuojame per Lietuvą aš visada, važiuojant per miestelius, pasakoju, kur gyvena įdomiausi žmonės. Ir visada įdomiausia būna tokia lyg ir paprasta istorija, bet ir ypatinga.

Biržų rajone yra mažas miestelis ir ten istorijos pavadinimas: „Lovoje su klasioko tėvu“. Ten vyko kažkokia mokyklos šventė, dešimtokė mergina švenčia ir ateina klasioko tėvas. Jie kažkaip nubėga į krūmus su klasioko tėvu. Pastoja.

Vieną kartą, antrą kartą, trečią kartą pastoja. Ir jau trys vaikai ir jau jie kartu gyvena. Jisai turtingiausias to miestelio žmogus, turi tris parduotuvėles ir jisai gavo jauną merginą. Kraujas jam pulsuoja ir žmogus įsirengia namus ypatingai.

Kadangi graži, jauna mergina, įėjimas į miegamąjį turi būti ypatingas. Ką jis padarė, klausimas? Ką galima padaryti jaunai merginai, kad ji niekada nenorėtų eiti pas kitą?

Tikrai negaliu pasakyt.

Tai jis padarė įėjimą vaginos formos. Tiksliai tokia, kaip jos organas. Tiksliai. Ir mes darome fotosesiją: jis stovi su tokiais kailiniais, ji tokia kukli, vaikai šalia. Ir taip stovi jie visi prie tos vaginos.

Tie žmonės realiai egzistuoja?

Aš net turiu nuotraukas telefone, yra „folderis“ įdomiausių herojų, kad, jeigu kompiuteris nusprogtų, aš galėčiau išleisti knygą. Visada yra su manimi. Arba gulėčiau ligos patale.

Porelė, vyras ir moteris. Gatvėje juos apšauktų „bomžais“. Jie yra benamiai, neturi namų, bet, iš esmės, jie turi namus. Jų namai yra Vilniuje, Jeruzalėje, miške, po žeme.

Jie gyvena išsikasę urvą. Vyras iškasė savo žmonai urvą, apšildė jį, žiemą, rudenį, vasarą, pavasarį jie ten gyvena. Ir toliau, ant kalniuko, yra virtuvėlė, kur jis kiekvieną rytą eina ir išverda savo damai kavos. Atneša jai į tą urvą ir tada jie eina rinkti dalykų. Ar tai yra skandalas? Ne. Aš tai pasakoju žmonėms kaip pavyzdį, kad net tokioje situacijoje galima surasti romantikos, kad net tokioje situacijoje pora yra kartu, jie nėra alkoholikai, jie myli vienas kitą.

Orijau, šeši darbai, septyni darbai, trys darbai. Ar yra toks darbas, kad pats sakytum, man reikia šito vieno darbo ir daugiau nieko nereikia?

Aš pats kartais taip pafantazuoju. Man taip atrodo, kad „fainai“, keliauji per pasaulį, atsiunti medžiagą, nesvarbu, ar rašytinę, ar nuotraukas, ir keliauji toliau. Tada grįžti trims savaitėms į Lietuvą, su visais pabūni ir vėl iškeliauji.

Tai atrodo, kad toks darbas patiktų, bet tada imi galvoti, kad labai myliu darbą radijuje, kad būtų gaila, čia būtų kaip artimo žmogaus netektis. Galbūt aš per mažai turiu asmeninio gyvenimo, bet man ir kolegos, ir darbai yra dalis manęs. Ir kažkada, kai aš vadovavau vienam portalui, direktorius pasakė: „tu taip kalbi, kad lyg jis būtų tavo. Bet jis ne tavo, jis įmonės“. Tai aš kažkaip įsijaučiu labai į visus projektus, gal dėl to aš labai ilgai sėdžiu juose po 8, 15 metų .

Daugiau apie vaikystę, žurnalisto karjerą, įdomiausius pašnekovus ir požiūrį į šešis darbus: Laisvės TV pokalbyje.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (52)