– Juste, ar kada nors bandei suskaičiuoti, kiek pasaulyje egzistuoja mitų apie kosmetiką?

– Vieną dieną prisėdau prie kompiuterio ir pabandžiau paieškoti, kiek ir kokių keistenybių galėčiau paskaityti apie kosmetiką, bet supratau, kad tai – tik laiko švaistymas: tiesiogine šių žodžių prasme nesąmonių ir mitų yra tiek daug, kad tam skirti net atskiri portalai.

Merginoms ir moterims atrodo, kad dirbti grožio industrijoje be galo patrauklu ir smagu. Pastaruoju metu tai tapo netgi madinga. Bet dirbant grožio pasaulyje, kaip ir bet kokioje kitoje srityje, reikia turėti žinių. Kodėl gimsta mitai? Todėl, kad moterys rašo apie grožį, nes joms smagu, įdomu, o ne todėl, kad jos ką nors apie tai žino. Juk nepakanka naudoti kosmetiką, mokėti naršyti internete, kad pultum konsultuoti apie jos sudėtį, sudėtingus cheminius elementus.

Paradoksalu, tačiau Lietuvoje žmonės, iš tikrųjų turintys žinių apie šią rinką, dažniausiai tiesiog tyliai darbuojasi savo biuruose. Kita vertus, niekas per daug mūsų ir neklausinėja: patikėkite, nors grožio industrijoje dirbu jau daugiau nei dešimt metų, manęs kur kas dažniau klausia apie asmeninį mano gyvenimą, o ne kremus ar šampūnus (juokiasi).

– Dešimt metų?! Vadinasi, dirbti pradėjai dar būdama paauglė...

– Jei tiksliau – šešiolikos. Buvau gera mergaitė ir užaugusi planavau tapti teisininke – pripažink, skamba tikrai gerai (juokiasi). Mokiausi, kaliau per naktis, nors tėvai vis pagailėdavo: „Nesimokyk, pailsėk." O aš tik griežtai atrėždavau: „Jei toks jūsų požiūris, man apskritai nėra apie ką su jumis kalbėti."

Mano tėtis – stiklo dizaineris, galiausiai sukūręs nuosavą verslą. Mama – žemėtvarkininkė, tapusi tikra šios srities profesionale ir taip pat pasinėrusi į nuosavą verslą. Būtent jiems labiausiai esu dėkinga už tai, kad niekada nieko nevertė daryti – jiems užtekdavo pasakyti, kad mokytis tiesiog yra mano pareiga. Šeimoje netgi turėjome posakį „Nedaryk šeimai gėdos" – tuo viskas ir būdavo pasakyta.

– Nuo ko prasidėjo tavo kelias klaidžiais grožio pasaulio labirintais?

– Teisingiausia pasakyti, kad labiausiai dėl to „kalta" mama: jau vienuolikos žinojau, kas yra profesionalus, grožio salone padarytas manikiūras. Nuo mažens stengiausi viską gyvenime suderinti: buvau moksliukė, mokytojų numylėtinė, stengiausi būti gera dukra, bet taip pat turėjau būti vakarėlių siela ir gražiai atrodyti. Mama kaip tikrai kaunietei vieną dieną pasakė: „Mėgsti dažytis, bet jei dar ir pravodkes (kitaip tariant – akių kontūrą) išmoktum pasidaryti... Nueik pas mano vizažistę – kelios privačios pamokos tau tikrai pravers." Pasikviečiau draugę ir nuėjau.

Turbūt visą gyvenimą prisiminsiu tą garsą, kai vizažistė paėmė savo didelį lagaminą, lengvu rankos mostu paspaudė mygtuką, o jis tik čik čik čik ir atsidarė. Buvau vaikas, bet tą akimirką nuoširdžiai susigraudinau. Pasakiau vizažistei: „ŠEŠIOLIKA metų gyvenau veltui ir tik dabar supratau, kas yra tikrasis mano pašaukimas" (juokiasi). Juokai juokais, bet tą akimirką viskas mano gyvenime apsivertė. Teptukai, buteliukai, grožis – visa tai mane taip užbūrė, kad nebeturėjau abejonių: dirbsiu grožio industrijoje!

Namo grįžau be galo patenkinta, nes tėtis nuolat kartojo, kad abi su sese privalome žinoti, ko norime iš gyvenimo. Tiesa, tėtis mano sprendimu tapti vizažiste nebuvo labai patenkintas: kol mama juokėsi, jis pasiūlė man dar truputį pamąstyti ir iš naujo sugalvoti, ką noriu veikti (juokiasi). Bet čia į pagalbą atskubėjo mama: ji pasiūlė stoti į ISM, sakydama, kad ten man suteiks verslo kūrimo pagrindus, kuriuos vėliau, jei vis dar norėsiu, galėsiu panaudoti grožio industrijoje.

Dar mokykloje išmokau daryti manikiūrą, pedikiūrą. Vasaromis po pamokų važiuodavau pas jaunas mamas, užsiėmusias moteris į namus ir už 10 litų lakuodavau nagus. Net nežinau, kaip atsirasdavo klienčių, bet, regis, jau tada neblogai mokėjau save reklamuoti. Ne tik nuaudavau moteriai batus, sukišdavau jos kojas į vonelę, bet ir išklausydavau istorijų, matydavau, kuo moteris gyvena, kokia užsikuitusi savo buityje gali būti ir apie ką svajoja. Dveji metai tokio darbo buvo pats geriausias būdas pažinti vartotoją, o ši patirtis praverčia iki šiol...

