„Mes su Dexteriu gyvename norėdami įkvėpti vienas kitą, kaskart pasimatant jaučiamas vidinis virpulys, o nuolatinis judėjimas su vidiniu užtaisu ir yra mūsų gyvenimas", – atvirai sako režisierė.

– Dalia, kuriate ir teatre, ir operoje. Kas jums pačiai artimiau? Kur galime pamatyti daugiausiai jūsų pačios asmenybės?

– Pastaruosius dešimt metų kuriu vien tik operoje ir visą savo laiką, energiją, jėgas ir mintis skiriu tik „bohemiečiams" ir „Vilnius City Opera". Tai – mano pačios suburtas kolektyvas, kad suteikčiau galimybę jauniesiems talentams užsiauginti tvirtus sparnus, duočiau šansą būti geriausiems ir galimybę pilnavertiškai konkuruoti pasaulyje, o tuo pačiu – sukurčiau vietą grįžti namo, į Lietuvą. Šiam reikalui paaukojau jau dešimt savo gražiausių ir produktyviausių kūrybos metų. Labai sudėtinga įtikinti žmones ateiti į klasikinę kultūrą, pamilti operą, todėl tokių dalykų neįgyvendinsi ir sėkmės istorijos nesukursi, jeigu netikėsi tuo, ką darai, neatiduosi savęs viso – maksimaliai, tūkstančiu procentų.

Į kiekvieną naują kūrinį reikia įdėti kiek galima daugiau savęs, nes tik tuomet, kai esi atviras, kai žiūrovas jaučia tavo šiltą energiją, meilę ir aistrą, tavimi tiki, pasitiki ir džiaugiasi tuo, ką mato. Tai gali patikti arba ne, bet visi žino, kad nemeluoji...

Visada atrodo, kad į paskutinį darbą idėjai daugiausiai – štai kad ir mano naujausia premjera G. Puccini opera „Toska" buvo mano paskutinio pusmečio nemigo naktų priežastis. Norėjosi įdomiai ir šiuolaikiškai perteikti skaudžią ir artimą kūrinio tematiką – moters menininkės vietą gyvenime, kokią kainą reikia sumokėti už galimybę kurti ir mylėti. Nors spektaklis jau sukurtas, bet darbas dar nesibaigia, nes vėl gruodžio pradžioje grįžtančiuose spektakliuose tobulinsiu ir dailinsiu, atrodo, jau ir taip išbaigtą darbą – vis svajoju, kad galime dar geriau, dar subtiliau. Juk pats esi geriausias savo darbų vertintojas. O štai dabar rengiuosi naujai 10-ojo jubiliejaus premjerai, kuri bus vasario mėnesį – Ch. Gounod operai „Faustas" su Edgaru Montvidu Fausto vaidmenyje. Bus nagrinėjama amžina tema – kaip daug pasiekęs, išmintingas, stiprus žmogus gyvenimo gale visgi praranda tikėjimą savimi, parduoda savo sielą velniui, padaro didžiausią gyvenimo kompromisą... Juk daugelį žmonių nors kartą gyvenime kamuoja esminis klausimas – o kurgi yra ta kompromiso riba, kurią peržengęs nebegali grįžti atgal? Kas tuomet nutinka? Aš šventai tikiu, kad meno funkcija yra įžiebti diskusiją, audrinti mintis, o dirbdamas formaliai, neįdėdamas savęs, to niekada nepasieksi.

– Ant scenos siaučia aistros ir dramos. Ar jums artimi tokie jausmai? O gal geriau, kai yra saugu, ramu ir patikima?

– Jeigu tavo gyvenime viskas yra saugu ir ramu, tai tu viską darai vidutiniškai gerai, tavo pasaulis yra apsaugotas nuo bet kokių įspūdžių, emocijų, kūrybiškų minčių, nes jos sukelia stresą, audrina vaizduotę ir priverčia kvestionuoti save ir aplinkinius. Jeigu bijai aistros, emocijos, tai, mano subjektyvia nuomone, tu ne myli, o tiesiog egzistuoji šalia mylimo žmogaus bijodamas išreikšti save ir slėpdamas asmenybę. Tai – vidutinybių pasirinktas kelias, bet aš jokiu būdu nesakau, kad tai blogai – tiesiog tai yra ne man: tokie žmonės nieko nekeičia pasaulyje, rūpinasi tik savimi, nes bijo pajudėti net 5 centimetrus į šalį nuo savo saugaus gyvenimo viduriuko.

