Pastaruoju metu L. Lapkauskaitė yra įsisukusi į darbų sūkurį – rūpinasi vaikų festivaliu „Laimės juosta“, prodiusuoja Mariaus Jampolskio ir Irūnos Puzaraitės-Čepononienės duetą, rengia merginų grupės „Mergaitės iš Majamio“ koncertus ir ruošiasi Irūnos 20-mečio scenoje projektams.
„Viskas gerai, kad turiu veiklos. Man patinka. Negi sėdėsiu tik knygomis apsikabinusi, nenoriu būti pensininkė!“ – nusijuokia ji.
„Nesinori sulėtinti tempo, man patinka kūrybinis darbas. Juk namuose esu tik aš ir šuniukas. Būtų anūkų, tai juos prižiūrėčiau, o dabar... Jaučiuosi jauna ir neištekėjusi (juokiasi). Juokiuosi su draugėmis, kad jos jau visos močiutės, o aš ne. Esu nuolat paskendusi darbuose“, – pasakoja L. Lapkauskaitė.
– Laima, didžiąją dalį gyvenimo buvote paskendusi darbuose, ar būna akimirkų, kuomet pajaučiate šeimos trūkumą?
– Žinote, būčiau labai neatvira, apsimetėlė ar net arogantiška, jei sakyčiau, kad man visada yra labai gerai būti vienai, neturėti vaikų, anūkų. Aišku, kad blogai. Aišku, kad nėra tos laimės, kurios reiktų šalia. Juk šeima yra viskas, o dar aš kai Vėžio ženklas, man išvis tai yra labai svarbu. Net svetimais žmonėmis rūpinuosi kaip savais. Būna, kad jaučiuosi nelaiminga, dažnai ir paverkiu į pagalvę, bet su laiku sugebėjau priimti savo gyvenimą tokį, koks jis yra. Matyt, man taip buvo skirta ir aš turiu tai priimti. Reikia gyventi su meile ir nieko čia nebepadarysi, jau nieko nebepakeisi. Į savo drauges žvelgiu tik su geranorišku pavydu, kuomet jos susėda prie stalo su šeima. Kartais pasidaro savęs gaila ir turiu save stabdyti, sakyti: „Laima, baik, taip negalima. Džiaukis tuo, ką turi. Esi sveika, turi už ką nusipirkti duonos ir gali mėgautis kelionėmis“.
– Nors šiandien esate vieniša, tikiu, kad gyvenime buvo nemažai jūsų siekiančių vyrų – argi neatsirado drąsuolio, kuris būtų norėjęs atsidurti šalia tokios stiprios moters?
– Tokios moterys dažniausiai būna vienišos arba jų asmeniniai gyvenimai nesiseka. Kaip man sakė viena moteris: „Baik būti kareiviu, būk moterimi!“. Iš tiesų jos žodžiuose yra tiesos. Galbūt tas gyvenimo būdas, kuomet turi pats vienas už save kovoti, paverčia tave kareiviu, o moteriškumas šiek tiek dingsta. Kartais jo nesimato.
Aišku, gyvenime buvo visko. Gerbėjų buvo labai daug ir įvairių, bet aš niekada nesivėliau į aferas su jau šeimas sukūrusiais žmonėmis. Turėjau daug pasiūlymų, bet aš visada atsimindavau, kad lazda turi du galus. Vengdavau tokių žmonių, atstumdavau juos. Žinoma, kai kurios moterys būtų pasinaudojusios jais ir susikūrusios savo gyvenimus, tiesa, nežinau, ar jos laimingos, bet aš visą gyvenimą buvau ir esu katalikė, niekada neleidau sau tokių dalykų daryti.
– Laukėte to vienintelio?
– Laukiau žmogaus, kurį aš be galo ir be proto mylėčiau, o jis mane lygiai taip pat – tarsi Romeo ir Džuljeta. Esu didelė romantikė. O išėjo, kaip išėjo. Nesutikau tokio žmogaus. Tiesa, vieną žmogų mylėjau labai stipriai, bet tas žmogus manęs ne. Manau, kad už to žmogaus tikrai būčiau tekėjusi. Bet yra, kaip yra ir nieko čia nepadarysi.
– Pasakojate, kad jums simpatizuojančių vyrų tikrai netrūko, kiek iš jų jums išdrįso pirštis?
– Sunku pasakyti. Manau, kad keturi kartai tikrai bus. Kartą man piršosi toks karininkas – išsilavinęs, doras žmogus, bet jis buvo ne man. Dabar jis yra sukūręs gražią šeimą. Dar Amerikoje buvo porą atvejų, kuomet man piršosi ir visa tai vyko tiesiogine to žodžio prasme – jie man siūlė kartu kurti gyvenimą. Bet žinokite, jei nejaučiu meilės, aš negaliu. Turiu jausti širdyje jausmą, turiu įsimylėti. Pinigai mano gyvenime niekada negrojo pirmu smuiku. Nesu ta vadinamoji „barakuda“, kad galėčiau kurti santykius iš išskaičiavimo.
– Tad dėmesio jums tikrai netrūko?
– Ne, tikrai ne. Jaunystėje, kuomet su draugėmis kartu leisdavome laiką, pastoviai aplink mus sukdavosi vaikinai. Nebuvo taip, kad išgyvenčiau dėl dėmesio trūkumo. Tikrai ne. Buvo tų gerbėjų, bet visą laiką paskui mane ėjo sąžinė ir tas romantikos, tikrosios meilės troškimas. Kitaip gyventi aš nemoku. Matyt, toks mano likimas.
– Žvelgdama į praeitį, ar nesigailite savo sprendimų?
