Vaikino kūrybą stebi tūkstančiai žmonių. Kiekvienas naujas jo vaizdo įrašas įprastai peržengia 100 tūkst. peržiūrų ribą ir sėkmingai kopia toliau. Įdomu tai, kad jaunąją žiūrovų auditoriją Pauliui pavyksta pritraukti be jokių keiksmažodžių ir naudojant tik labai taisyklingą lietuvių kalbą.
Daugiausiai dėmesio Paulius susilaukė tuomet, kai pašiepė kolos reklamą, kurioje filmuotis buvo pakviesti šuo metu populiariausi socialinių tinklų veidai – šį „perliuką“ pamatė net 205 tūkst. internautų.
Akivaizdu, kad pirmasis Pauliaus vaizdo įrašas nebuvo tik naujoko sėkmė – antrasis jo kūrinys apie manekenę ir rašytoją Rūtą Banionytę, kuri savo žiūrovus mokino suvilioti turtingus vyrus, įrodinėdama, kad tai – nieko blogo, taip pat perkopė 200 tūkst. peržiūrų ribą.
Šiuo metu vos 7 vaizdo įrašus sukūręs Paul de Miko sugebėjo užburti lietuvius taip stipriai, kad jo kūrybos su nekantrumu laukiama tarsi naujos populiariausio serialo serijos.
Tiesa, populiarumu Paulius gali džiaugtis ne tik virtualioje realybėje. Manto Katlerio restorano atidaryme apsilankęs vaikinas patikino, kad tai – ne pirmas jo interviu.
Pauliau, šiandien esame Manto Katlerio vakarėlyje, tačiau pirmiausia jis geriau žinomas ne kaip verslininkas, o kaip komikas. Ar kiek nors jo kūryba paveikė taviškę?
Katleris yra mūsų komikų viršūnė, to kaip ir nepaneigsi. Jo kūrybą sau pritaikiau priešingai. Galbūt tai nuskambės kaip neigiamas komentaras, bet tikrai jokiu būdu nenoriu nieko įžeisti – viskas gerai, ką jis daro, ir man patinka daug jo medžiagos, tačiau pastebėjau, kad šiuo metu yra nusistovėjęs tam tikras komiko standartas ar stereotipas. Įsivaizduokime situaciją – juokelis yra vertas 5 balų. Pridėkime prie jo šiek tiek keiksmažodžių – jau 7. Na, o jei viskas bus pasakyta panevėžietišku akcentu, pokštą jau galima laikyti tiesiog puikiu. Noriu pasakyti, kad dabar egzistuoja toks humoro formatas. Nėra nieko blogo tame, tačiau man tai padėjo suprasti ir rasti kažką naujo. Pagalvojau, kokio juokų formato Lietuvoje dar nėra. Supratau, kad viską reikia apversti į kitą pusę: išbraukti keiksmažodžius, o lietuviškus žodžius tarti kaip įmanoma raiškiau, taisyklingiau ir naudojant tinkamus kirčius. Pamatytumėte, kaip aš nervinuosi, kuomet montuodamas medžiagą pamatau, kad sukirčiavau ne taip. Nesinori viso to perfilmuoti, juk tai maža detalė, tačiau tai tikrai stipriai erzina. Pasiryžau netgi tarptautinius žodžius naudoti rasdamas jiems lietuviškus atitikmenis, kurie dažnai yra ilgi, juokingi. Visa tai sudaro tarsi naują formą, kuri yra taisyklinga ir skirta labai plačiai auditorijai. Tuo pačiu ji tampa net ironiška, nes niekas juk neatsisėda ir nepasakoja juokų tarsi būtų žinių diktorius.
Aš visiškai pripažįstu, kad mano formatas, idėjos, vizualiniai efektai yra paimti iš labai daug skirtingų užsienietiškų kanalų ir „Youtube“ turinio kūrėjų. Aš tikrai nieko neišradau. O Katlerio kūryba man padėjo pakreipti viską į kitą pusę – ką dabar ir darau.
Sėkmingų „Youtube“ pavyzdžių užsienyje gausu, kaip manai, kodėl Lietuvoje jų trūksta?
Maža rinka ir tuščia niša. Bet va, neva toks vienas atsiradau.
Iš tiesų dėmesio sulaukei labai daug ir labai greitai, ar to tikėjaisi?
Oi, ne. Pirmojo mano vaizdo įrašo lūkesčiai buvo kuklūs, maniau, kad tai pamatys tik artimiausi draugai, šeima ir keli pažįstami. Na, maždaug turėjo būti 500 peržiūrų. O dabar klipą apie kolos reklamą pamatė šimtai tūkstančių žmonių. Žinoma, man labai smagu. Galbūt tai rodo, kad Lietuvoje tokio formato trūko.
Šiuo metu jaunoji karta labai nori kurti „Youtube“ platformoje, tačiau pavyksta ne visiems...
