„Dažnai būnu išsiblaškęs, mintys kažkur skraidžioja, todėl sunku susikoncentruoti net skaitant knygą“, – sako jis, bet akivaizdu, kad čia kalba ne apie savo muzikos pasaulį.

Paauglystėje atsiradusi muzika jo nepaleidžia iki šiol. Kaip pats sako, jau tada, būdamas keturiolikos, suprato, kad labiau nei bet ko savo gyvenime nori kurti muziką.

Esate ambicingas žmogus? Kokį save užaugusį įsivaizdavo paauglys Leonas?

Visada norėjau sukurti didelę dainą, didelį albumą – kad mano kurta muzika skambėtų plačiai už Lietuvos ribų.

Dėl to ir išvykote iš Lietuvos?

Iš dalies – taip. Norėjau paieškoti naujos patirties, išlipti, kaip dabar sakoma, iš komforto zonos. Viskas Lietuvoje buvo gerai, bet jaučiausi užstrigęs, pasidarė nuobodu, netgi trūko erdvės. Išvažiavęs pradėjau viską nuo nulio.

Esate pasakojęs, kad iš pradžių Londone teko net sienas dažyti…

Pradėjau tikrai daug prastesnėmis sąlygomis (juokiasi). Išvažiavęs pamačiau, kiek daug aplink talentingų žmonių, muzikos kūrėjų, todėl norėjau pasitempti, kilstelėti save į aukštesnį lygį.

Leonas Somovasshot

Pavyko?

Vertinant tai, kas padaryta iki šiol, manau, taip (šypsosi). Lietuvoje su Juste (atlikėja Juste Arlauskaite-Jazzu – red. past.) pasiekėme tikrai nemažai, sugebėjome surinkti didelę auditoriją.

Tad kodėl nusprendėte išsiskirti?

Nenoriu kalbėti už Justę, bet abu nusprendėme, kad reikėtų paieškoti naujų dalykų muzikoje ir tai geriau daryti atskirai. Paspausti „reset“ mygtuką kartais labai sveika. Man pačiam reikalingi nauji iššūkiai.

Ar jums pačiam yra svarbi lietuvybė? Ieškote joje atspirties?

Džiaugiuosi būdamas lietuvis ir man gera populiarinti Lietuvos vardą tiek, kiek galiu. Šiuo metu esu išleidęs darbų, kurie skamba už Lietuvos ribų. Kai paklausia, iš kur kilęs šią muziką sukūręs prodiuseris, gera, kai nuskamba Lietuvos vardas.

Jau keletą kartų buvau išvykęs – gyvenau Londone ir Briuselyje, bet grįždavau (šypsosi). Noras pagyventi užsienyje vis atsiranda: šiuo metu dažnai skraidau į Stokholmą, kur įrašinėjame muziką, kartais pagalvoju, kad būtų smagu pagyventi ir ten.

Auginate dvi dukras. Skiepijate joms lietuvybės suvokimą?

Vaikų nenoriu prie to pririšti... Mergaitės lanko prancūzų mokyklą, kur pagrindinė kalba – prancūzų. Jos jau kalba trimis kalbomis. Mano nuomone, tai – labai gerai. Nenoriu nuo Lietuvos atsiriboti, bet noriu, kad dukros į pasaulį žiūrėtų plačiau, neprisirištų prie vietos.

Kokios vertybės jus lydi gyvenime?

Svarbu, kad kūrėjas nesitaikytų prie visuomenės ar kitų kūrėjų darbų. Kūrėjas turi parodyti tikrąjį save, nesitaikyti prie madų. Muzika vis labiau panašėja. Visgi džiaugiuosi, kad Lietuvoje bendras muzikos lygis kyla.

Buvo akimirkų, kai dvejojote dėl savo pasirinkimo – muzikos?

Žinoma! Neseniai irgi buvo, kad įrašiau dainą ir dvejojau, ar ji patiks klausytojams, ar gerai viską padariau. Suprantu, kad žmonės iš manęs daug tikisi, todėl nesinori jų nuvilti. Jaučiu spaudimą patenkinti lūkesčius. Muzikos esu prikūręs labai daug, bet kokia prasmė kurti, jei tu jos niekam nerodai? Juk kuriu žmonėms.

Atvirai save talentingu laikantis Leonas neslepia – muzikai kurti reikalingos stiprios emocijos. Apie tai –toliau interviu IKONA TV portale ČIA.

Interviu buvo išspausdintas žurnale AŠ IKONA, pavasario numeryje (Nr. 11)