Su Sonata ir jos sūnumi Deividu susitikome moters jaunystės mieste. Į Klaipėdą, kur ji pradėjo karjerą restoranų versle ir kur gimė jos vienturtis sūnus, žavi raudonplaukė sugrįžo po septynerių metų pertraukos. Čia ji užsuka vis rečiau, tačiau dažnai prašo artimųjų nepamiršti ir kviečia aplankyti jos šeimos namus Arizonoje, kuri ji gyvena su vyru Paulu Tuft.
Jungtinėse Amerikos valstijoje įsikūrusi lietuvė turi mylintį vyrą, prabangius namus, gali pasigirti draugyste su šou pasaulio žvaigždėmis ir vadovauja savo vardo restoranui. Besąlygiškai žmona tikintis ir iki ausų ją įsimylėjęs vyras negaili nei lėšų nei jėgų tam, kad jo svajonių moteris žibėtų ryškiausia šviesa bei realizuotų visas savo idėjas ir talentus, o jau suaugęs sūnus Deividas tapo ir geru draugu.
„Gyvenu puikiai ir tikrai turiu nuostabų vyrą. Jis mylintis, mylimas ir jo tikėjimo manimi pakanka mums abiems. Gavau tokio stiprumo žmogų, kuris gali mane įtikinti, kad galiu į kosmosą nuskristi (juokiasi)", - sako Amerikos lietuvė.
Ir nors vyras jai jau padovanojo restoraną, Aston Martin Vanquish automobilį, kuris pusmetį buvo gaminamas pagal specialų užsakymą, ir namą, svarbiausią jo dovaną ji laiko neįkainojama. Anot lietuvės, tai yra didelis jo palaikymas. „Jis mėgsta stebinti labai dažnai, bet tikrai ne tai yra savybės, už kurias jį myliu. Paulas mane priverčia tikėti ir suteikia ryžto siekti daugiau nei būčiau galėjusi gyvenime pagalvoti“, – sakė ji.
Sonata Lietuvos įžymybėms yra puikiai pažįstama kaip restorano „Sonata" savininkė, tačiau istorija, kaip ji tapo ir kino aktore, taip pat susijusi su viena iš mūsų šalies atlikėjų. Su buvusia skandalingojo Egidijaus Dragūno mylimąja Eleonora Sebrova ne vienerius metus draugaujanti moteris išvyko pamatyti, kaip ji įrašinėja savo naujas dainas Havajuose esančioje Honolulu saloje.
Kalbėdama apie šią kelionę Sonata juokiasi: ji tapo lemtinga ne tik jai, bet ir čia po penkerių metų draugystės su mylimąja klaipėdiete susižadėjusiam sūnui.
„Aktorystė mano gyvenime tikrai atsirado visiškai atsitiktinai. Eleonorai pakvietus nuvykau aplankyti jos ir pailsėti su šeima. Ten susitikome su puikiai muzikos pasaulyje žinomu prodiuseriu Deniu Ingoldsby, kuris trumpam atvyko iš Londono. Jis buvo ir vienas iš „Eurovizijos“ nacionalinės atrankos komisijos narių.
Smagiai visi leidome laiką ir prodiuseris mano vyrui pasakė, kad mato mane atliekant vieną vaidmenį filme. Mano vyras atkirto, kad mato mane pasaulinio lygio žvaigžde ir už mane atsakė, kad norėčiau filmuotis (juokiasi).
Tuo metu dar siūlė filmuotis realybės šou, bet sakė, kad turiu charizmą ir iš manęs gali išeiti kažkas labai gero. Tai įvyko šią vasarą, o jos pabaigoje jau filmavausi Londone. Ar galite tuo patikėti? Jis juk dirbo su tokiomis pasaulinio lygio žvaigždėmis kaip Michaelas Jacksonas, Princas, Whitney Houston ir kt. Būtent jis dirba ir su Juste Arlauskaite-Jazzu. Ir pastebėjo mane", – šypsodamasi pasakojo pašnekovė.
„Mama visada traukia žmones ir turi išskirtinę charizmą. Ji visada suburia aplink save kitus, žavi ir yra visiškai nenuspėjama. Patėvis ją yra aklai įsimylėjęs, o ji yra jo kasdienis iššūkis. Tai yra tikras azartas (šypsosi)", – tai, kodėl jo mamą pastebėjo, paaiškina šalia pokalbio metu sėdėjęs Deividas.
