Šešiasdešimtmetis televizijos vilkas prieš ketverius metus paliko gimtuosius Šiaulius ir įsikūrė vaizdingoje Nemuno pakrantėje esančiuose Netoniuose. Tačiau sprendimą kraustytis žinomas vyras priėmė dėl sunkios žmonos ligos. Į butus suskirstytoje buvusioje pradinėje mokykloje gyvena keletas šeimų, o dalis šio namo priklauso ir Stumbriams. Vyras aiškina, jog išlaikyti didelį keturių kambarių butą Šiauliuose tiesiog tapo per brangu, todėl pora ir penki jų augintiniai įsikūrė dviejų kambarių bute.
Grybaujant miške jo žmonai įgėlusi erkė tapo idiliško poros gyvenimo griūties priežastimi. K. Stumbrio žmona Aušra šiandien nevaldo savo kūno, todėl rūpestis ant patalo gulinčia moterimi gula ant mūsų pašnekovo pečių. Vyras aiškina, jog liga greitai apėmė visą kūną, todėl ką nors padaryti jau buvo vėlu. Prasidėjus smegenų uždegimui moteris jau buvo paralyžiuota.
„Gydytojai vilties nebeduoda. Pažeisti stuburo smegenys. Jau dabar ja rūpinuosi tarsi iš įpročio. Tai kaip darbas prie konvejerio kur nors fabrike. Sutvarkau, pasirūpinu ja, pavedžioju šunį. Mes su šunimi vis vaikštom po kaimelį naktimis ir vaikome lapes su ežiukais. Truputėlį ir nemiga kankina.
Dar spėju, kad dėl streso astma prasidėjo, nes vos tik susinervinus ištinka dusulio priepuoliai. Kankina ir mėšlungis, jei dieną daugiau pajudu. Jau visus gydytojus aplankiau. Ypač sunerimau po to kai penkiskart praradau sąmonę. Paskutinįkart taip nualpęs prasiskėliau galvą. Pusę paros palaikė Kauno klinikose ir pasakė, kad esu sveikas. Liepė važiuoti namo, nes tyrimai nieko neparodė, bet ir sveikata nepagerėjo.
Aš net neįsivaizduoju, kas tai per sveikatos negalavimai, bet kelia nerimą. Svarsto medikai, kad gal iš lovos kėliausi per greitai ir galva apsvaigo. Dabar vėl ruošiuosi pas gydytojus eiti. Gal kas ir paaiškės. Dėl to dusulio ir galvos svaigimo negaliu ir dirbti.“
Ir nors rūpintis žmona K. Stumbriui padeda ir vos už penkių kilometrų gyvenanti dukra, kasdieniai darbai pareikalauja nemažai jėgų bei sveikatos. Tačiau jis tiki, kad žmona dar gali pagyti ir gero nežadančias gydytojų prognozes stengiasi praleisti pro ausis.
Tačiau nepagalvokite, kad mūsų pašnekovo dienos nuspalvintos tik liūdniausiomis spalvomis. Kompaniją jam palaiko bičiuliai, du katinai, šuo ir dar dvi papūgos, kurias padovanojo vieno žvejybos žurnalo redaktorius, o ne vieną pomėgį turintis televizijos veidas nepraleidžia progos užsiimti ir kūryba. Tik laiko galėtų būti daugiau, o sveikata nešlubuoti.
„Žmonos namuose jai augant visada buvo gyvūnų, kadangi jos tėtis buvo veterinaras. Ji ir pripratino mane gyvūnus auginti. Katės mano gyvenime apskritai atsirado per prievartą (šypsosi). Vieną anūkė atvežė iš Raudondvario, o kitą dukra rado. Tačiau dabar jau negalėčiau be gyvūnų gyventi“, – su šypsena pasakojo DELFI pašnekovas.
Tik televizijos jis nepasiilgsta ir jei kas duotų didžiulę sumą pinigų bei galimybę sukurti svajonių laidą, vaiduoklio vaidmenį prieš daugybę metų atlikęs vyras sako, kad sukurtų kulinarinę laidą. „Greičiau tai būtų kulinarinė žuvies laida. Esu prisiekęs žvejys ir gaminčiau tik iš žuvies. Su Pauliumi Korsaku, kuris kalbėjo per DELFI TV, kad lydekos neskanios, nesutinku. Dar ir kokios skanios. Įrodyčiau“, – šypteli šiaulietis.
Nors šiandien gaminti jam tenka „iš reikalo“, eksperimentuodamas virtuvėje jis jaučia malonumą. Taip gimė jo pagaminta natūrali gira ir serbentų vynas, o daugiausiai eksperimentinių patiekalų yra pagaminami iš paties pagautos žuvies.
