Po kelionės į Pietų Korėją režisierius išskrido tiesiai į Japoniją tartis dėl būsimų gastrolių ir projektų. Na, o Aleksandra prie jo prisijungė sutvarkiusi visus savo žymiosios parodos „Live Music“, kurią vis dar galima pamatyti Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, reikalus. Po intensyvių darbų jie nusprendė atsipūsti ir pabūti tik dviese Japonijoje.
„Tai jau devintoji mano kelionė į Japoniją. Jau senokai nebuvau šioje šalyje ir galvojau, kad ji labai pasikeitė. Tačiau, laimei, ji liko tokia pat (šypsosi).
Vis ta pati mažų gatvelių ir modernių dangoraižių kaimynystė. Vis dar šviečia neoninės šviesos ir skaniai kvepia“, – šypsosi DELFI pašnekovė.
Šįkart žinomą porą nustebino šventinė nuotaika tiesiog gatvėse, daugybė jaunimo ir juoko. Ne visus iš 23 Tokijo rajonų jiems pavyko aplankyti vaikštinėjant pėsčiomis. A. Kremer-Khomassouridzė šypsodamasi sakė, kad dešimties dienų tokiai kelionei po šį įspūdingą miestą yra per mažai. „Atradau iš naujo ir vietas, kuriose buvau anksčiau. Tas pačias parduotuves, tas pačias kepyklėles ir restoranus...“, – atsidūsta fotografė.
Pora vyko ir į Kioto, kur norėjo praleisti tik dieną, bet negalėjo palikti tokio grožio ir liko dar vienai dienai. Įsimylėjėliai pasakojo, jog būtent čia bene už kiekvieno kampo galima rasti nepaprasto grožio šventyklas. „Norisi sustoti, bet galvoji, kad štai prieisiu iki gatvės pabaigos ir viskas. Į viešbutį. Tačiau gatvės pabaigoje jau matai naujus stogus, kiemelius su šventyklomis ir vėl tarsi į kitą pasaulį nusikeli.
Kioto mums pasisekė. Atrestauruotos šventyklos atidarymo proga čia vyko geišų ir kabuki aktorių procesija. Dieve, kas ten vyko! Tūkstančiai žmonių sveikino aktorius. Mes, žinoma, taip pat pasidavėme ažiotažui (juokiasi). Oskaras užsilipo ant stulpo tam, kad galėtų nufilmuoti viską. Prilaikiau jį iš nugaros, nes abi Oskaro rankos buvo užimtos fotoaparatu. Mandagieji japonai supratingai mus priėmė, nors niekas daugiau taip ir nesiryžo filmuoti, bet vietiniai atsinešė savo suoliukus ir taip stebėjo visą procesiją“, – besijuokdama įspūdžiais dalijosi žinoma fotomenininkė.
Pasak O. Koršunovo ir A. Kremer-Khomassouridzės, paprastai geišas Japonijoje galima pamatyti prabėgančias į taksi ir nešinas tradiciniais skėčiais. Tačiau šventės metu jos lenkėsi viena kitai, galima buvo apžiūrėti preciziškus jų kostiumus, makiažą ir manieras.
„Geišų buvo tikrai daug. 40 gal ar net daugiau. Ir mums vis tiek pavyko jas apžiūrėti ir įamžinti. Oskaras jas net ir palietė (juokiasi).
Žinoma, apie mažų namelių, didžiulių šventyklų ar raudonų kelių grožį galima kalbėti valandų valandas, tačiau to jausmo ir kvapų perduoti, deja, neįmanoma. Tas minimalistinis grožis atsispindi viskame, ką matome aplink“, – pasakojo ji.
Būtent palikti Kioto keliautojams buvo labiausiai gaila. Juk iš visų 1000 šventyklų jiems pavyko pamatyti tik nedidelę jų dalį, tačiau vienas kitam jie jau pažadėjo sugrįžti. Kaip ir į Tokijų, kurio kiekvienas rajonas kardinaliai skiriasi ir galima atrasti vis ką nors naujo. „Mes visuomet gyvename skirtinguose viešbučiuose tam, kad geriau pažinti miestą.
Vieną dieną Tokijus šventė Heloviną. Koks nerealus reginys tai buvo. Toks didžiulis miestas, kad šventė kuriama skirtingas dienas skirtinguose rajonuose ir apie tai pranešama iš anksto. Mums pasisekė pakliūti į Šibują. Ir įprastas dienas čia kelią kerta milijonas žmonių per dieną, o tai, kas dėjosi Helovino naktį, yra sunku nusakyti žodžiais. Persirengėliai visus žavėjo savo išmone. Tai buvo tikrų tikriausias teatras gatvėje.
Žinoma, pakliuvome ir į tikrą teatrą, o tai ten nėra paprasta. Japonai labai mėgsta ir vertina savo nacionalinį teatrą ir bilietų praktiškai neįmanoma gauti“.
Tiek Oskaras, tiek ir Aleksandra nepraleido progos pasimėgauti ir japonų virtuve. „Tie, kurie ją mėgsta, tikrai supras, apie ką aš čia. Nieko bendro su tais sušiais, kurių galime paragauti net pačiuose geriausiuose mūsų restoranuose, o kur dar visos tos kriauklės, daržovės, įvairi žuvis. Viskas tik šviežia ir taip profesionaliai su šypsena patiekiama.
Čia japonai neteisia. Tikrai supratingai vietiniai žiūri į keliautojus ar kitus ne vietinius žmones", – pasakojo menininkai.
Anot jų, Japonijoje reikia pagyventi, pajausti tikrąjį šios šalies ritmą, tapatumą su gamta ir supančiu pasauliu. Būtent tai jie ir pažymėjo kaip svarbiausią aspektą, kurio neįmanoma nepastebėti šioje šalyje.
