Meluočiau, jei sakyčiau, kad Nacionalinė premija man visiškai nerūpi. Žinoma, labai malonu, kad man ją įteikė būtent už maksimalizmą. Visą gyvenimą gaudavau velnių nuo draugų ir kolegų: „Ar tu baigsi tą kartelę kelt aukštyn?!" O man visą gyvenimą buvo maža ir maža. Maža ir dabar, todėl keliu kartelę dar aukščiau, mokau to ir savo studentus.
Kita vertus... Yra geras rusiškas posakis „Kvartiry nužno davatj molodym" (liet. Butus reikia dalinti jauniems). Tokia teisybė. Buvau turbūt pati jauniausia aktorė, kai būdama trisdešimt dvejų gavau nusipelniusios LTSR artistės vardą. Nesiskundžiu, ir vėliau gavau apdovanojimų už geriausius vaidmenis įvairiuose festivaliuose, konkursuose, bet aš puikiai suprantu, kaip jaunam žmogui reikia suvokti, kad jis eina teisingu keliu. Jam reikia padrąsinimo. Paskelbus, kad būsiu apdovanota Nacionaline premija, sulaukiau daugybės sveikinimų, gražių žodžių, palinkėjimų, komplimentų, kad esu ir graži, ir šauni... Dieve, galvoju, kad man kas nors būtų pasakęs tiek gražių žodžių, kai buvau jauna, – tai būtų pati stipriausia motyvacija, akstinas.
Tėtis mane amžinai bardavo: „Egoiste tu, melage tu", o aš galvodavau: juk nemeluoju, tik fantazuoju ir kuriu. Ir visai aš ne egoistė – man tiesiog įdomu aš pati. Man būdavo įdomu pažiūrėti, ar sugebėsiu per save perlipti, ar galėsiu iššokti aukščiau bambos. Visi žino, kad esu baisi perfekcionistė: jei po dienos darbų grįšiu namo vos pavilkdama kojas ir ant kilimo pamatysiu gulintį pūką, vis tiek greitai atsistosiu ir jį paimsiu. Bet kartelę visą gyvenimą kėliau ne todėl, kad esu kažkokia mazochistė – visada tai dariau labiau iš smalsumo.
Kažkas kažkada manęs paklausė, ar turėjau gyvenime į ką atsiremti, ar turėjau palaikymo komandą. Ne. Ir mama, ir tėtis visada sakydavo, kad esu stipri ir ištempsiu. Bet juk ne visada norisi susitvarkyti, ištempti, susidoroti. Labai norėdavosi, kad kas nors savo petį atkištų. Tačiau, žinokite, visai dėl nieko nesigailiu. Savo studentams sakau: net jei suvokimas, kad viską gyvenime turi daryti pats, ateina vėliau, kitaip nebus. Kaip koks Miunhauzenas turi save ištraukti už pakarpos. Privalai griūti ir vėl keltis.
Dažniausiai sunkiose situacijose buvau viena, bet gal toks mano charakteris? Galbūt pati to norėjau? Gal išties esu stipri, nors viduje – beviltiška bailė? Kai visi kartoja, jog esi stiprus, nori nenori, pradedi pats tuo tikėti.
Visada draugavau su daug vyresniais žmonėmis, bet vidury savo amžiaus ėmiau bendrauti su daug jaunesniais. Man klaikiai norėjosi jiems visiems padėti. Man gaila jaunų žmonių, todėl kartais avansu pasakau jiems gerų žodžių, padrąsinimų – vien tam, kad jie savimi patikėtų. Kita vertus, daug žmonių atkalbėjau nuo teatro. Vienas režisierius yra sakęs: „Jei norite, kad jūsų dukra nestotų į aktorinį, kreipkitės į Eglę Gabrėnaitę." Galėtų man dar medalį už išgelbėtas sielas įteikti! Neįsivaizduojate, kiek saldainių dėžučių esu gavusi, gydytojomis tapusios merginos atnešdavo.
Tačiau šiandien jau labai bijau patarinėti. Ir pati labai nemėgstu, kai man dalija patarimus. Kai tėtis sužinojo, jog įstojau į aktorinį, maniau, mane šakute prismeigs. Aktorystę pasirinkau tada, kai Maskvoje neįstojau į teatro kritiką ir visus kampus apverkusi grįžau į Lietuvą. Tėvai man liepė atsiimti dokumentus, o tada išgirdau jų pokalbį balkone. Tėtis pasakė mamai: „Tu tik pagalvok, koks siaubas – ji juk negabi." Pagalvojau: ak tu šitaip apie mane! Juk niekada manęs net nematei scenoje! Kai profesorė Irena Vaišytė man negrąžino dokumentų, supratau, kad turiu įrodyti, ko esu verta. Praėjus nemažai laiko, kai jau daug kur filmavausi, pamenu, grįžta tėtis iš kažkokio susitikimo su žiūrovais ir sako: „Žinai, manęs paklausė, gal kartai esu Gabrėnaitės tėtis." Supratau, kad jam tai padarė įspūdį. Vieną dieną viskas tiesiog apsivertė aukštyn kojomis.
Jei dar prieš dešimt metų manęs kas nors būtų paklausęs, ar vertėjo pereiti visą šį kelią, būčiau pasakiusi, kad ne. Bet šiandien esu tikra – vertėjo. Ne tas žodis, kaip vertėjo... Ir tikrai ne dėl apdovanojimų. O dėl to, kad tai – profesija, kuri man dovanojo nepakartojamas pamokas ir leido sutikti išskirtines asmenybes, tikras žvaigždes: Vladimirą Vysockį, Liudmilą Gurčenko, Nonną Mordiukovą, Andrejaus Tarkovskio operatorių Vadimą Jusovą, Arūną Žebriūną, Vytautą Žalakevičių. Ar galėjau apie tai kada nors bent pasvajoti?!
Tarp aktorių yra žibučių, narcizų, tulpių, rožių, chrizantemų. Bet, neduok Dieve, visą gyvenimą likti žibute – nepaisant savo grožio, jos labai greitai nuvysta. Manau, šiuo metu priklausau chrizantemoms – vėlyva, bet praėjusi visas pakopas ir vertinama. Mano karjera augo palaipsniui, ir dėl to labai džiaugiuosi.
Bet šiaip esu baisus žmogus: man visada blogai, esu zyzianti. Ir dar – Svarstyklės: ryte – ženijuosi, vakare – skiriuosi. Nuspręsti, „taip" ar „ne", man yra didžiausia tragedija. Kai nežinau, ką atsakyti, sakau „paskambinkite pirmadienį", o pirmadienį nekeliu ragelio... Ryte nusprendžiu, kad vakare kur nors išeisiu, o pavakarę jau pradedu svarstyti: kur eisi – juk tau negalima. Išaušta kitas gražus rytas ir jau gailiuosi, kad taip niekur ir neišėjau. Režisieriai, su kuriais dirbdavau, kiekvieną rytą manęs paklausdavo: „Ženijiesi tu ar skiriesi?" Sakydavau – ženijuosi, o po repeticijos, žiūrėk, ir vėl skirdavausi su pasauliu: žingsniuodavau namo pikta, nelaiminga.
Visą interviu su Egle skaitykite IKONA.TV portale čia.