Tiesa, ne viskas taip paprasta. Ir iš pradžių kiek dvejojusi, ar jai pavyks, galiausiai vyro ir sūnaus ji buvo įkalbėta, o ir pačiai norėjosi pamatyti kino kūrimo užkulisius. Sonata neslepia, kad visada stengiasi išnaudoti gyvenimo siūlomas galimybes, todėl vos tik gavusi vaidmenį ėmėsi mokytis visko, ko prireiks filmavimo aikštelėje: nuo aktorystės iki vokalo.
„Mano aktoriai draugai stebėjosi, kaip man pasisekė. Juk to kiti siekia ir trokšta visą gyvenimą. Aktoriai, kurie filmuojasi kartu, yra tikros žvaigždės, todėl išskirtinė patirtis yra vien dirbti su jais. Tikiu, kad šis filmas bus labai sėkmingas, nes jau dabar televizijos konkuruoja dėl galimybės jį rodyti. Po jo pasipylė ir kiti pasiūlymai filmuotis.
Žinote, tai tiesiog yra išskirtinė ir nereali patirtis. Jei viskas pavyks, bus tikrai puiku ir aš tuo džiaugsiuosi, todėl noriu išbandyti šią galimybę, kuri man taip netikėtai pasitaikė. Daug kas sako, kad tik jaunystėje galima visko siekti ir norėti, bet aš jau dabar gyvenu savo auksinį amžių ir žinau, kad niekada nėra vėlu. Niekas nenustatė amžiaus, kada nereikia bandyti ar norėti".
Mums begurkšnojant kavą ir stebint vakarėjantį uostamiestį Sonata nejučia prisimena ir savo jaunystę, kuri prabėgo šiame mieste. Čia ji sutiko pirmąjį vyrą, ištekėjo, gimė sūnus ir praėjo žengti pirmuosius žingsnius restoranų versle. Jei ne čia gautas darbas restorane ir atrasta mėgstama sritis, vargu ar ji Amerikoje būtų sutikusį vyrą, kuris jos gyvenimą ne tik pakeitė, bet ir pavertė nesibaigiančia pasaka.
„Į Ameriką išvykome 2001 metais ir keliavome su vyru. Visi tuo metu norėjo į tą išsvajotąją šalį. Norėjau ir aš. Kadangi pasisekė gauti turistinę vizą, išvykome ir aplankėme Didįjį Kanjoną, Las Vegasą, Disneilendą. Ši šalis paliko neišdildomą įspūdį. Po kelionės vis galvojau, kaip gi apsigyventi ten. Kaip tik vyko Žaliosios kortos loterija. Tikrai esu gimusi po laiminga žvaigžde ir net susiklosčius neįtikėtinoms aplinkybėms ją laimėjau.
Kai kraustėmės į Ameriką, Deividui buvo 11 metų. Neilgai trukus išsiskyriau su vyru ir supratau, kad esu ne tokioje Amerikoje, kokią ją įsivaizdavau keliaujant. Prasidėjo rūpesčiai ir buitis. Nemokėjau anglų kalbos.
Neslėpsiu, pradžia buvo tikrai sudėtinga. Dešimt metų truko juodas darbas, kol galėjau lengviau atsipūsti. Nori daug turėti – turi daug ir dirbti. Nors tuo metu tikrai atrodė, kad vienas išbandymas keičia kitą, žinojau, jog Dievas neskiria išbandymų daugiau nei galėsiu pakelti.
Ne veltui sakoma, kad pirmoji karta emigrantų Amerikoje aukojasi vardan savo vaikų ir tik antra ar trečia karta, kuri čia būna gimusi ar atvykusi dar vaikystėje, adaptuojasi ir gyvena jau visai kitaip. Jie perpranta Ameriką ir visą tą sistemą.
Buvo isterijų ir galvojau, kad nieko nebereikia. Norėjau grįžti, bet Deivido tėvas sakė, kad negaliu būti savanaudė ir vaikui didesnės galimybės ten. Tai buvo pradžia ir nebuvo pasirinkimo ar laiko verkti. Metams bėgant viskas pasirodė lengviau ir lengviau. Po trejų metų neliko tokių norų. Tuomet namai buvo jau nebe Lietuvoje, bet ir Amerikoje dar nesijaučiau kaip namuose. Tarsi tarp dangaus ir žemės", – pasakojo DELFI pašnekovė.
S. Molocajevienė-Tuft dar ir šiandien puikiai prisimena dienas kai patogų jos gyvenimą Klaipėdoje pakeitė nežinomybė dėl ateities ir sunkus darbas Amerikoje. Moteris stebisi, kaip greitai jos nuspėjamas ir ramus gyvenimas Lietuvoje pasikeitė. Tačiau ugninga ji ne tik išvaizda, bet ir vidumi, todėl išbandymai ją tik drąsino ir kurstė siekti kuo daugiau.
