Kartais labai baisu tai pasakyti garsiai, nors žodžiai, niekieno neverčiami, patys ima ir išsprūsta. Justė juokiasi, kad dainininkė ir vandenlenčių entuaziastas skamba nelabai daug žadančiai, nors kas paneigs – apstu romantikos...
Juste, jei galėtum pasukti laikrodį atgal, savo gyvenime ką nors keistum? Galbūt atsisakytum santykių, o gal mieliau vienoje ar kitoje situacijoje patylėtum, nei atvirai išrėktum, ką galvoji?
Justė: Kai filosofinėje būsenoje gyveni beveik trisdešimt metų, normalu, kad užeina pačių įvairiausių egzistencinių minčių. Dažnai savęs klausiu, ar norėčiau ką nors savo gyvenime pakeisti. Pasitaiko akimirkų, kai teisiu save ir galvoju, kad galėjau pasielgti kitaip, bet paskui atsimerkiu ir apsidairau: gyvenime juk niekas nevyksta atsitiktinai, nieko nėra šiaip sau.
Ir jei mes su Diude susitikome, vadinasi, viską gyvenime dariau teisingai. O tai, kas buvo neteisinga, vis tiek išsivertė į gera.
Jei ne keisčiausi gyvenimo vingiai, daužymaisi, mėtymaisi, verksmai, depresijos, meilės, dramos, šiandien turbūt nebūtų taip ramu ir gera, nesuprasčiau, ko noriu iš savęs, ko tikiuosi iš mylimo žmogaus, iš savo gyvenimo, karjeros.
Judu pažįstami esate daugiau nei dešimt metų. Neapmaudu, kad nesusitikote anksčiau?
Donatas: Daug esame apie tai kalbėję. Kaip tik neseniai šnekėjome apie vieną vakarėlį prie jūros. Justė nustebo: „Ką? Ir tu ten buvai?! Kodėl mes nesusitikome?!“ O man atrodo, kad dabar viskas yra būtent taip, kaip ir turėjo būti. Jei mūsų draugystė būtų prasidėjusi anksčiau, šiandien greičiausiai visa tai jau būtų praeitis.
Justė: Tai, ką šiandien abu turime, yra labai išlauktas jausmas. Susitikome tada, kai reikėjo: galbūt po skausmingų, nusibodusių, per ilgų, nevykusių santykių, kokių galbūt išvis nereikėjo. Na, bent jau man poros santykių tikrai nereikėjo – dabar, kai pažiūriu iš šalies, laisvai galiu pasakyti, kad man buvo proto užtemimas (šypteli).
Buvau visiškai supurtyta: bene visas miestas sužinojo apie mano skaudų slaptą romaną, kuris, ačiū Dievui, baigėsi. Po to turėjau santykius, kuriuose abu visiškai degradavome kaip asmenybės… Du žmonės turi augti ir tobulėti kartu, tačiau kartais sinergija neįvyksta, ir viskas griūva. Dabar viskas yra kitaip. Tai – kaip stebuklas, apie kokį dažnai laimingi žmonės kalba…
Bet aš visada maniau, kad Diudė vedęs, o ir man pačiai juk niekada netrūko gerbėjų, todėl kai kur nors susitikdavome, nežvelgdavau į jį kaip į mane dominantį vyrą. Dabar šnekantis aiškėja, kad Donatas atsimena viską, ką tuomet kalbėdavome, ką aš darydavau, kaip elgdavausi. Vadinasi, rūpėjau...
Ir kas drįs pasakyti, kad vyrai tokių smulkmenų neprisimena?!
Justė: Palauk! Šitas vyras namuose turi tris žurnalų viršelius su mano nuotrauka ir visas kompaktines plokšteles (juokiasi)! Kai pirmąkart buvau pas jį svečiuose ir išgirdau savo dainas, nustebau, kokio senumo jos buvo. Man tai paglostė širdį.
Tą pačią akimirką atsirado dar daugiau pasitikėjimo: jei jis klauso mano muzikos, gerbia mane, kaip atlikėją, vadinasi, šiam žmogui patinku iš esmės. Tai buvo dar vienas svarus bonusas mūsų santykiuose.
