Paklausiu jūsų ir kaip dizainerės, ir kaip neseniai iškeptos mokslų daktarės: ar įmanoma kalbėti apie kokį nors lietuviškos mados vaidmenį pasaulinėje arenoje?
Ne, bet ar tikrai mums to nereikia? Kartais man atrodo, kad viską vertinti pagal tai, kokie reikšmingi ar nereikšmingi esame pasaulyje, tėra mažos šalies kompleksas. Vargu, ar toks naivokas požiūris vertingas ir mums padeda.
Dar ne taip seniai atgavome šalies nepriklausomybę. Tapę laisvi, mes kažkodėl prisikūrėme iliuzijų, kad visi mus pastebės ir staiga tapsime svarbūs. Kol buvome didelės šalies dalis, neišsipildžiusias savo svajones galėjome pateisinti tuo, jog gyvenome už geležinės uždangos ir turėjome ribotas galimybes.
Kai sienos atsidarė, tapome atviri visoms galimybėms ir esame verti lygiaverčiai varžytis su visu pasauliu. Čia ir dabar. Mums norisi greitų rezultatų, įrodymų, kad taip pat esame kažko verti.
Mados pasaulis – uždara bendruomenė, ir mada gimsta, kai tam yra palankiausios sąlygos, kai žmonėms nereikia kovoti dėl išgyvenimo. Trumpa Lietuvos nepriklausomybės istorija kol kas dar nelabai leidžia mūsų madai išsikeroti, antra vertus, nereikia dėl to savęs graužti – net ir tokios didelės šalys, kaip Rusija, teturi vos keletą pasaulinio lygio mados žaidėjų. Man atrodo, klausti dizainerio apie tarptautinius pasiekimus – tas pats, kas klausti žurnalisto, kodėl jis nerašo į britišką ar amerikietišką „Vogue“. Taip yra: kokioje rinkoje dalyvaujame – tos rinkos žaidėjai ir esame.
Vadinasi, išvysti mūsų dizainerių kolekcijas ant Paryžiaus, Londono ar Niujorko mados savaičių podiumų – misija neįmanoma?
Nėra jokių taisyklių, kaip kūrėjui įsitvirtinti mados pasaulyje. Esu tikra, kad sąlygos kurti Lietuvoje kartais netgi palankesnės. Žinoma, daug kas priklauso nuo paties dizainerio norų: juk ne visiems tinka krimsti mokslus užsienyje, o po to kažkokiuose mados namuose, kad ir garsiuose, dirbti vienu iš daugelio anoniminių dizainerio asistentų. Manęs asmeniškai tokia karjera niekada neviliojo. Iškart turėjau maksimalistišką ir nekvestionuojamą įsivaizdavimą, ką noriu daryti: troškau kurti savo vardu ir ant podiumo pristatinėti kolekcijas – kad ir kaip tai naiviai ar perdėm romantiškai skambėtų (juokiasi).
Mūsų profesijos tragiškumas slypi tame, kad neįmanoma sukaupti įdirbio – viskas labai greitai keičiasi. Net jei ir sukaupsi ką, dar nereiškia, kad tai greitai neišgaruos ir bus reikalinga. Vieną akimirką dizaineris – ant bangos, jo visi trokšta, bet tai visiškai jam negarantuoja saugios ateities kad ir po penkerių metų.
Gali būti, jog jau po poros metų jo vardo niekas net neprisimins, o visi ir toliau kalbės apie didžiuosius koncernus, kurie egzistavo, kai dar buvome maži: „Dolce & Gabbana“, „Gucci“ ar „Prada“. Viskas, ką dizaineris daro, – jo iniciatyvos reikalas. Jei jam pritrūks jėgų kurti ir kovoti, jo vietą greitai užims kiti. Šiame gyvenime – ne tik mados pasaulyje – viskas labai reliatyvu...
O gal kovoti dėl vietos po saule būtų daug paprasčiau, jei mūsų dizaineriai nustotų vieni kitiems kaišioti pagalius į ratus ir susivienytų bendram tikslui – užkariauti pasaulį?
Lietuviška mada pradėjo egzistuoti nuo idėjos, bet laikui bėgant tapo aišku, kad neįmanoma dirbti vien tik iš entuziazmo. Mada daugeliui dizainerių tapo verslu, atsirado susiskirstymas, šiokia tokia konkurencija. Bet tai normalu: niekada nemaniau, kad į madą privalu žiūrėti vien tik kaip į meną.