Aš myliu gyvenimą visa širdimi, aš žinau, kad jį turi griebti abiem rankomis, nes niekada nežinai, kiek tau duota. Man visada norėjosi nors truputėlį pakeisti pasaulį, atnešti į Lietuvą kitokių, vakarietiškų, patirčių, išplėsti ne tik savo, bet ir visų aplinkinių akiratį... Aš gyvenu ribinėmis emocijomis ir situacijomis, nebijau audringų jausmų, netaupau ir netausoju savęs, ir, tikriausiai, negailiu aplinkinių (šypsosi).

Man patinka pavojingos egzotinės kelionės, greiti automobiliai (nors nevairuoju), svarbiomis gyvenimo temomis audringai diskutuojantys draugai... Mano didžiausias apgailestavimas gyvenime yra tai, kad diena turi 24, o ne 25 valandas, nes man nuolatos trūksta laiko. Bet kitaip gyventi man būtų nuobodu. Visos šios emocijos mano gyvenimą daro tik turtingesnį. Aš turiu nuostabų vyrą, fantastišką, kuris mane myli būtent dėl šių emocijų, būtent dėl to, kad kiekvieną jo gyvenimo sekundę esu jam įdomi ir po 22 gyvenimo kartu metų vis dar galiu nustebinti. Beje, jūs klystate, jei galvojate, kad jei yra saugu, tai yra patikima – aš esu vienas lojaliausių, ištikimiausių ir patikimiausių žmonių, bet nesu saugi ar rami, niekada nebuvau, tad šių žodžių negalima dėti į vieną sakinį (šypsosi).

– Dexteri, ar prisimenate situaciją ar akimirką, kai labiausiai didžiavotės savo žmona?

– Aš didžiuojuosi savo žmona kasdien. Dalia mato pasaulį unikaliai ir labai ypatingai, ir kiekviena diena yra nuotykis ir nustebimas gyvenant su ja. Man labai pasisekė.

– „Man svarbu, kad būtų ką pasakyti, kokią emociją išreikšti, svarbu įkvėpimas, virpanti, įelektrinta atmosfera. Tai nėra materialūs dalykai, jie susieti su vidiniu užtaisu." Paliekate tą vidinį užtaisą ant scenos ar jis persikelia ir į jūsų namus, tarpusavio santykius?

– Dalia: Kaip galima palikti save ant scenos ir gyvenime būti iškastruotai amebai? Juk jei darbuose ir kūryboje būtum vienoks, o gyvenime – visai kitoks, tai reikštų, kad tu vienur ar kitur esi užsidėjęs kaukę, esi netikras, vaidini, apgaudinėji... Man nieko nėra baisiau už žmones su kauke, kurie apsimeta tikrais, bet už kampo apsisukę tampa kažkuo kitu. Manau, kad tai yra visiškas melas – tu negali būti kūryboje vienoks, o po to išsijungti ir gyventi kitokiomis vertybėmis. Aišku, gyvenimas ir scena yra du skirtingi dalykai jau vien todėl, kad scena yra vieša, o gyvenimas – privatus, bet juk žmogaus esmė, vidus nesikeičia.

Mes su Dexteriu gyvename norėdami įkvėpti vienas kitą, kaskart pasimatant jaučiamas vidinis virpulys, o nuolatinis judėjimas su vidiniu užtaisu ir yra mūsų gyvenimas. Mes vienas kitą stumiame energiškai, kad dar daugiau pasiektume, kad įdomiau sukurtume, kad visada turėtume naujų idėjų ir, visų svarbiausia, kad būtume stiprūs ir savo vidiniu užtaisu kitam suteiktume vidinių jėgų tais momentais, kai galbūt vienam iš mūsų yra sunkiau. Mes niekada nekovojame vienas su kitu, nes mums pakanka kovos su aplinkiniu pasauliu ir jo sunkumais, todėl esame viena komanda (šypsosi).

Mes ir per Kalėdų atostogas vyksime į Amazonės džiungles, į Peru, ir gyvensime nedideliuose namukuose, įrengtuose 25 metrų aukštyje, medyje. Aš suprantu, kad daugeliui tai atrodytų beprotybė, ypač tuomet, kai vienintelė šeima, su kuria paskutinį dešimtmetį visada švenčiame Kalėdas, jei būname namie Anglijoje, yra Jamie Oliverio šeima. Aišku, tik kvailiai iškeistų geriausią Didžiojoje Britanijoje vakarienę į džiungles, bet mes tokie, mums tai yra puikiausias būdas pailsėti ir pabūti kartu, pamatyti ir pažinti pasaulį. Beje, tai suderina mūsų interesus – sena Dexterio svajonė yra pagyventi namelyje medyje, o aš labai myliu džiungles...

