Susirgote kraujo vėžiu, kai buvote 35 metų. Kaip sužinojote apie ligą?
Tuo metu dar auginau du vaikus, jie buvo pametinukai. Motinystės atostogos ėjo į pabaigą, jau planavau grįžti į darbą. Vienu metu ėmiau kosėti, kosulys nesiliovė tris savaites. Atrodė, kad tai eilinis peršalimas lapkričio mėnesį. Gėriau vaistus, bet jie nepadėjo. Stengiausi gydytis pati, pas gydytojus nėjau, galvojau, kad čia nieko tokio. Tada vyras, neapsikentęs mano kosėjimo, įkalbėjo pasirodyti gydytojui. Buvo padaryti kraujo tyrimai, jų rezultatų dar reikėjo palaukti.
Bet tai nebuvo tik kosulys?
Grįžau namo, po valandos paskambino gydytoja ir paklausė, ar man viskas gerai. Sakė, kad mano kraujo tyrimas yra labai blogas, tokio ji nebuvo mačiusi. Patarė šį kartą į polikliniką atvykti kartu su vyru. Taip ir padarėme. Atėjusi sužinojau, kad mano kraujyje leukocitai tūkstančius kartų viršija leistiną normą ir organizmas nebeturi jėgų kovoti net su kosuliu. Po dar kelių apsilankymų pas gydytojus buvau nukreipta į Santaros klinikas. Gydytoja diagnozavo kraujo vėžį, pasiguodė, kad pati dėl to neteko sūnaus. Visa nutirpau, netikėjau, kad man taip gali būti. Galvojau, kad tai klaida. Kai telefonu ši diagnozė – lėtinė mieloleukemija – man buvo dar kartą patvirtina, iš to streso paklausiau, gal gydytoja juokauja.
Pacientai tokiu atveju ima tyrinėti savo sveikatos istoriją. Ką radote savojoje?
Kai sužinojau diagnozę, net atsisėdau, nes tai buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Jaučiausi visiškai sveika, sportavau, nerūkiau, nevartojau alkoholio. Nė karto net kaulų nebuvau susilaužiusi. Puoliau skaityti, kas tai per liga. Buvo rašoma, kad įprastai ja serga vidutinio ir senyvo amžiaus žmonės, gyvenę aplinkoje su jonizuojančia spinduliuote. Pavyzdžiui, Japonijoje po Hirošimos nelaimės. Galvojau, prie ko čia aš?
Kokios buvo pirmosios mintys, užplūdusios išėjus iš gydytojo kabineto?
Iš prigimties esu optimistė. Maniau, kad ne viskas turi būti blogai. Nuteikiau save, kad tai negali būti pabaiga, kad turiu atrasti jėgų kovoti su atsiųstu išbandymu ir nepasiduoti. Vien ta atsakomybė prieš vaikus, vyrą, visus artimuosius… Reikėjo tikėti, kad viskas bus gerai, nors nežinia kankino. Girdėjau kitų pasveikusiųjų istorijas ir tikėjausi, kad ir aš pateksiu į tą laimingųjų sąrašą.
Kaip gyvenote išgirdusi žinią?
Kitas rytas po diagnozės buvo pilnas nežinomybės. Niekada nesi pasiruošęs priimti ligos. Aš ir toliau dirbau. Darbe niekas nežinojo, kad sergu. Tiesą pasakius, net nežinau, kodėl to nesakiau. Gal nenorėjau, kad manęs gailėtųsi, klausinėtų nereikalingų, varginančių klausimų, į kuriuos nežinočiau, ką atsakyti. Man pačiai reikėjo susitvarkyti savo viduje. Dabar daug kas sužinos tai perskaitę.
Dar nė karto šiame interviu nepavadinote savęs ligoniu. Su kokiais sunkumais jie susiduria?
Nes ligonis jau atrodo tas mirštantis… Niekada nelaikiau savęs ligoniu. Žiūrėjau į priekį ir galvojau, kaip viskas bus, kai pasveiksiu. Ligą pirmiausia reikia priimti, tada gydymas yra efektyviausias. Ji tampa tavo dalimi. Gydytoja ragino nebijoti, džiaugėsi, kad yra išrasti efektyvūs vaistai, apie kuriuos prieš dešimt metų buvo galima tik pasvajoti. Dabar, po penkerių metų gydymo, yra pasiekta remisija – yra susilpnėję ligos požymiai, bet dar greičiausiai dvejus metus reikės gerti vaistus.
Tiesa, kad sergant vėžiu daug svarbesnė yra dvasinė pagalba?
Viena psichologinė konsultacija mane tikrai nuramino. Galėjau užduoti visus rūpimus klausimus, bet svarbiausia man buvo, ar galėsiu visaverčiai gyventi. Gydytojas patikino, kad kai gersiu vaistus, niekas net negalvos, jog sergu. Rytinį pykinimą jausdavau tik pačioje pradžioje, o dabar net nebesusimąstau – ryte išgeriu tabletę ir lekiu į darbą. Labai svarbu bendrauti, išsikalbėti. Taip nebelieka slogių minčių ir viskas atrodo geriau.
Visą interviu skaitykite IKONA.TV portale čia.
