„Norime jį padaryti spalvingą, įdomų, tokį, kuris iš tiesų būtų arčiau žmonių. Ir, žinoma, pristatyti akordeoną kaip daugiabriaunį instrumentą, – pasakojo „Akordeono muzikos savaitės“ meno vadovas M. Levickis. – Aš džiaugiuosi, kad mūsų festivalį remia Lietuvos kultūros taryba. Programoje skambės nemažai lietuviškų kūrinių – ne veltui švenčiame valstybės atkūrimo šimtmetį. Aš pats atidarysiu festivalį Kongresų rūmuose su Vilniaus miesto styginių ansambliu „Mikroorkestra“. Koncerto programos akcentas – kompozitorės Rūtos Vitkauskaitės kūrinys tokiu originaliu, senovišku pavadinimu – „Savęsp“. Tai bus lietuviškoji jo premjera, kiek anksčiau šis kūrinys skambėjo Berlyno Konzerthaus salėje.“
„Akordeono muzikos savaite“ domisi ne tik tautiečiai: italų žiniasklaidos kanalai jį anonsuoja kaip vieną svarbiausių festivalių Europoje. Trečiadienį Vilniuje, aikštėje prie Baltojo tilto surengtoje stilingoje spaudos konferencijoje itališkų natų buvo ir daugiau: pats Martynas grojo itališku akordeonu, o į konferenciją jis atvyko elegantišku itališku visureigiu „Alfa Romeo“. Tokiais po sostinę festivalio dienomis važinėsis visi „Akordeono muzikos savaitės“ dalyviai, kurie apsistos Vilniaus centre, naujajame viešbutyje.
Šiemet į festivalį atvyksta Claudio Constantini ir Rafael Aguirre iš Ispanijos. Jie surengs bandonijos ir gitaros dialogus Mažajame teatre. O prancūzas Guillaume Meral toje pačioje salėje publikai pristatys Noktiurną šešėliuose.
Ypač įdomu bus pasiklausyti Vaidilos teatre skambėsiančios programos „Vėjai delnuose“, kurią atliks svečiai iš JAV – duetas „The Melodica Men“. Gyvenime jie – solidūs orkestrantai, tačiau laisvalaikiu leidžia sau pokštauti: pasaulinės šlovės kūrinius atlieka melodikomis – pučiamaisiais klavišiniais instrumentais, kuriuos mėgsta ir vaikai.
„Aš juos pirmą kartą išgirdau „Facebooke“, paskui pamačiau, kad „Youtube“ jie turi milijonus peržiūrų. Tai talentingi žmonės, kurie intriguoja“, – kalbėjo M. Levickis.
Festivalyje pasirodys ir jaunasis talentas Jonas Vozbutas, kuris surengs rečitalį Martyno Mažvydo bibliotekoje. „Žmonės dažnai klausia – ar jis yra mano mokinys. Tikrai ne, tačiau tai puikus jaunas talentas ir aš laukiu nesulaukiu, kada bus jo koncertas. Jonui tik 13 metų, bet jis eina į sceną kaip visiškai brandus muzikantas. Tai, kaip jis groja, net ir mane stebina – tokį jau šiek tiek patyrusį jaunąjį atlikėją“, – šypsodamasis pasakojo Martynas.
„Akordeono muzikos savaitė“ turi savo braižą – koncertai dažnai vyksta neįprastose vietose. Viena tokių – pernai kaip koncertų salė atrasta Halės turgavietė. Ten festivalio komanda atvežė vargonus, turguje suskambo Bachas. Šiemet, paskutinę rugpjūčio dieną, turguje vyks „Folk in Bazaar: Lotyniškos pasiutpolkės“, o visą siautulį įsuks spaudos konferencijoje savo įgūdžius jau pademonstravusi grupė „Parranda Polar“. Jie groja kolumbiečių kaimo muziką, mėgiamą ir Meksikoje – kumbiją.
„Kumbijos link mus ir nuvedė akordeonas, nors aš niekada nebuvau akordeonistas nei armonikierius, muzikos mokykloje mokiausi groti saksofonu. Bet iš klasioko pasiskolinau tokį labai mažą žaislinį dumplinį instrumentą ir pradėjau groti. Paskui gyvenime atsitiko taip, kad metus gyvenau Pietų Amerikoje, ten ir išgirdau kumbiją, – pasakojo grupės frontmenas Adomas. – Negalvojau, kad jos ritmas bus toks tinkamas lietuviškam klimatui. Dabar mes turime ir savo lietuvišką kumbiją, kurios paklausę Kolumbijoje sakė, – tai labai geras kolumbietiškas kūrinys, bet aš jo nesu girdėjęs.“
Grupė pasakojo, kad lengvai randa kalbą su labai plačia amžiaus grupe – nuo kūdikių iki senolių, tad yra groję visur ir visiems – ir moterų kalėjime, ir senelių ar vaikų namuose, įvairiuose muzikos festivaliuose. „Žmonėms patinka, nes kumbija suteikia šilumą“, – teigė „Parranda Polar“.
Ypač šiltą „Akordeono muzikos savaitės“ pristatymo vakarą labai tiko festivalio šūkis – „Pakalbėkime apie orą“. Dizaino agentūros „Folk“ atstovai Justina Muralytė ir Ignas Kozlovas priminė, kad gavę užduotį sukurti festivalio logotipą, galvose išsiardė akordeoną ir jo viduje rado orą. Beliko jį paversti kūnu – įšviesti ir nufotografuoti. M. Levickiui „stumdant orą“ savo instrumento dumplėse gimė grafinis piešinys – švytintys „krengeliai“. Visos 10 versijų bus naudojamos festivalio afišose.
Šiomis dienomis apie orą visa komanda kalbėjosi kaip niekad daug, mat pagrindiniu festivalio pristatymo akcentu buvo sumanytas muzikinis skrydis oro balionu. Jį patikėta įgyvendinti Oreivystės centro pilotui, kurio venomis taip pat teka muzika – Giedriui Leškevičiui.
„Šiandien turėjo būti visiškai rami diena, štilis. O štai kaip vėjuota. Kad ir kiek kalbėtum apie orą, negali jo žadėti arba visiškai nuspėti, – juokėsi Giedrius. – Akordeono muziką ir skrydį balionu jungia romantika. Ypač romantiška tai, kad niekada nežinai, kur tavo balionas nusileis. Tačiau bet kokiu atveju koncertą vilniečiams iš baliono mes šiandien padovanosime. Juk kas gali būti geriau ir gražiau: tokia archajiška transporto priemonė – oro balionas, modernus festivalio apipavidalinimas ir akordeonas, viską apjungiantis.“
Saulėlydžiui auksu apliejus pievą, vienas po kito ėmė kilti balionai. G. Leškevičiaus pilotuojamo baliono krepšyje įsitaisęs ir fotografų bei operatorių apsuptas M. Levickis ėmė gyvai groti kūrinį „Beauštanti aušrelė“. Tai buvo šiek tiek iš fantastikos srities: trimis garso stotelėmis užgarsintas instrumentas puikiausiai girdėjosi ir tuomet, kai balionas jau buvo toliausiai nuskridęs.
Valandą trukęs skrydis ir toliau skambėjo gražiausiomis natomis – Martynas grojo virš Vilniaus iki pat minkšto ir komfortiško nusileidimo užmiestyje.
Kitas jo susitikimas su publika – „Akordeono muzikos savaitė“, kurią tradiciškai vainikuos jungtinis akordeonistų maratonas, trunkantis valandų valandas. Šiemet maratone tikimąsi sugroti net 100 kūrinių Lietuvai.