„Galbūt ir tie skirtingi charakteriai mus su pirmuoju vyru išskyrė, nors abu sutikome kitas antrąsias puses. Susituokėme būdami labai jauni ir manau, kad tai buvo pernelyg anksti. Abu buvome užsispyrę ir mandri. Jis mandras, bet aš dar mandresnė (juokiasi). Buvome du principingi vaikai", – pasakojo jau daugiau nei du dešimtmečius restoranų versle besisukanti Amerikos lietuvė.
Paklausta, kaip jos gyvenime atsirado restoranai, raudonplaukė nusišypso: „gimus Deividui norėjosi kokios nors veiklos ir neužsidaryti, o mano tėvų draugams priklausė restoranas ir mane pakvietė dirbti ten. Pradėjau nuo barmenės darbo ir tai man patiko. Labai mėgau bendrauti su žmonėmis ir kai buvau jauna, turėjau daug kantrybės. Tikra tiesa, kad būdamas barmenu tampi tikru psichologu ir kunigu.
Klaipėdoje, Tilžės gatvėje dar dabar yra baras "Vilius Karalius", kuriame aš dirbau daugiau nei 10 metų. Kartu atsidarė ir svečių namai "Aismarės" su pirčių kompleksu ir tai jaukiais kambariukais. Kaskart užsukus į Klaipėdą apsistoju viename iš jų su malonumu ir jausdama didelę nostalgiją. Šios vietos savininkė Bronė Laučiuvienė man yra labai brangus žmogus. Tarsi mama", – šypteli ji ir prasitaria, kad nors visada buvo artistiška, apie aktorės karjerą ar nuosavą restoraną nesvajojo.
Tad nenuostabu, kad ir tapusi emigrante ji pasuko į šią sritį, kur sutiko ir tuo metu dar būsimą vyrą Paulą. Restorane, kuriame lankosi žvaigždės, buvo galima sutikti ir verslo ar sporto pasaulio garsenybių. Sąmojingas ir nuolatos naujų idėjų ieškantis P. Tuft buvo vienas iš nuolatinių restorano klientų. Širdies draugą tuo metu turėjusi Sonata net neįtarė, kad už ją vyresnis vyras taps jos gyvenimo meile, tačiau, kaip pati sako, širdžiai neįsakysi, o ir jausmai gimė ne iš karto.
Pašnekovė nusijuokia prisiminusi, jog iš pradžių vyrą bandė supiršti su savo bičiule. Tačiau ir draugė pastebėjo, kad vyras jaučia simpatiją Sonatai, o ne jai. Taip draugystė peraugo į meilę ir po trejų metų jie susituokė. Tarp jų – tikri jausmai ir ją labiausiai žavi tai, kokiu žmogumi ji jaučiasi būdama su vyru.
„Jis keičia pasaulį, stato ligonines. Tai nėra tik tušti žodžiai. Jam tai iš tiesų rūpi, kaip ir visi, kurie yra aplink. Neįmanoma iš jo nesimokyti ar nesižavėti.
Paulas ir manyje matė kažką neeilinio ir tai, kad galiu daug pasiekti. Vieną dieną paklausė manęs, kodėl dirbu restoranuose, nors neturiu savojo. Jis įkalbėjo, galima sakyti. Užsispyrė ir sūnus, kuris tapo interjero dizaineriu. Vyras yra labai gabus verslininkas ir pamato, kas kam gabus. Tačiau ir kartu pasakė, kad pats šio verslo nesiims ir neturės tam laiko. Žinoma, jei jau ryžtiesi atidaryti restoraną, reiškia, kad išprotėjai, bet pasitariau su Deividu ir sutarėme dėl to".
Įgyvendinant restorano idėją padėjo ir savo restoraną Amerikoje jau atidarę lietuviai Andrius ir Laura Bučai. Mamai antrina ir sūnus, sakydamas, kad tai buvo vienuolika nuolatinio ir sunkaus darbo mėnesių be jokių garantijų. Jei net nežinojo, ar tai atsipirks ir vos tik atsidarius nereikės skaičiuoti nuotolių. Tačiau lietuvė tikina, kad antrąkart tokios avantiūros nesiimtų. Tai – pernelyg sunku ir rizikinga.
Ir nors restoranas pritraukia vis daugiau Amerikoje koncertuojančių Lietuvos žvaigždžių, o aktorystė tapo ir nauja Sonatos aistra, moteris tiki, kad įdomiausios kelionės ir didžiausi iššūkiai jos dar laukia ateityje.