Noras dirbti grožio pasaulyje buvo nesvietiškas. Jau antrame kurse žinojau, kad baigusi studijas pardavinėsiu kremus. Ir kai man sako, kad esu širdies rinkodarininkė, nusijuokiu: rinkodara man yra tik priemonė užsiimti tuo, kas man be galo patinka. Kai palikus vieną didelę lietuviškos kosmetikos įmonę man siūlė darbus, susijusius su rinkodara, tačiau nesusijusius su grožio industrija, tų pasiūlymų net nesvarsčiau. Man nereikia karjeros rinkodaroje – noriu karjeros grožio industrijoje.

– Grožio industrija – viena tų sričių, kurioje viskas keičiasi kosminiu greičiu. Jau žinai, kaip suvaldyti informacijos srautą?

– Visur viskas greitai keičiasi, grožio pasaulis – jokia išimtis. Šioje srityje įdomu tai, kad specialistai turi neribotą kūrybinę laisvę. Man juk niekas netrukdo štai ir dabar sėdint su tavimi, gurkšnojant kavą imti ir sugalvoti, kad būtų neblogai moterims pasiūlyti žalios konsistencijos kremo, nes jis turės tokį ar anokį poveikį. Ši rinka smagi tuo, kad čia turi visišką laisvę kurti pačius neįtikėčiausius dalykus, kurie, svarbiausia, teiktų žmonėms geras emocijas. Grožio industrijoje apskritai daug kas pagrįsta emocijomis. Net menkiausiu kremo potėpiu galima pakelti nuotaiką.

– Vadinasi, grožį dažnai nepelnytai išvadiname perdiem paviršutinišku?

– Nuolat kartojame „grožio kultas, grožio kultas". Nesutinku. Tiesiog yra žmonių, kurie kuria „neskanų" grožį. Ir jei mergaitei nuo mažų dienų rūpi vien grožis, tai galbūt ne pats grožis, o tai, kokioje aplinkoje ji auga, kaltas? Deja, tokių blogų pavyzdžių Lietuvoje daug. Perdėtas savo išvaizdos demonstravimas, bandymas įteigti, kad moteriai svarbiausia – manikiūras ir plaukų spalva, yra blogai. Bet profesionalus grožis kalba visai ne apie tai. O apie tai, kad žmogus tiesiog turi gražiai atrodyti ir gerai jaustis. Sveikai, harmoningai, kuriant pasitikėjimą – štai jums kodiniai žodžiai, susiję su tikruoju grožiu.

Nors pardavinėju kremus, nuolat kartoju, kad joks kremas, veikdamas vienas, nepadarys stebuklo. Jei moteris manęs klausia, ką daryti, kad veido oda būtų skaisti, sakau, kad rūkant ir geriant alkoholį tai – neįmanoma. Posakis „Vienas lauke – ne karys" čia puikiai tinka. Komandinis darbas puoselėjant grožį – būtinas. Jeigu nori, kad drėkinamasis veido kremas veiktų efektyviau, prieš jį tepdama padaryk mankštą, suaktyvink kraujotaką, išgerk vandens ir tada jau mėgaukis švelniu kremo prisilietimu.

– Grožio priemonių savo kailiu esi išbandžiusi daugiau nei bet kuri statistinė moteris?

– Bandau nuolat. Kai kam atrodo, kad vien savo „Green Feel's" naudoju ir tik apie tai kalbu. Taip nėra. Privalau išbandyti daugybę prekės ženklų – pagamintus ir ne iki galo pagamintus, pasirodžiusius ir dar tik pasirodysiančius rinkoje. Vonioje net padidinau lentynėles, kad viskas tilptų (juokiasi).

– Ir telpa?!

– Nustebsi, bet kosmetikos turiu labai nedaug. Bent jau tikrai ne tiek, kiek galbūt įsivaizduoji. Vonioje prikabinėjau spintelių, maždaug: „Dabar tai laikykitės – prigrūsiu pilnas!", bet išėjo taip, kad jos kabo pustuštės arba prikimštos vaiko sauskelnių.

Bandydama produktus laikausi taisyklės vienu metu naudoti visą seriją. Kombinuodama keletą prekės ženklų susidarau tikslią programą, ką ir kaip naudosiu. Tarkime, šiuo metu plaukams naudoju septynias vieno gamintojo priemones: priemonę, apsaugančią nuo karščio, kaukę, du kondicionierius, plaukus stiprinančią keratininę priemonę, šampūną ir aliejų. Veidui – tris pagrindines priemones, kurias tepu ryte ir vakare. Papildomai turiu dvi veido ir vieną paakių kaukę. Kūnui naudoju dvi–tris priemones: jei kelias dienas tepuosi kremu, trečią pasilepinu specialiu aliejumi. O jei produktas netinka, stengiuosi jį kam nors atiduoti. Kosmetikai, kaip ir žmonėms, puikiai galioja pasakymas: „Visiems geras nebūsi" (juokiasi).

Visą interviu su Juste rasite čia.