Kita vertus, visada norėjau, kad žmogus mane mylėtų ne tik už mano kūrybą, bet ir už mano vidų. Tada ir prasidėjo ilgi vakarai iki paryčių, pokalbiai prie židinio su vynu. Sėdėdavau prie pianino, grodavau Diudei, o jis filmuodavo.
Donatas apskritai dažnai mane filmuoja ir fotografuoja. Klausiu, kam jis tai daro, o jis sako, kad tiesiog todėl, jog esu jam labai graži. Diudė nėra profesionalus operatorius ar fotografas, bet jis taip gražiai mane mato – taip, kaip joks fotografas ar vyras manęs nėra pamatęs.
Kada ir kaip jūs susipažinote?
Justė: Pirmosios mūsų pažinties prieš dešimt metų tikrai neprisimenu, o antroji (nuoširdžiai tikiuosi, šįkart – visam laikui) apskritai galėjo neįvykti. Jei ne mano moteriškas šeštasis jausmas, jei ne mano follow your heart, gali būti, šiandien mes nekalbėtume.
Buvau Palangoje, pasimatyme... Nebloga pradžia, taip (juokiasi)? Turėjau į Vilnių grįžti su vienais draugais – nespėjau, su kitais – ir vėl nespėjau. Po kelių valandų, praleistų prie jūros, nusprendžiau užsukti į „Ramybę“ pasisveikinti su šeimininkais. Užeinu, o ten Lukas Pačkauskas sėdi. Jis – mūsų su Diude bendras draugas, kartu ne pirmą sezoną dirbame „X Faktoriuje“.
Susėdome papietauti, išgėrėme vyno – supratau, kad namo į Vilnių nei paskutiniu autobusu, nei traukiniu nebegrįšiu. Pastebėjau, kad Lukas nuolat su kažkuo bendrauja telefonu.
Tik gerokai vėliau sužinojau, kad kalbasi su Donatu, kuris tuo metu Klaipėdoje ruošėsi varžyboms. Pokalbis buvo maždaug toks: „Diude, atvažiuok į Palangą.“ – „Ne, tikrai nevažiuosiu, man – varžybos. O tu su kuo?“ – „Su Jazzu.“ – „OK, atvarau.“ Vis dėlto tą vakarą mes taip ir nesusitikome – prasilenkėme.
Išvažiavau iš „Ramybės“ taip jam ir nepasirodžius. Kai kitą dieną pamačiau Donatą, supratau, kad seniai jį pažįstu, lyg niekur nieko paklausiau, kaip sekasi jo žmonai. Diudė nustebo: „Aš neturiu žmonos. O jei klausi apie draugę, tai mes – išsiskyrę.“ Sakau: „Koks sutapimas – aš irgi prieš pusę metų išsiskyriau.“
Tą patį vakarą jis pradėjo mane rimtai kadrinti, o per mėnesį viskas susidėliojo taip, kad kai man buvo labai bloga, paskambinau būtent Diudei. Į studiją jis atvažiavo motociklu, pasisodino mane už nugaros ir išsivežė į parką.
Važiavo greitai, o kai paprašiau sulėtinti greitį, nes dar norėčiau, pavyzdžiui, kad ir pagimdyti, jis nusiėmė šalmą ir atsisukęs paklausė: „Padėti su vaikais?“ (kvatoja) Štai tokia buvo lengva, paprasta, sykiu – stebuklinga mūsų pradžia, man kažkodėl primenanti filmą „Wild at Heart“.
Donatas: Tą dieną, kai Lukas paskambino, visą kelią nuo Klaipėdos iki Palangos svarsčiau sau: „O gal pavyks?“ Labai norėjau susipažinti su Juste artimiau. Nesakau, kad buvau slapta įsimylėjęs, bet ji man patiko visus tuos dešimt metų. Buvau vienišas, žinojau, kad ir Justė išsiskyrusi, pamaniau: o gal sulaukiau savojo momento? Regis – sulaukiau.
Neslėpsiu, draugystės pradžioje buvo ir įdomu, ir baisoka: patinku – nepatinku, paliks – nepaliks. Juo labiau kad mano paties gyvenimas iki tol buvo visai kitoks: nevaikščiojau į vakarėlius, manęs niekas nefotografavo...