Kalbant apie „Youtube“ kultūrą, pastebėjau tai, kad jauni žmonės dažnai neįvertina situacijos. Yra labai daug jaunų kūrėjų, kurie atėję į šią erdvę mąsto prastai, gana paviršutiniškai. Net ir mano brolis, kuriam yra 11 metų, sako: „Aš būsiu youtuberis“. Atsirado kažkoks viso to šablonas, kuomet tu filmuoji kiekvieną savo dienos sekundę ir viskas sukasi tik aplink tave. Nemanau, kad toks požiūris yra geras. Gyvenime pirmiausia reikia turėti kitą kelią. Pavyzdys – Olegas Šurajevas. Ar jūs kada nors pasakytumėte, kad jis yra youtuberis? Ko gero, ne. Jis labiau žinomas kaip prodiuseris, kūrėjas, komikas. Jaunoji karta, ateidama į šią platformą, turi suprasti, kad tu neturi tapatintis su ta platforma – tu turi tik ja naudotis. Svarbiausia – kūryba. Tokiu būdu atsiras dar daugiau nišų. Aš paliečiau komentaro nišą. Siūlau jauniems kūrėjams pakeisti savo mąstymą. Nereikia būti youtuberiu, reikia būti videokūrėju, prodiuseriu. Žinoma, tai tik mano nuomonė.
Kol kas tau labai gerai sekasi. Kiekvieno naujo vaizdo įrašo tavo kanale laukia tūkstančiai žmonių. Ar nebijai, kad ateis laikas, kuomet nebeturėsi iš ko kurti arba pastebėsi, kad tau tai nebeteikia džiaugsmo?
Kol kas tikrai nebijau. Tikiu, kad Lietuvoje netrūks dar ilgai vaizdo įrašų ant kurių galėsiu „užšokti“. Neturiu padaręs labai daug turinio, tačiau tokį žanrą, kuriuo užsiimu dabar, man daryti yra pakankamai lengva. Aš tai jau gerai suprantu ir tai manęs kūrybiškai stipriai neišeikvoja.
Ar turi mėgstamiausią vaizdo įrašą?
Vaizdo įrašas apie Vytautą Juodešką man labai patiko. Aš jį dariau labai ilgai. Ko gero, 7 dienas. Labai mažai miegojau ir ilgai užsiėmiau tyrimu. Tai – mano mėgstamiausias. O tokių vaizdo įrašų galima daryti daug ir apie daug ką. Blogiausiu atveju pradėsiu kurti apie politiką. Kol kas į priekį turiu 5-6 idėjas ir jų vis atsiranda. Jeigu turėčiau daugiau laiko ir nereikėtų dirbti dieninio darbo, manau, kad būtent tokių projektų, kaip V. Juodeška, aš susigalvočiau dar daugiau. Nesijaudinu, kad man pritrūks idėjų.
Koks tavo dieninis darbas?
Esu duomenų analitikas. Aš tvarkau duombazes. Tai yra mažiausiai kūrybiškas darbas.
Ar viso to imdamasis nepagalvojai, kad atsiras klausiančių apie tavo kompetenciją komentuoti šių dienų internetines aktualijas?
Nesu nei reklamos ekspertas, nei „Facebook“ konkursų čempionas ir juo labiau ne menininkas. Tiesiog esu žmogus, kuris bando pateikti savo nuomonę. Ji nėra superpersonalizuota. Stengiuosi visa tai pateikti kaip jau esantį faktą. Pavyzdžiui, žiūrovams dažnai užduodu klausimą „Ar jūs taip pat matote, kad čia truputį kažkas ne taip, kaip ir aš matau?“. Taip bandau užmegzti ryšį su auditorija. Tikrai nesakau, kad esu kažkokios srities specialistas. Net kaip vartotojas galiu pasakyti, ar paviešinta reklama yra nevykusi, ar ne. Tam daug mokslo nereikia. Į viską žvelgiu iš savo bokšto. Gal tai kažkiek ir suburia didesnę auditoriją, nes mane stebintys žmonės irgi supranta, kad kalbu už paprastą žmogų ir sako: „Ne, mes irgi ne specialistai, tačiau matome, kad tai yra blogai“.
Ar tavo videoistorijų herojai buvo susisiekę su tavimi? Galbūt net sulaukei grasinimų, juk dažniausiai mėgsti juos šiek tiek pašiepti.
Paulius Aršauskas buvo parašęs, tačiau jis labai gerai sureagavo į mano vaizdo įrašą. Jam už tai didelė pagarba. Su Rūta Banionyte buvo tokia situacija, kad ji mane žadėjo paduoti į teismą. Aš sakiau, kad einam, nes žinau, jog viską padariau pagal taisykles. O iš visų kitų jokio atgarsio nesulaukiau. Dažniausiai sulaukiu labai gerų nuomonių.
Susidarė įspūdis, kad tave sekančių žmonių auditorija tavo kūrybą vertina tik teigiamai.
Iš tiesų sulaukiu labai mažai neigiamų komentarų ar vadinamųjų „nepatinka“ mygtukų paspaudimų. Bendras blogai-gerai reitingas yra maždaug 98% į gerąją pusę. Man kartais atrodo, kad viskas net per gerai.
Kaip tėvai, artimieji, giminės reaguoja į tavo veiklą internete?
Jie žino šią veiklą, palaiko mane ir žiūri. Visas tas lietuviškas taisyklingumas padeda, nes net močiutė žiūri mano vaizdo įrašus. Sakė, kad iš pradžių ji nežinojau, kas ta Karolina Meschino, bet dabar jau tikrai žino.
