„Kas tas Saugirdas? Kodėl jo nuomonė apskritai turėtų būti įdomi?“ – prisipažink, kaip dažnai sulauki panašių klausimų.
Klausimas „Kas tas Vaitulionis?“ skamba jau dešimt metų po kiekvieno straipsnio apie mane. Svarstau, gal kada nors reikės marškinėlius su tokiu užrašu pasidaryti… Kaip suprantu, Vaitulionis yra toks neįdomus, kad kasdien reikia ateiti į jo paskyrą feisbuke ir paklausti: „Kas tas Vaitulionis?“ Bet man tiek metų, kad jau senokai išsigydžiau ligą kažkam kažką įrodinėti ar teisintis: kvailiams nieko neįrodysi, o normaliems žmonėms nieko įrodinėti nereikia.
Bet situacijų, kurios ima ir išmuša iš vėžių, vis dar pasitaiko?
Netikiu nė vienu, kuris sako, kad neskaito komentarų apie save. Lygiai taip pat netikiu tvirtinančiais, jog nereaguoja ir nekreipia dėmesio į tai, ką apie juos kalba – reikia būti antžmogiu, kad nereaguotum. Kita vertus, po kiekvieno žiauresnio komentaro oda tik storėja. Dabar į neigiamų nuomonių bangą reaguoju visai kitaip, nei būčiau reagavęs prieš kokius dešimt metų. Po to, ką kartais paskaitau apie save, turbūt verkčiau susisukęs kur kamputyje ir daryčiau tai visai ne perkeltine prasme. Ir, žinai, nematau tose ašarose nieko blogo ar gėdingo, nes žmogus nėra robotas – jis emocionalus, jį lengva įskaudinti.
Labai nemėgstu šiuo metu madingo apsimestinio šventeiviškumo. Nes jei negelbėji planetos, nenormaliai perdėtu teigiamumu neįkvepi aplinkinių, negloboji benamių gyvūnėlių, nesi ponas šventenybė, tuomet neatitinki kažkieno diktuojamų „teisingo žmogaus“ standartų ir esi kone antrarūšis. Dabar madinga rėkti, kokie geri mes esame, nors nė velnio nesame tokie šventi, kokiais apsimetame. Nėra absoliučiai gerų ar absoliučiai blogų žmonių. Yra tiesiog žmonės – su visais savo pliusais ir minusais.
O ne pats tas neigiamas reakcijas išprovokuoji rašydamas griežtai ir kandžiai?
Kalbant apie mano kandumą ir visus bandymus man prikabinti patyčių karaliaus etiketę, manau, pirmiausia vertėtų patyčias atskirti nuo nemalonios ir nepatogios tiesos sakymo. Juk jei sakai, kad vanduo – šlapias, o ugnis – karšta, tai nėra patyčios, o tik – sausi faktai.
Žinau, kad riba tarp tyčiojimosi ir šaipymosi – labai plona ir slidi. Nesityčioju iš žmonių, jų veiksmų ar vykstančių procesų. Gal tiesiog išmokime atskirti humorą nuo patyčių, pastaruoju metu jau tapusių bendriniu žodžiu, tinkančiu kone viskam.
Kuri situacija dažnesnė: nepažįstama moteris prieina ir padėkoja už tavo postą feisbuke ar koks piktas vyrukas pagrasina užvožti dėl to, kad nesugebi laikyti liežuvio už dantų?
Jei atvirai, per dešimt metų niekas nepriėjo norėdamas mane sumušti, užpulti ar įžeisti. Vienintelį grasinimą esu gavęs iš Vitos Jakutienės, bet kad ji visiems grasina (juokiasi).
Neigiamus dalykus žmonėms paprasčiau parašyti, nei išrėžti tiesiai į akis. Būtų sunku rasti žodžių, kuriais per tiek laiko nebūčiau išvadintas. Apie save esu girdėjęs visko, tad kuo toliau, tuo mane įžeisti sudėtingiau. Vieninteliai, dėl kurių skaudžiau sureaguoju, yra mano tėvai, kurie moka ir skaityti, ir internetu naudotis. Per keletą metų bent pasistengiau juos išmokyti neskaityti komentarų, o netyčia perskaičius – neskambinti man ir neverkti: „O Dieve, kas čia nutiko?!“
O ką žmogus turėtų padaryti, kad užsitarnautų tavo pyktį ir išmestum jį iš savo sekėjų – kalbama, esi vienas tų, kurie dažniausiai blokuoja savo sekėjus?
Kažkada su Agne Jagelavičiūte ir Andriumi Užkalniu „matavomės“, kuris daugiausiai užblokavo savo sekėjų. Vis dėlto, blokavimo festivalio nugalėtoju tapo Užkalnis, o mažiausiai, pasirodo, blokuoja Agnė (juokiasi).
