„Mes laukiame naujos bangos ir laukiame jau tam tikrą laiką. Bet ta banga ateis, – sako jis, paklaustas apie Lietuvą. – Niekada nėra baigtinio rezultato. Juk viskas, kas gyva, niekada nebūna vienoda. Savo laimę kuriame čia ir dabar. Kas bus rytoj, priklauso nuo to, ką pasirinksime šiandien.“
Pastebite, kaip keičiasi mūsų žmonės?
Matau jaunąją kartą, kuri visai nebeturi arba turi labai mažai sovietinio palikimo. Žinoma, kai kurie dalykai persiduoda iš tėvų, kai kas į smegenis įsodinta gana giliai. Visgi žiūriu į savo vaikus ir jaučiu, kad jų karta yra kitokia: jie keliauja po pasaulį, jie jau gali lyginti, jiems prieinama visa įmanoma informacija. Jei įdomus koks klausimas, jie iš karto ieško ir randa atsakymą. Tikrina, analizuoja. Reikia suprasti, kad gyvename pereinamuoju laikotarpiu. Norėtųsi, kad viskas greičiau keistųsi, bet pasikeis tokiu greičiu, kokiam esame subrendę.
Kaip manote, kas skatina užsienyje pagyvenusius žmones grįžti į Lietuvą?
Dukra baigė mokslus Hagoje ir grįžo į Lietuvą. Sakė, tik Lietuvoje mato save. Mano nuomone, emigraciją truputį per daug sureikšminame, keliame paniką lygioje vietoje. Išsikovoję laisvę, gavome ir laisvę pasirinkti, kur norime gyventi. Lietuvai reikalingi visi Lietuvos žmonės, nesvarbu, jie gyvena mūsų teritorijoje ar už jos ribų.
Dviguba pilietybė leistų mūsų migrantams nesirinkti tarp Lietuvos ir kitos šalies. Ko mes verta tauta, jei atsisakome savo žmonių? Tada tikrai nykstame.
Kitas klausimas – nesuprantu, kodėl į Lietuvą atvažiavę gabūs, jauni užsieniečiai negali įsidarbinti, nes mes bijome, kad kažkas atvažiuos ir užims Lietuvą. Galime tam priešintis, bet pasaulis vis tiek po truputį maišosi, tai neišvengiama. Tačiau nereiškia, kad dėl to nyksta mūsų kultūra, kurią taip saugome. Kol kas pasaulis yra atviresnis mums, nei mes pasauliui, gal dėl to žmonės ir važiuoja ten, kur yra atviriau.
Pats svarstėte tokią galimybę – išvykti iš Lietuvos?
Esu gyvenęs JAV 1991 metais, tuo metu man buvo 24 metai. Buvo labai gera patirtis, bet visada norėjau namo. Nors, patikėkite, tuo metu Lietuva neatrodė taip gražiai, kaip atrodo dabar. Kalbame apie laikus, kai gatvėse stovėjo geležiniai kioskeliai, nusikaltėliai atvirai aiškinosi santykius, o žiemą nebuvo karšto vandens dėl blokados. Bet aš visada norėjau namo, nes myliu Vilnių ir tik čia atvažiavęs jaučiuosi namuose.
Aš esu Lietuvos atlikėjas, dainuoju lietuviškai, mano muzika gimsta čia, ir čia gyvena žmonės, kurie manęs klauso.
Kėlėte klausimą, kodėl jūsų dainos tokios paveikios ir randa atgarsį daugelyje žmonių?
Esu dėkingas už šią dovaną, bet į šį klausimą atsakyti negaliu. Galbūt į jį galėtų atsakyti kritikai (šypsosi). Dainose kalbu tai, ką jaučiu, ir esu sąžiningiausias, koks galiu būti. Be to, palieku erdvės kiekvieną dainą interpretuoti savaip.
Keičiantis laikams, režimams jums su kūryba reikėjo prie to adaptuotis?
Žinoma, viskas keitėsi, nes ir tu, kaip žmogus, augi, keičiasi tave dominantys dalykai. Negaliu rašyti tokių dainų, kokias rašiau šešiolikos. Tiesa, kai kurios dainos taip pavyko, kad net tapo žmonių gyvenimo dalimi. Džiugu, kad didžioji mano dainų dalis yra gyvos.
Dabar madinga sąvoka – „influenceris“ (liet. nuomonės formuotojas). Jūs turite visą auditoriją, dėl ko tokiu galėtumėte būti. Kaip pats vertinate šį reiškinį?
Kai man pradėjo sakyti, kad veikiu kažkieno nuomonę, pradėjau stengtis to nebedaryti. Nemanau, kad pats gali save taip vadinti. Pasaulis iš principo nelabai keičiasi, keičiasi tik forma, pateikimas, o turinys tūkstantmečius išlieka tas pats: vaikinas įsimyli merginą, menininkas nori sukurti meno kūrinį, mokslininkas ieško atsakymo, statybininkas nori pastatyti namą...
Apie Andriaus pasaulį, kuris yra atviresnis jam, skaitykite IKONA TV portale ČIA.
Interviu buvo išspausdintas žurnalo AŠ IKONA pavasario numeryje (Nr. 11)
