Susitikus interviu, jis iškart duoda pavartyti albumą, kuriame užfiksuotos dukros gyvenimo akimirkos dar nuo tada, kai ji buvo mamos pilve.
Yra čia ir laukimo akimirkų iš ligoninės su besišypsančia mama ir šalia lovos šiek tiek išgąstingomis akimis sėdinčiu tėčiu. Atrodo, kad net tie, kurie gali daug ką apskaičiuoti ir sukurti verslo imperiją, susidūrę su gyvybės stebuklu priversti laukti ir atsiduoti į likimo rankas.
Tačiau, vos sulaukę savo stebuklo, jie ir vėl grįžta į save – A. Jurskis nesustodamas gali pasakoti, kiek jie su dukra apkeliavo šalių, kiek kalnų įveikė, kaip teko prižiūrėti dukrą visą naktį jai sunegalavus kalnuose ir kaip jis didžiavosi, kai ji vos per kelias valandas su treneriu išmoko slidinėti.
Taigi nenuostabu, kad net žaidžiant, kai tėtis Lukreciją mėto į orą, ji nieko nebijo ir yra laiminga, nes pasitiki savo tėčiu ir žino, kad jis visada bus šalia.
„Draugai stebėjo, kiek ilgai truks toks mano atsivertimas į tėvystę, bet bėgo viena diena po kitos, o aš laikiausi nustatyto režimo“, – rimtai sako A. Jurskis, pabrėždamas, kad jei šis straipsnis įkvėps nors vieną tėtį pokyčiams, jau bus didelė nauda.
- Vis dažniau mamos netrukus po vaiko gimimo ryžtasi išeiti į darbus sakydamos, kad su vaiku užtenka praleisti kelias kokybiškas valandas, pavyzdžiui, vien tik vakare po darbų, nebūtina būti su juo visą dieną. Kaip manote, ar galima suderinti darbą ir vaiko auginimą?
- Mes su Karolina (žurnaliste Karolina Liukaityte – red. past.) nuo pirmos dienos dalijomės laiką ir auginome dukrą kartu derindami su savo darbais. Nesamdėme auklės. Taigi, kiekvieną dieną 13 val. grįždavau namo ir užsiimdavau su savo dukra, bet tai nėra sunku, nes viską darau iš širdies.
Juk niekas manęs neverčia, aš tiesiog šiuo metu galiu leisti sau tokią prabangą su dukra praleisti daugiau nei dvi valandas per dieną. Milijonu daugiau ar mažiau uždirbsiu – man nuo to jau jokio skirtumo. Dėkoju likimui už galimybę, kad dabar galiu taip gyventi.
Kita vertus, labai abejoju, ar grįžusios po darbų mamos gali nuo visko atsiriboti ir tas kelias valandas atsiduoti tik vaikui.
- O ką Karolina sakė, kai išgirdo jūsų sprendimą didelę dalį laiko nuo darbo skirti dukrai?
- Karolina, kaip ir kiti, netikėjo, kad aš sugebėsiu visko atsisakyti. Aš iš tiesų pasikeičiau, bet drąsiai galiu pasakyti, kad tai buvo geriausias mano sprendimas.
- Taigi, jau ne vienerius metus darbą esate iškeitęs į buvimą su vaiku. Versle rezultatą galima skaičiuoti pinigais, o ką jūs dabar savo atveju gaunate mainais?
- Visų pirma – meilę. Versle ir sporte turi daug dirbti ir ateityje tikėtis geriausio rezultato. Būnant su vaiku rezultatą gausi iš karto. Aš su dukra labai daug dirbu, bet labai daug gaunu atgal. Nieko nebereikia, kai vaikas pribėga ir tave apsikabina. Arba aš ją migdau, o ji prieš užmigdama dar pakelia galvą ir pasako: „Tėti, aš tave myliu.“
- Kaip manote, kas daugiau gauna iš buvimo kartu – jūs ar Lukrecija?
- Aš matau, kaip jai to reikia, nes ji prašosi būti kartu su manimi. Be abejonės, aš irgi to noriu, jei nenorėčiau, susigalvočiau daugybę priežasčių nebūti: galėčiau daugiau sportuoti ar būti darbe. Taigi, gauname tam tikrų dalykų abu.
- Jūsų ryšio su dukra galėtų pavydėti bet kuris tėvas. Tačiau ką darysite, jei vieną dieną dukra pasakys, kad nebereikia tiek jūsų dėmesio? Lengvai paleisite?
- Žinoma, jau ir dabar būna tokių akimirkų. Nors įprastai ji su manimi viską nori daryti, sugeba net įlipti į mano sportinį krepšį, kad neščiausi ją kartu į treniruotę. O kartais ji nereikalauja mano dėmesio, pati žaidžia – tada tikrai prie jos nelendu. Mano pareiga – vaiką užauginti, padaryti ją kuo savarankiškesnę.
Įsivaizduokite, neseniai buvome slidinėti: pasamdėme trenerį ir ji, būdama 3,5 metų, išmoko slidinėti. Dukra viena pati slidinėjo su italu treneriu dvi valandas. Nevaikščiojau iš paskos ir nekontroliavau.
