Laikas, kai jis gyveno naktinį gyvenimą, kuriame netrūko alkoholio ir trumpalaikių santykių - jau praeitis, rašoma pranešime spaudai.
O būtent dainininko kelią Eduardo pasirinko gimtajame Montevidėjuje (Urugvajus) įstojęs studijuoti vokalo ir muzikologijos universitete, vėliau gavęs stipendiją dainavimo studijoms Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Vilniuje pas baritoną Eduardą Kaniavą.
Pastaruosius dvejus metus E. Gimenez mokėsi klasikinio dainavimo pas operos solistą Giedrių Žalį, o dabar, mainais už tango pamokas, lavina balsą padedamas dainininkės Agnės Sabulytės.
E. Gimenez dainos pasakoja apie asmeninius atradimus, tiesos ir Dievo paieškas, susvetimėjimą. Akustinius koncertus, tokius kaip vyksiantis rytoj sostinės gyvo džiazo klube „Jazz Cellar 11“, dainininkas pirmiausia vadina dovana sau.
„Dovana paskambinti pianinu, pagroti gitara ir dainuoti su širdžiai artimais muzikantais”, — pabrėžė E. Gimenezas, kurio komandoje — pianistas Felix Zakrevsky bei vokalistė Toma Bilienė.
Tris autorinius albumus išleidęs E. Gimenezas atskleidė savo įkvėpimo šaltinius. Jų – septyni.
1. IŠTIKIMYBĖ. Mane žavi, kai žmonės laikosi žodžio, o ne mąsto viena ir daro kita. Viena man artima moteris prasitarė, kad nebesijaučia laiminga būdama su savo vyru, bet neketina skirtis, nes prisiekė jam amžiną meilę.
Dabar – XXI amžius ir aš tokios ištikimybės nesuprantu, bet gerbiu jos ištikimybę ir sprendimą. Tai įkvėpė mane dainai „Paraíso“ („Rojus“), kurią įtraukiau į savo naujausią albumą.
2. TIKĖJIMAS. Kiekvieną naktį prieš užmigdamas prašau Dievo tikėjimo ir meilės. Man tai — dvasios benzinas, palaikantis liepsną širdyje, uždegantis giliai, tikrai, sodriai kūrybai. Kartais ji – su aštroku prieskoniu, ilgėliau pasiliekančiu klausytojų atmintyje.
3. BAIMĖ. Tai, kad ji – visad šalia, greičiausiai lėmė mano auklėjimas 7 dienos adventistų bažnyčioje. Ir man patinka kartais peržengti tam tikras ribas, „padaryti nuodėmes“, kurias vėliau galėčiau atpažinti kažkuriuose Biblijos pasakojimuose.
Tobulų žmonių nėra, visi griūname ir klystame. Po to vėl atsistojame ir bandome iš naujo. Toks gyvenimo ciklas.
4. AISTRA. Ji žmogui reikalinga kiekvieną gyvenimo akimirką. Aistra palaiko gyvybę, sužadina, supurto, stimuliuoja lyg narkotikas. Aistrą jaučiu šokdamas tango, kai glėbyje – moteris ir vienas su kitu dalinamės savo energija. Tai – magiškas duetas, pilnas malonumo ir energijos. Šiuos jausmus grįžęs namo perkeliu į dainas. Viena jų – „Una y otra“ („Viena ir kita“) iš albumo „Viento“ (liet. „Vėjas“), kurį įrašėme su Leonu Somovu.
Kai jį kūrėme prieš ketverius metus, gyvenau naktinį gyvenimą – klubuose ir kavinėse. Jame buvo moterų ir alkoholio. Galiausiai supratau, kad gali būti arba viena, arba kita. Kitaip tai – laikina egzistencija, kai vienoje naktyje telpa gyvybė ir mirtis. Kai klube – malonumai ir siurrealizmas, o namuose – gili vienatvė ir depresija. Tas laikotarpis, ačiū Dievui, jau praeitis, o naujausiame mano albume „Paraíso“ – atgaiva sielai, be juodų debesų.
5. NOSTALGIJA. Taip, esu romantiškas ir nostalgiškas. Sukūriau daug dainų apie savo vaikystę Argentinoje ir Urugvajuje.
Dainą „Entre Ríos“ (liet. „Tarp upių“) skyriau savo dėdei Aristides Riffel. Jis buvo man bičiulis ir patarėjas, tarsi tėvas, kai gyvenau Argentinoje.
6. VEIDMAINYSTĖ. Nirštu ant žmonių, turinčių dvigubą gyvenimą, apgaudinėjančių savo šeimas ir, kartu, pačius save. Tų, kurių gyvenimas socialiniuose tinkluose kaip diena ir naktis skiriasi nuo realybės. Negaliu pakęsti paviršutiniškų, tuščių santykių ir šį jausmą perkėliau į savo dainą „Blanco y negro“ (liet. „Balta juoda“).
Dar kai mokiausi mokykloje ir grįždavau namo nusivylęs, mano tėvas sakydavo: „Neliūdėk, Eduardai, gyvenime visada bus balta ir juoda, jie gyvena kartu. Ir jiems reikia vienam kito, kad egzistuotų abu“. Tai pats geriausias mano tėčio patarimas. Iki šiol jis mane ramina, stiprina ir skatina judėti pirmyn.
7. DRĄSA. Kartais blogis yra gėris, o gėris – blogis. Viskas priklauso, ar valdo jausmai, ar protas, atsižvelgdamas į visuomenės spaudimą. Juk neretai mąstome pagal savo tėvų, artimųjų ar visuomenės nuostatas ir taip pasmerkiame save žlugti. Pasiduodame valdomi kitų žmonių patirčių, o ne savo prigimties.
Apie tai kalbu savo dainose „Pasos“ (liet. „Žingsniai“) ir „Camino“ (liet. „Kelias“). Kviečiu išdrįsti surasti savo kelią ir savas mintis, net jei jos nesutampa su daugybės kitų.
