Nuo spalio iki liepos mėnesio tarnybą atliksiantis modelis tiki, kad ši patirtis jam bus labai naudinga. Jonas tai vadina vyriškumo mokykla, kurioje jis tikisi išmokti disciplinos ir pasisemti gyvenimiškos patirties. Negana to, Jonas sunkiai gali suprasti tuos vaikinus, kurie, patekę į šauktinių sąrašus, visais įmanomais būdais vengia tarnybos. Anot jo, esant būtinybei, ginti Lietuvą yra pareiga.
– Jonai, kodėl pasiryžai šiam gyvenimo žingsniui?
– Tiesą sakant, apie tai galvojau jau seniai. Aš visada svajojau būti kariuomenės dalimi, nes jaučiau pareigą prieš Lietuvą, savo tėvynę. Mano šeimoje tėtis irgi ilgai tarnavo, Lietuvą gynė ir per Sausio 13-ąją prie Televizijos bokšto – už tai gavo net apdovanojimą. Praėjusiais metais mano brolis taip pat baigė tarnybą. Šiemet man pagaliau išėjo susidėlioti darbus ir, vieną rytą atsikėlus, galiausiai nusprendžiau užsirašyti – sėdau į automobilį ir nuvažiavau niekam nieko nesakęs.
– Ar kiek nors prie šio gyvenimo pokyčio prisidėjo ir faktas, kad neseniai patyrei skyrybas?
– Ne, nemanau. Mums su Karolina tiesiog taip išėjo, visko būna gyvenime. Tikrai nemanau, kad šis įvykis turėjo įtakos mano apsisprendimui, nes apie tai galvojau seniai. Vis tiek kažkada gyvenime būčiau to ėmęsis.
– Kaip yra žinoma, ne kiekvienas norintis gali tapti kariu, kaip tau pavyko atrankos procesas?
– Pačioje pradžioje reikia atvažiuoti į savo regiono prievolės tarnybą, parašai prašymą ir vėliau jį siunčia į Panevėžį arba Vilnių, kur reikia atlikti sveikatos tyrimus. Praėjusią dieną to kaip tik ir ėjau daryti. Atlikus sveikatos apžiūrą, jeigu viskas yra gerai, komisijos pirmininkas tave informuoja, kad esi tinkamas tarnybai.
– Kaip tavo tėvai reagavo į šią žinią?
– Manau, kad jie to tikėjosi iš manęs. Aš toks žmogus. Man tai visada buvo įdomu, todėl jiems vis užsimindavau apie galimybę tarnauti. Žinoma, jie šiek tiek pradėjo nerimauti – tėtis labiausiai dėl darbų ūkyje, bet viskas bus gerai, nes brolis kaip tik baigė karo tarnybą, tad apsikeisim. Jie labai džiaugiasi, palaiko mane.
– Ne paslaptis, kad karo tarnybai pašaukti jaunuoliai neretai stengiasi rasti būdų, kaip jos išvengti. Kaip manai, ar šis žingsnis turėtų būti savanoriškas ar privalomas?
– Aš manau, kad jų nepavadinčiau tikrais vyrais, jeigu jie nori slėptis ir bėgti nuo to. Man labai keista, kad didžioji dalis merginų, kurios parašo prašymus tarnauti ir būna priimtos, labai tuo didžiuojasi vien tam, kad vaikinams sukeltų gėdos jausmą, bandydamos parodyti, kad „Mes einame, o jūs bandote pasislėpti“. Aš niekaip negaliu to suprasti. Manau, kad tai turėtų būti garbės ir noro klausimas. Juk tokiu būdu tu atlieki pareigą savo tėvynei. Tai turėtų būti daug svarbiau, nei noras pabėgti. Žinoma, yra situacijų, kuomet žmonės tikrai negali palikti savo gyvenimo 9 mėnesiams – tam gali trukdyti verslas, šeima ar mokslai. Manau, kad tai pateisinama. Bet yra žmonių, kurie specialiai tuo prisidengia, norėdami pabėgti. Man tai be galo keista.
– Ar kaip nors ruošiesi būsimam etapui? Juk galima sakyti, kad kurį laiką būsi šiek tiek izoliuotas nuo tau dabar įprastas aplinkos: šeimos, bičiulių, darbo, socialinių tinklų...
– Nemanau, kad tai bus labai didelis iššūkis, kaip tik to labai laukiu. Aš kiekvieną dieną pabundu su mintimi „Kada?“. Tikrai nesijaučiu blogai, kad aš būsiu atskirtas nuo socialinių tinklų. Kaip tik manau, kad tai bus naudinga, šiek tiek atsiribosiu nuo viso to ir pabūsiu tam tikrame pasaulyje.
– Kaip manai, ar grįžęs iš tarnybos būsi kitoks?
– Žinoma, manau, kad tai turės man kažkokią įtaką. Galbūt suformuos kitokį mąstymą. Vis tiek tai yra vyriškumo mokykla. Tik kažkodėl šiais laikais vyrams atrodo priešingai. Gaila, kad žmonių mąstymas šiuo klausimu vis labai keičiasi. Dingsta tos tikros vertybės, tikro gyvenimo suvokimas – tikiu, kad tam nemažai įtakos daro ir socialiniai tinklai, kur akcentuojamas pasaulis kupinas tuštybės.
– Manai, kad žmonės dažnai mėgsta daugiau kalbėti, nei daryti?
– Pastebiu, kad žmonės nevengia pasiskųsti, parodyti, kaip viskas yra blogai, skatina bėgimą iš Lietuvos. Nepaisant to, tikiuosi, kad yra nemažai ir tų žmonių, kurie tikrai myli Lietuvą bei atskiria tas tikrąsias vertybes.
