– Kur atostogauji vasarą Lietuvoje?
– Dažniausiai – Nidoje. Tačiau mano atostogos susipainiojusios su darbais darbeliais, tai aplakstau visą mielą kraštą. Galingas ir klastingas slibinas, kurio vardu motinos gąsdina vaikus prieš naktį ir kurio deimantinė visa reginti akis budriai stebi kiekvieno piliečio eurą ir centą, pričiupo mane, spyrė į uodegą ir išvarė trypti darbo pasėlių. Todėl šią vasarą atostogausiu mažai, bet Nidoje ir Palangoje šmėžuosiu, Baltijos bangą kedensiu.
– Kas tau geriau - jūra ar ežeras?
– Maudytis mėgstu visur – jūroje, ežere, pas režisierių Alvydą Šlepiką kūdroje. Visur - savi malonumai: jūroje kasdien vis kitaip, ežere galima toli plaukti. Patinka vanduo, vasaros didysis gėris.
– Ką veiki, kai lyja? Ar esi vaikščiojęs per lietų?
– Na, jeigu reikia – einu, bet mieliau žiūriu pro langą. Negaliu pasakyti, kad krykštaučiau lietui lyjant – trukdo lauko žaidimams: futbolui, tenisui, vartalionėms pievose ir samanose, tarp meldų ir žolių... Be to, reikia tampytis skėtį, kurį visada pametu.
– Ar šią vasarą filmuojiesi? Ar labiau filmus žiūri?
– Filmuosiuosi Donato Ulvydo naujame filme „Ir visi jų vyrai“. Filmų vasarą beveik nežiūriu, nes kino teatruose, kur juos mėgstu žiūrėti, pasiūla - ne mano skoniui. Be to, šie metai etapiniai – gyvenimą skirstau pagal pasaulio futbolo čempionatus, todėl žiūrėjau, žinoma, futbolą.
– Kiek knygų per vasarą perskaitai?
– Vienareikšmiškai – daug, nes tai vienintelis laisvesnis laikas. Visada skaitau po kelias knygas – vienos malonumui, kitos - darbui. Ką tik baigiau Ph.Claudel „Brodeką“, M.Stepnovos „Lazario moteris“ ir „Chirurgą“ – visus originalo kalba, plaukioju po P.Sloterdijko „Ciniškojo proto kritiką“, dirbu su R.Stankevičiaus „Valhalos“ tekstais.
– Ką tokio šią vasarą padarei sau netikėto?
– Esu infarktinio amžiaus berniukas, netikėtumų stengiuosi vengti.
– Rugpjūtį vesi “Purpurinio vakaro” festivalio koncertą. Kuo ypatingas tau šis festivalis?
– Oi, rugpjūtį būsiu tas, kuris veda! Pirmiausia vesiu savo mylimą moterį, po to jau vesiu miesto šventę, koncertus, poezijos vakarus ir, žinoma, Purpurinį vakarą. Festivalis man artimas savo poetine dvasia, stogą nešiojančia nuotaika, demoniška Anykščių dvasia, jame visada groja geriausi muzikantai. Bus linksmas vakaras ir nemažiau linksma naktis.,
– Ar bandei savo mylimai moteriai dainuoti po žvaigždėmis?
Dainuoju visur – po žvaigždėmis, duše, sapne. Paskutinį kartą dainavau Vokiečių gatvėje, praeiviai paprašė pakartoti.
