Net įtikino mamą, kuri silpnai kalbėjo lietuviškai, kad pilietybės labai reikia.
„Bijojau, kad mama neišlaikys egzamino ir negaus pilietybės, bet jai pavyko!“ – šiandien juokiasi F. Černychas.
Tiesa, tada, net ir gavęs Lietuvos pilietybę, jis nesulaukė kvietimo į jaunių rinktinę. Susvyravo sportininko noras žaisti futbolą, bet, rodos, ne noras būti lietuviu.
- Jei po 100 metų leistų leidinį, kur norėtų pristatyti ryškiausius šimtmečio žmones, kaip norėtumėte ten būti pristatytas?
- Nežinau, ar ten patekčiau. Esu labai paprastas žmogus (šypsosi). Būtų neblogai, jei pristatytų kaip vieną geriausių visų laikų Lietuvos futbolininką, gerą šeimos žmogų, išauginusį irgi gerus futbolininkus (juokiasi).
- Kas svarbiausia žaidžiant futbolą?
- Galva, protas. Svarbu ilsėtis, tinkamai maitintis, o aikštėje reikia galvoti. Jei netinkamai maitinsiesi, kiekvieną savaitę vaikščiosi po klubus, nieko nepasieksi. Aišku, nesu šventasis. Kartais reikia padaryti „reset“ kūnui, „nuleisti“ įtampą, kurios mums netrūksta.
Bet apskritai esu ramus žmogus, net treneriai sako, kad per ramus. Žaidžiu puolėjo pozicijoje, turėčiau būti įžūlus, visur lendantis. Aikštėje ir esu įžūlesnis, bet iš prigimties – ramus. Grįžus namo man futbolas nereikalingas. Su žmona apie futbolą beveik nekalbame, nors ji žiūri visas rungtynes. Jei blogai sužaidžiame ar komanda pralaimi, ji žino, kad manęs nereikia kliudyti (šypsosi). Tada tikriausiai tik ir būnu piktas. Bet pažiūriu televizorių, praeina kelios valandos, ir tos emocijos atslūgsta.
- Esate ambicingas?
- Esu dėkingas Dievui už tai, kur esu ir ką turiu šiuo metu. Pats stengiuosi daryti savo darbą: jei Dievas duos, kilsiu toliau, jei ne, būsiu laimingas būdamas ten, kur esu.
- Kada nors dvejojote dėl futbolininko kelio?
- Paauglystėje, kai visi išaugo, buvau dar mažiukas, trūko ūgio. Pasikeičiau pilietybę, o į rinktinę nepakvietė. Net kai kurie treneriai sakė, kad baigčiau žaisti, nes nieko gero iš manęs nebus. Tada tikrai galvojau, ką toliau veikti be futbolo. Bet mano pirmas treneris nuramino sakydamas, kad viskas bus gerai, užaugsiu. Buvo dienų, kai neidavau į treniruotę. Treneris pats atvažiuodavo ir nusiveždavo. Esu už tai labai dėkingas, nes dėl jo tikėjimo tapau profesionaliu futbolininku.
- Žaisdamas jaučiate atsakomybę už Lietuvą?
- Atsakomybę jaučiu didelę. Juk jei tave kviečia, vadinasi, tavimi pasitiki treneris. Pirmiausia atsakomybę jaučiame prieš sirgalius, kurie ateina mūsų palaikyti. Tribūnose sėdi ir mano šeima. Mama labai džiaugiasi matydama mane žaidžiantį už rinktinę.
Kai draugai kitose šalyse klausia, ką norėčiau toliau daryti, visada atsakau, kad matau save tik Vilniuje. Man viskas patinka, gera čia būti. Nežinau, kas turėtų nutikti, kad pakeisčiau nuomonę. Išaugau su lietuviais, mano mentalitetas lietuviškas, ir aš laikau save lietuviu.
- Kuo, jūsų nuomone, mes, lietuviai, galime didžiuotis?
- Mes? Krepšiniu (juokiasi). Kiekviena tauta turi savo išskirtinių dalykų. Tačiau yra visokių lietuvių, visokių kroatų ir visokių lenkų... Neskirstau taip žmonių. Juk visi esame žmonės, nesvarbu, kad kalbame skirtingomis kalbomis.
Lietuviai yra uždaresni, palyginti, tarkime, su baltarusiais. Mes žiūrime iš tolo, palaukiame, kol priprantame prie žmogaus, ir tik tada pradedame bendrauti. Baltarusijoje jau po minutės pažinties nori su tavimi draugauti. Tuo metu lenkai labiau myli save. Na, nebent moki jų kalbą – tada lengviau.
Fiodoras nė už ką neatsisakytų Lietuvos pilietybės ir net žmoną iš Baltarusijos parsivežė į Vilnių. Daugiau apie tai skaitykite IKONA TV portale ČIA.