Justė: Diudė niekada nemėgo dėmesio, nemanau, kad ir pamėgs, tačiau būtent jis žengė pirmąjį žingsnį, kad apie mūsų draugystę sužinotų visi. Praėjusią vasarą su draugais atėjome į koncertą Valdovų rūmuose. Tada jau sklandė gandai, kad galbūt kažką turiu, todėl užteko fotografams pamatyti mus drauge, ir pasigirdo nenutrūkstantis fotoaparatų spragsėjimas. Stovėjau nusisukusi, bet Diudė neapsikentė... ir mane pabučiavo. Tą vakarą man pasidarė visiškai ramu...
Donatas: Tikrai nesidžiaugiau, kad mus fotografuoja – juk žinojau, ką žmonės kalbės: „Žiūrėk, šitam dėmesio pritrūko, tai dainininkę nusikabino.“
Pasielgiau impulsyviai, spontaniškai, nes jaučiau, kad tai, kas mus sieja, yra tikra ir ilgam. Jausmas, kai nebesinori slėpti, o ir fotografai užknisa, nes negali ramiai leisti vakaro (šypteli).
Justė: Mūsų santykiai nuo pat pradžių buvo lengvi. Jau pirmąją draugystės savaitę mes kalbėjome apie šeimą, vaikus, todėl visiškai nebuvo svarbu, ką pagalvos kiti. Jei mus mato apsikabinusius, besišypsančius ir laimingus, ir kam nors tai trukdo, tai dar nereiškia, kad mes turime neiti kartu ir kažko nedaryti.
Žinoma, ne, bet visada bus tokių, kurie pasakys, jog visai nebūtina balsu rėkti, kokia esi laiminga.
Donatas: Daug ko kaip Justė nedaryčiau, bet lygiai taip pat suprantu, kad tai – jos gyvenimo ir darbo dalis. Nenoriu ir neturiu teisės jos stabdyti, nors taip – kartais ir man išsprūsta: „Maže, ar tikrai reikėjo tą nuotrauką įdėti į feisbuką?“
Justė: Ai, apsiraminkit su tom jausmų slėpynėm – gyvenime ir taip daug blogos informacijos, nereikalingos vaidybos. Kodėl viešai nekęsti tapo norma, o viešai mylėti – anomalija?! Aš moku mylėti ir tyliai, ir garsiai. Manau, Diudė elgiasi labai vyriškai leisdamas man seiliotis, tačiau pats išlikdamas ramus ir stabilus.
Visada buvau atvira: jei myliu, noriu apie tai rėkti čia ir dabar. Apie tai rašau dainas. Būtent su savo atvirumu ir nuoširdumu pasiekiau tai, ką šiandien turiu – meilę ir muziką.
Per „X Faktorių“ Justė tiesiai šviesiai prisipažino: „Donatas yra mano meilė, mano būsimas vyras.“ Tavęs, Donatai, tokie paatviravimai netrikdo?
Justė: Jis bent jau visuomet po tokių mano išstojimų nusišypso (juokiasi).
Donatas: Nusišypsau, nes man išties malonu. Bet kartais vis tiek dar pagalvoju: „Na, kam to reikia? Gal laidos režisieriai, redaktoriai paprašė taip pasakyti?“ Žinai, kas man nepatinka? Tai, kad po tokių laidų ir po tokių Justės pasisakymų man pradeda rašyti pažįstami ir nepažįstami žmonės, kažką komentuoti, sveikinti.
Būna, susitinki gatvėje seniai matytą bičiulį, ir vietoj to, kad pasisveikintų ar paklaustų, kaip sekasi, ima rėkti: „Girdėjau, girdėjau! Kada vestuvės?!“ Negi žmonės neturi daugiau apie ką kalbėti?! O kai į tokius ir panašius komentarus nieko neatsakau, žmonės sako, kad esu pasikėlęs, žvaigždė. Eina jie visi… (juokiasi)
Ekstravertė ir intravertas – ką čia pridursi...
Donatas: Kartais kuo sudėtingiau – tuo lengviau.
Justė: Taip jau yra: žmonėms su manimi sudėtinga, nes noriu, kad viskas visada būtų kuo paprasčiau (juokiasi).
Visą interviu skaitykite IKONA.TV portale ČIA
Interviu spausdintas žurnalo "AŠ IKONA" 10 Nr.