– Ne, kadangi nesutikau savo žmogaus.
– Ar buvote susikūrusi to vienintelio vyro paveikslą? Koks jis turėjo būti?
– Man vyras turėjo būti vyriškas. Man niekada nepatiko gražuoliukai, nors mano pačios vyras tikrai buvo išvaizdus. Tas žmogus turėjo būti inteligentiškas, išsilavinęs, kultūringas ir stipresnis už mane. Nepakęsčiau, jei šalia manęs būtų nuolat dejuojantis žmogus.
– Vieniša esate nuo 28-erių metų, ar jau išmokote gyventi viena?
– Žinoma. Dabar vyras man jau mažai reikalingas. Būna paklausia manęs, kodėl „vaikų nepasidarei“, bet aš negalėjau taip egoistiškai elgtis. Juk vaikui reiktų papasakoti, kas jo tėvas ir kur jis yra. Žinoma, yra ir tų moterų, kurioms vyras reikalingas tik dėl vaiko, bet savo gyvenime laikiausi katalikiškų principų. Esu taip auklėta ir į gyvenimą žiūriu kitaip. Gal tai ir kažkiek sutrukdė atsipalaiduoti tam tikrai momentais, tačiau nesigailiu. Mėgstu laisvę, jei man kažkas dabar reguliuotų gyvenimą, būtų sunku. Noriu jaustis nepriklausoma.
– Laima, buvote ištekėjusi, tačiau skyrybas inicijavote pati, ar taip?
– Buvau ištekėjusi 8-erius metus. Kai tekėjau buvau labai jauna, tai buvo susižavėjimas, mokyklinė meilė. Tai buvo nepagalvotas, greitas žingsnis, juk tuomet buvau vos 20-ies. Paskui abu supratome, kad mums nepakeliui. Taikiai išsiskyrėme. Jam pavyko sukurti šeimą. Jis buvo puikus žmogus, bet tiesiog gyvenime taip būna, kad žmonės netinka vienas kitam ir mes tai supratome. Supratome, kad padarėme klaidą, susėdome, pasišnekėjome ir priėmėme sprendimą be jokių barnių, išėjome savais keliais.
– Ar nebuvo sunku priimti tokį sprendimą, juk sakote, kad esate labai tikinti?
– Dėl šio žingsnio labiausiai pyko mano tėvai. Giminėje toks atvejis buvo pirmas. Bet aš žmogaus nekankinsiu ir manęs negalima kankinti. Jau tada supratau, kad esu stipri. Mes gražiai sutarėme, neturėjome didelių problemų, bet jutau emociškai, kad man nėra gerai, tad neturėčiau kankintis. Matyt, per anksti mes susituokėme, reikėjo dar šiek tiek palaukti.
– Bet tais laikais buvo įprasta tuoktis anksti...
– Taip, dėl to taip ir nutiko. Jis mane tikrai labai mylėjo, jis buvo labai geras. Viskas vyko labiau iš mano pusės, labiau rodžiau iniciatyvą skirtis. Mes gyvenome po vienu stogu, bet jautėmės abu vieniši. O tai nesąmonė. Kai vaikų atsiranda, tada moterys šeimoje gyvena dėl jų, vargsta. Bet aš irgi to nepateisinu. Vaikai tampa nelaimingi matydami nelaimingus tėvus.
– Anksčiau skyrybos buvo laikoma didžiule gėda, ar ne taip?
– Taip, didžiulė gėda! Tėvai rodė didžiulį nepasitenkinimą ir net giminės skambinėjo, klausė, kaip aš taip pasielgiau. Bet man tada buvo tas pats. Juk savo gyvenimą gyvenu tik aš – jo niekas už mane kitas nenugyvens. Kankintis tikrai neverta, juk gyvenimas trumpas.
– Regis, pakankamai anksti tai supratote...
– Tuomet man buvo 28-eri metai ir aš likau viena. Iš tikrųjų, kuomet tapau vieniša, galėjau skirti žymiai daugiau veiklos sau. Aš pakeičiau savo gyvenimą iš pagrindų. Jis tapo visai kitoks. Kūrybinėje plotmėje aš tapau labai laiminga.
– Žvelgiant į gyvenimą, ar yra, ko jums dar labai norisi?
– Pirmiausia norisi, kad būtų sveikata ir gera nuotaika. Kai tai turi visi darbai, planai ir svajonės išsipildo. Gyvenime man norisi kelionių, pasipuošti, lankytis grožio salonuose, pasėdėti su draugėmis ar net baliukų – noriu gyventi pilnavertį gyvenimą. Noriu visko. Esu normalus žmogus. Man tikrai dar ne saulėlydis, kadangi dirbu su jaunimu, jaučiuosi ir pati jaunatviška. Man labai patinka bendravimas. Dažnai nuo to net kaifuoju. Net pamirštu, kad už juos esu gerokai vyresnė. Darbinėje aplinkoje į mane jaunimas dažnai kreipiasi „tu“, man patinka, kad mane laiko sava. Ko gero, aš ir pati taip elgiuosi, leidžiu pereiti į tokį neformalų bendravimą.
– Ar su laiku pastebėjote, kad pakito jūsų būdo savybės?
– Tikrai pastebėjau. Anksčiau būdavau piktesnė, reiklesnė, griežtesnė. Su laiku aš gerėju. Tapau daug kantresnė, nebekeliu balso, stengiuosi vaikus nuraminti švelniu bendravimu. Kai jau nebeįmanoma suvaldyti tą Z kartą, įsijungiu mikrofoną (juokiasi), kad mane girdėtų. Laikui bėgant pasidariau ramesnė ir sukalbamesnė.