Verslas kažkodėl daugeliui asocijuojasi su neigiamais dalykais, jis atrodo mažiau vertingas nei menas. O juk sukurti drabužį kainuoja, ir kurti jį tik tam, kad žmonės pasižiūrėtų, neužtenka.
Reikia save parduoti, bet mūsų dizaineriams parduoti save pasauliui, savo kūrybą vis dar sudėtinga. Bet pažiūrėkite į šalis, garsias savo mada, tokias kaip Prancūzija ar Italija – jos sugeba ne tik kurti, bet ir puikiai parduoti, štai jų paslaptis.
Nėra aiškių būdų ar taisyklių, kaip dizaineriui patekti į pasaulio mados elitą. Kai mokiausi, man irgi atrodė, kad viskas, ką turi padaryti dizaineris, – pristatyti kolekciją. Tačiau pristatymas baigiasi, ir kyla daugybė klausimų, koks turėtų būti kitas žingsnis. Vienintelis logiškas – kolekciją parduoti. Dažnai parduoti kolekciją kur kas sudėtingiau nei ją parodyti, būtent todėl daugelis mūsų dizainerių kolekcijų pristatymų apskritai nerengia.
Sienos nuvirto, bet Europos žemėlapyje vis tiek liekame tarsi užribyje: šalelė Rytų Europoje – per maža, per silpna, ne tokia įdomi...
Augau šeimoje, kur niekas niekada negalvojo ir nesakė, kad esame prastesni. Mane supo nacionalistinė – gerąja šio žodžio prasme – aplinka.
Galbūt todėl visada maniau ir iki šiol manau, kad silpnąsias savybes reikia paversti savo stiprybe. Kaip tik dabar Rytų Europos, taip pat – sovietinė bei postsovietinė estetika, yra madinga. Tik pažiūrėkite į tokius gilias tradicijas turinčius mados namus, kaip „Burberry“: jie kolaboruojasi su rusų dizaineriu Gosha Rubchinskiy, kurio pagrindinis skiriamasis bruožas – tarybinio žmogaus įvaizdžiai.
Urlaganai, skustagalviai, vaikinai su į kelnes sukištais megztiniais – tokie įvaizdžiai mums galbūt kelia juoką arba neigiamas asociacijas, tačiau Vakarų pasaulyje tai – nauja tendencija.
Lietuva nėra lygiavertė konkurentė tokioms gilias mados tradicijas turinčioms šalis, kaip JAV, Prancūzija ar Didžioji Britanija, tad gal ir neverta žaisti pagal jų taisykles? Gal geriau nusispjovę į savo nevisavertiškumą „kam aš įdomus čia, Lietuvoje, juk visi tikrieji dizaineriai kuria Paryžiuje“ sukurkime savas taisykles?
Neturiu iliuzijų, kad Paryžiuje būčiau laimingesnė, nei esu dabar. Visai nebūtina galvoti, kad tik Paryžiuje ar Milane yra tikra, o čia – mažiau reikšminga. Tai, kad mano produkcija prekiaujama dešimtyje šalių, man irgi kelia pasitenkinimą. Metai bėga, patirties daugėja, į daug ką pradedi žiūrėti kitaip. Dabar jau suvokiu, kad surengti pristatymą Paryžiuje ar sušmėžuoti madinguose žurnaluose nėra neįmanoma, tačiau bet kokiam veiksmui, ypač kainuojančiam daug laiko, pastangų ir pinigų, reikalingas tęstinumas. Ir aiškus suvokimas, susitaikymas: mados Olimpe lieka stipriausieji – didieji koncernai ir jiems priklausantys kūrėjai. Ir neverta dėl to verkšlenti: jei yra užtektinai vertinančių tavo kūrybą, galima kurti bet kur.
Na, o jei vis dėlto turite tikslą – žūtbūt prasimušti, nusiteikite, kad turėsite tam paaukoti visą savo gyvenimą, ir tai vis tiek negarantuos jums laimės.
O jūs pati niekada nenorėjote būti garsi visame pasaulyje?
Be abejo, norėjau, ir kol kas dar šitos minties neatsisakau. Bet tai turi būti ne vieno žmogaus darbas. Lengva daryti, kai už to slypi dideli pinigai (šypteli). Be investicijų ir vien tik su savais pinigais viskas gali baigtis po pirmojo pabandymo. Kita vertus, kūrybingam žmogui kelių visada atsiranda.
Visą interviu su Agne skaitykite IKONA.TV portale ČIA.
Interviu buvo spausdintas žurnale AŠ IKONA, 2018 pavasaris (11 Nr.)