- Jūsų nuomone, toks savarankiškumas yra labiau jos asmenybės bruožas ar jūsų auklėjimo nuopelnas?
- Norėčiau tikėti, kad auklėjimo, nes savarankiškumą skatinau nuo pat pradžių. Pavyzdžiui, įsivaizduokite paprastą situaciją – mažas vaikas dažnai nukrenta, o tėvai iš karto prie jo puola padėti, lyg rodydami jo meilę. Mano nuomone, tai mažina vaiko savarankiškumą, tam tikra prasme jis tampa neįgalus. Jei vaikui reikės, jis pats paprašys pagalbos. Tik negalvokite, kad esu žiaurus ir nematau, kada vaikui iš tiesų reikia paguodos.
Lukrecija vieną vakarą slidinėjimo kelionės metu daug verkė, nes tikriausiai nuo fizinio krūvio skaudėjo kojas. Laikiau ją ilgai apkabinęs ir guodžiau. Man svarbiausia, kad ir gyvenime ji kur nors užkliuvusi atsistotų ir eitų, o ne lauktų pagalbos iš šono.
- Dukra yra daugiau tėčio ar mamos vaikas?
- Drįsčiau sakyti, kad mano (juokiasi). Kai augo pirmieji vaikai, dirbdavau 10–12 val. per parą, todėl, mano nuomone, su vyresnėmis dukromis nepavyko užmegzti tokio glaudaus ryšio kaip su Lukrecija.
- Vieną dieną jūsų dukra užaugs. Kaip manote, kokių savybių reikia šiuolaikinei moteriai?
- Augindamas ją tikrai apie tai nemąstau. Auginu žmogų, asmenybę. Man svarbu, kad ji būtų pozityvi asmenybė, savarankiška, pasitikėtų savimi. Kai paaugs, norėčiau, kad keltų sau ir ilgalaikius tikslus. Stengiuosi jai tai įdiegti.
- O galbūt jau yra tam tikrų dalykų, ką ji daro, nors tai ir nebūdinga jos amžiui?
- Jau minėjau, kad ji yra iš tiesų drąsi. Paprastas pavyzdys su slidinėjimo treneriu – juk buvo su juo viena tas kelias valandas ir jautėsi laiminga. Kartu su ja lankėmės ne viename „Michelin“ restorane. Prieš einant visada paaiškinu, kas tai per vieta ir kad ten reikės gražiai elgtis. Visada kalbu su ja kaip suaugusiu žmogau. Tarkime, niekada nesakau, kad „saulelė leidžiasi miegoti“. Juk tai iš esmės nesąmonė! Tad bandau sakyti, kaip žemė sukasi ir kaip veikia tam tikri dėsniai.
Jei būnant restorane dukra girdi muziką ir manęs atsiklausia, ar gali šokti, aš jai leidžiu tai daryti, bet pasakau, kad netrukdytų kitiems. Ir stebiu, kaip ji atsistojusi tyliai šoka. Man svarbu prisiminti tokias gražias akimirkas.
- Yra tėvų, sakančių, kad vaikai yra kliūtis. Sutinkate su šia nuomone?
- Lukrecija yra skridusi lėktuvu 100 kartų į 30 kelionių. Pradėjome skraidyti, kai jai buvo vos kelios savaitės. Kartu lėktuvą žaisdami pakeliame į orą ir nutupdome (šypsosi). Vaikas tikrai nėra kliūtis. Man daug sunkiau be jos nei su ja.
- Yra dalykų, kurių teko atsisakyti gimus dukrai?
- Aš anksčiau aktyviai kopiau į kalnus – esu užkopęs į aukščiausias 94 šalių viršūnes. Gimus Lukrecijai laikinai teko to atsisakyti. Į aukščiausius ir pavojingiausius kalnus su ja lipti negaliu, o vienas irgi negaliu, nes užimtų daugiau laiko. Taigi, teko nuleisti kartelę ir neseniai su Lukrecija išmaišėme visą Lietuvą lankydami aukščiausius taškus 60-tyje savivaldybių – iš viso tam skyrėme 30 savaitgalių, keliavome ir žiemą, ir rudenį, po purvus braidžiojome.
Noriu pasakyti, kad vaikui tikrai nėra svarbu, ar keliausite su juo į egzotiškus kraštus, ar būsite Lietuvoje – svarbiausia, laikas kartu ir bendri patyrimai. Pabradė ar Seišeliai – nesvarbu, svarbu, su kuo jis yra. Gali būti gražiausioje vietoje, bet jei vaikas bus numestas prie televizoriaus, tai jis ir susikurs santykį su televizoriumi ar kompiuteriu.
Perdėliojęs gyvenimo prioritetus, Arnas dabar jau tiksliai žino, koks jo tikslas. Daugiau apie laiką su vaikais ir „tėvelio princesę“ skaitykite IKONA TV portale ČIA.
Interviu buvo išspausdintas žurnalo AŠ IKONA pavasario numeryje (Nr. 7)