Ką prisidirbti? Tiesiog nereikia manęs įžeidinėti. Socialiniai tinklai tiek suartino žmones, kad kiekvienas tavęs nepažįstantis žmogus jaučiasi turįs teisę paauklėti ar iškoneveikti. Niekada nesupratau, kodėl žmonės ateina pas mane ant sienos ir koliojasi. Man visada atrodė, kad tai – beveik tas pats, kas ateiti pas nepažįstamą žmogų į svečius ir prišikti jam ant kilimo, o tada piktintis, kad tave išmetė su policija. Ką daryti, kad neužblokuočiau? Nešikti man ant kilimo! Atrodo, ne tiek daug prašau…
„Praleido progą patylėti“ – tai galėtų būti apie tave?
Neklysta tas, kuris nieko nedaro. Bet po poros nesąmonių sugalvojau sau pagrindinę taisyklę: „Niekada nepostink ant karštųjų ar išgėręs“ ir džiaugiuosi, kad jau keletą metų man pavyksta šios taisyklės laikytis.
Daugiau savęs pernelyg neriboju. Kartais pamirštame, kas yra socialiniai tinklai. Tai nėra žiniasklaidos priemonė ar naujienų portalas, kaip kažkam atrodo. Tai, visų pirma, – kasdienis žmogaus dienoraštis. Todėl kas čia tokio, jei vieną dieną parašei nesąmonę! Ir taip, čia galima keiktis, nes, nepatikėsi, bet kasdieniame gyvenime žmonės keikiasi. Taip pat jie turi žalingų įpročių, ne kasdien yra geros nuotaikos ir ne kasdien pro jų langus matyti vaivorykštė...
Socialiniai tinklai ir yra būtent apie tai: kuo daugiau apsimetinėsi ir vaidinsi pūkuotą žmogelį, trykštantį vien geromis emocijomis, tuo būsi neįdomesnis, nes realiame gyvenime taip tiesiog nebūna. Nežinau, kaip jūs, bet aš netikiu tomis gėrio fėjomis, kasdien rašančiomis pozityvumą skatinančius rašinėlius apie tobulus namus, tobulą šeimą, tobulus vaikus, tobulą darbą ir panašiai. Tobulumas tiesiog neegzistuoja! Kita vertus, jei visi būtų tobuli – būtų be galo nuobodu gyventi.
Koks tavo postas sulaukė daugiausiai paspaudimų „patinka“?
Nesureikšminu like skaičiaus. Turiu tikrą gyvenimą, tikrą darbą, tikrus draugus ir laikų skaičius nėra mano gyvenimo tikslas. Mano rekordas buvo 20 tūkstančių „patinka“. Jų sulaukė postas apie „ištaigingas“ vestuves bendrame Palangos paplūdimyje su duobėse besirausiančiais vaikais, gulinčiais pusnuogiais „svečiais“ aplinkui, čeburekų pardavėjais, alaus palapinėmis... Vėl kažkas rėks, kad – patyčios? Ne. Lygiai – faktas.
Žinai, kažkuria prasme esi unikalus: juk žvaigždėmis paprastai tampa dainininkai, aktoriai, dizaineriai, stilistai…
…o čia – žurnalistas! Ir dar tas, kuris po penkiolikos metų darbo žiniasklaidoje nusprendžia į viską spjauti ir atsisėsti ant savo kupros. Manau, per tiek laiko esu sukaupęs užtektinai žinių komunikacijos klausimais, ir jei per porą metų nebankrutavau, vadinasi, šią sritį išmanau ne taip blogai.
Beveik visą laiką buvau politikos žurnalistas, todėl kai man sako, kad negaliu kalbėti politinėmis temomis, šypteliu – šį bei tą per dešimtmetį redaktoriavimo aš tikrai išmanau. Kai vieną dieną atsikėliau ir apsivėmiau nuo įtampos bei negatyvumo, supratau, kad politikos man užtenka.
Dabar esu komunikacijos ir rinkodaros specialistas, mano klientai – nuo tarptautinių prekybos centrų iki žinomų žmonių, kuriems rengiu vakarėlius. Juokiuosi, kai kas nors parašo, jog neišbrendu iš vakarėlių… Tiesa ta, kad kokius 80 procentų tų vakarėlių pats ir organizuoju. Būti juose – mano darbas, ir visai gali būti, kad likus pusvalandžiui iki pozuojant prie sienelės aš stumdžiau stalus ar tiesinau raudoną kilimą (šypteli).
AŠ IKONA, ruduo 2018 (Nr. 13)