Mes abu ateiname iš meno pasaulio, turime vieną bendrą vardiklį – Dexteris vaidino kine nuo 7 metų, aš grojau pianinu nuo 5 metų. Vadinasi, mes abu nuo vaikystės esame suaugusiųjų pasaulyje, išmokome išgyventi vieni kritinėse situacijose. Mes abu buvome labai vieniši vaikai, uždaryti suaugusiųjų pasaulyje: aš grodavau po kelias valandas per dieną ir neišeidavau į kiemą kaip kiti, o Dexteris tiek filmuodavosi, kad net į normalią mokyklą nėjo – jį mokydavo privatūs mokytojai filmavimo aikštelėje. Mes nemokame gyventi be vidinio užtaiso, nekūrybiškai...

– Dexteri, ar nėra sunku gyventi su tokia stipria moterimi, kokia yra Dalia? Kokių pamokų išmokote?

– Su Dalia nėra sunku gyventi, nes namuose ji yra kitoks žmogus nei darbe. Mes abu esame skirtingi žmonės. Aš išmokau branginti tą laiką, kurį leidžiame namuose vieni, nes mes aukojame labai daug vienas kito ir mūsų bendro laiko kartu savo darbui. Mano filmai kartais mane priverčia keliauti, bet Dalia paaukojo 10 savo gyvenimo metų darbui Lietuvoje be jokių matomų įvertinimų... Ne kiekviena moteris gali būti tokia nesavanaudiška.

– Kaip įsivaizduojate savo ir Dexterio senatvę? Kas lieka, kai nebelieka nieko?

– Dalia: Na, apie tai galvoti dar per anksti, aš manau, kad žmonės, dirbantys tokiu ritmu, intensyvumu ir energija, kaip mes, senatvės retai kada sulaukia, todėl scenarijų gali būti įvairių. Galbūt mes, viską palikę, išvažiuosime į Taitį, kurį Dexteris laiko savo dvasiniais namais, visada ten puikiai jaučiasi, ir sėdėsime ant balto smėlio po palme ir rašysime knygas: jis – apie savo gyvenimo patirtis, aš – apie savo. Galbūt mes gyvensime Los Andžele, name su aukšta tvora, ir dirbsime kino industrijos mašinai: Dexteris – režisuodamas filmus, aš – prodiusuodama. Senatvė nėra priežastis sustoti, nes jaunystė mums nėra amžius, išreikštas skaičiais, o tai, kaip tu jautiesi savo galvoje (angl. „state of mind").

Mums „žiauriai" gera kartu, mes labai mylime vienas kitą. Kad ir kaip seilėtai romantiškai tai skamba, mylime karštai ir aistringai. Su metais ta meilė tik didėja ir stiprėja. Todėl kad ir koks scenarijus mūsų gyvenimo gale susiklostytų, mes tikime, kad turėsime vienas kitą, mylėsime, džiaugsimės vienas kitu ir visada mokėsime pasijuokti patys iš savęs ir iš situacijos, kurioje esame. Mums gera bus ir negyvenamoje saloje, ir mažame namuke Italijos kaime, ir dideliuose Holivudo rūmuose.

Kai tekėjau, galvojau: na, štai, jeigu man pasiseks ir bus taip gera kartu, kaip šią minutę, bent 6 mėnesius, tai bus puiku. Po 6 mėnesių galvojau: na, jeigu dar 6... Po to ėmiau mąstyti dvejų metų intervalais. Svarbu ištekėjus negalvoti, kad tai – jau visam gyvenimui, svarbu nenustoti stengtis, nenustoti dirbti dėl santykių, nenustoti būti įsimylėjusiems... Dabar, po 22 gyvenimo kartu metų, aš jau mąstau – buvo „žiauriai" gera, ir būtų gerai, kad taip gera būtų iki galo... Gal pavyks? Ką gali žinoti?

– Ar kada nors galvojote apie skyrybas?

– Dalia: Taip, galvojome. Los Andžele prieš 18 metų! Mes ten važiavome, nes visi skatino Dexterį būti Holivudo širdyje dėl kino projektų, bet mums labai nepatiko gyvenimo ir žmonių bendravimo būdas, pati atmosfera, nes pusė žmonių desperatiškai bando būti kino žvaigždėmis, kita pusė bando būti superhitų scenaristais arba sėkmingų projektų prodiuseriais-milijonieriais, niekas nenori būti savimi arba paprastu žmogumi. Ten pirmas klausimas, kai susitinka nepažįstami žmonės: ką tu darai? koks paskutinis tavo projektas? Nes, neduok Dieve, aš esu įsitvirtinęs ir galbūt galėsiu pasiūlyti kokį nors darbą (šypsosi). Šiose „lenktynėse" nedalyvavau, ir mes nutarėme susirasti kokį nors hobį, kuris mums leistų būti su kitokiais, ne iš kino industrijos, žmonėmis.

Visą straipsnį skaitykite IKONA.TV portale paspaudus šią nuorodą.