Interviu su D. Siaurusaičiu ištrauka:
Ar įmanoma, Džiugai, išvengti vienos temos bet kokiame interviu? Simpsonai? Būna, kad išvengiate klausimo apie „Simpsonus“?
Gal ir būna, bet, aišku, kai toks įdirbis su „Simpsonais“...
Kiek metų su „Simpsonais“ praleidote?
Pradėjau juos garsinti nuo 1993 m. 25 metai su „Simpsonais“. Ketvirtis amžiaus. Aišku, nebūna jie taip ištisai, įgarsini sezoną ir tada lauki kito.
Ar būna, kad jau sapnuojasi, ar ne tais balsais pradedi kalbėti realiam gyvenime?
Ne, realiame gyvenime taip nebūna, bet, jei pažiūrėti į anksčiau garsintas, prieš 10 – 20 metų, serijas, tai jos šiek tiek skiriasi nuo dabartinių. Tiek mano balsas, vienose aš labiau į manierą lendu, paskui mažiau.
Dar prieš „Simpsonus“. Norėjau paklausti visą laiką kaltininko. Kai „Santa Barbara“, kurią aš religingai žiūrėdavau, pakeitė iš normalius balsus, rusiškus, kiek aš pamenu, į lietuviškus. Ten skandalas buvo didžiulis, pamenate?
Aš atsimenu, ten ant ausų visi televizijoje vaikščiojo, lūžo linijos nuo skambučių. Reikėjo kažkada imtis to, bet po to lygiai tas pats buvo. Kai priprato prie lietuviškų balsų, tas pats buvo, kai darė tik du balsus – vyrišką ir moterišką, kai jau nebebuvo tų personažų. Tai visi pasikeitimai turi tokią reakciją.
Apskritai garsintojo profesija apaugusi legendomis. Kokios istorijos jums įsimintiniausios, susijusios su garsintojo profesija?
Garsinimas yra tiesiog normalus darbas. Kartais sunkesnis, kartais lengvesnis. Bet „Santa Barbaroje“ kas buvo smagu, buvo mūsų toks kaip santa barbaros klubas. Nes mes ten buvom šeši aktoriai. 3 vyriški balsai, 3 moteriški.
Visi pasidalinę maždaug po 5 vaidmenis. Tiesiog mes susirinkdavome šeštadieniais ir įgarsindavome visas penkias serijas ateinančiais savaitei. Neskubėdami, atšvęsdami gimtadienius kolegų.
Ten kavos pertraukėlės, parūkymas ir visa kita. Toks šeštadienio vakaro praleidimas. Pasijuokdavome iš visokių Santa Barbara situacijų. Pavyzdžiui, sustabdyti garsinimą dabar yra paprasta. Atsuki iki klaidos ir pradedi garsinti per naują. Tada buvo su sinchronizacija sudėtingiau, reikėdavo rasti kadro pasikeitimą, tą patį skirtingose juostose.
Ir jei per tą kadro pasikeitimą eina žodis, tada turėdavai dar atsukti labiau, ieškoti kito kadro pasikeitimo. Žodžiu, ten tokia virtuvė. Tekdavo kartais atsukti net kelias minutes atgal ir garsinti per naują. Dėl to dėl kitų klaidų ne tai kad pykdavome, bet visi kentėdavome. Taigi mes stengdavomės nesuklysti garsindami.
Tai būdavo visi šeši patalpoje ir būdavo labai juokinga, kai matai, seki tekstą ir, pavyzdžiui, vienas ne tą linksnį pavartoja. Tada nesiklijuoja likusi sakinio dalis ir jis bando išsivartyti kažkaip per aplinkui, kad taisyklingai lietuviškai užbaigti. Tai ten buvo visokių situacijų juokingų.
Daugiau apie vaikystę, studijas, aktorystę, įdomiausias ir keisčiausias laidas bai garsinimą: Laisvės TV pokalbyje.