„Televizijoje buvo smagu, nes buvome puiki komanda. Su kolegomis – tikri muškietininkai. Nebeturiu to noro lįsti į ekraną ir tas ekranas jau kitoks. Anksčiau buvau žvaigždė ir į parduotuvę turėdavau eiti naktį, kad vaikai neapliptų. Dabar retas atpažįsta ir gal gerai. Anksčiau benamiai vis už tai, kad atpažįsta, prašydavo dviejų litų.
Darbo pasiilgstu, bet tik ne televizijos. Dabar dar parašau į žvejybos žurnalą receptų iš žuvies, fotografuoju. Tiek ir veiklos“, – sako vienu LNK įkūrėjų tapęs operatoriaus darbo asas.
Besikalbant apie praeitį prisiminiau ir incidentą, kurio metu jis buvo stipriai sumuštas. Tuomet sklandė gandai, jog dėl to, kad filmavo nusikalstamo pasaulio atstovams ir šie kažko nepasidalijo. „Tai buvo labai seniai. Dar televizijos laikais ir kai gyvenau Lapėse. Nebuvo ten jokio nusikalstamo pasaulio (juokiasi). Pamačiau, kad kažkas kieme taiso automobilį ir išėjau padėti, bet man tik trenkė į galvą ir paspruko su mano automobiliu.
Su nusikalstamu pasauliu jokių reikalų neturėjau. Šiauliuose tik esu filmavęs vieno iš princų (Šiauliuose žinomos Princų grupuotės nariai) gimtadienį. Visi jie buvo susirinkę. Nebuvo baisu, nes prie dirbančių jie nekibdavo. Buvo eilinė pjankė“.
Tačiau savo karjeros aukso amžiumi jis vadina laidoje „Kibir tele vibir“ prasidėjusius konkursus. Tuomet jį užgriūdavo maišai gerbėjų laiškų, o konkursus norintys laimėti vaikai demonstruodavo tikrą išradingumą. Vaiduoklis prisimena, kad kartą vienas berniukas atsiuntė jam dešimt litų ir parašė, kad tai paskutiniai jo pinigai, bet jis labai nori laimėti. Laidos vedėjas jam išsiuntė dukart tiek ir parašė, kad tai paskutiniai jo pinigai, bet šis nelaimės.
„Man taip patiko ta kūrybinė laisvė. Vienintelis dalykas, kuris ribojo, buvo laidos laikas. Jos buvo ilgos ir taip norėdavosi viską papasakoti. Ypač man patiko kurti pažintines laidas, pavyzdžiui, apie Nacionalinius šalies parkus. Labai norėdavau ko nors pamokyti ar papasakoti daugiau.
Tiesa, laisvę varžydavo ir reklama, rėmėjų pageidavimai. Svarbiausia būdavo nepamiršti pasakyti, koks tai puikus daiktas ir jei jo nevalgysite, būsite berazumiai (juokiasi). Norėjau mažiau tos komercijos, bet televizija juk komercinė, todėl manęs iš karto klausdavo, ar turiu rėmėją“.
Nuo jaunystės jis turi ir prakalbinimo dovaną. Televizijoje daugybę metų besisukęs vyras galėdavo prakalbinti bet kurį pašnekovą ir svarsto, kad tai daryti jam sekėsi, nes nebijodavo parodyti, jog kažko neišmano.
Tiesa, karjerą jis pradėjo laikraštyje „Lietuvos pionierius“ kartu su Virgiu Stakėnu, kuris tuomet rašė apie roką. Taip jie kartu aplankė ne vieną roko muzikos festivalį ir tapo besiskleidžiančio Lietuvos muzikos padangėje stiliaus metraštininkais. Įdomiausia K. Stumbriui buvo pamatyti judėjimu tapusios muzikos pradžią šalyje, kuri kaip tik tuo metu atgimė po sovietų priespaudos.
Kai tėvo brolis iš Amerikos jam siųsdavo roko muzikos plokšteles Kastytis klausydavo tik šios muzikos ir juokauja, kad jo santykis su roku visada buvo tvarkingas. Jo mylimos muzikos klausosi ir žmona. Tik pastaruoju metu svajingoje Nemuno pakrantėje įsikūrusio televizijos laidų vedėjo grojaraštį vis dažniau papildo Piotro Čaikovskio ir Antonijaus Vivaldžio kūriniai, kuriuos jis vadina klasikos popsu.
„Muzika man visada patiko. Tik fotografija užima svarbesnę vietą. Gyvendamas Šiauliuose mokiau to vaikus ir šešias autorines parodas esu surengęs. Tik palikęs televiziją sugrįžau į fotografiją, nors profesionaliu ar stipriu fotografu nesijaučiu. Dabar tik vis pagalvoju, kiek gi portretų galėjau padaryti dirbdamas televizijoje. Gal tuomet tai buvo kasdienybė ir dėl to net nepagalvojau fotografuoti“.
Labiausiai jį stebina tai, kad juosteles pakeitus skaitmeniniams fotoaparatams dažnas nesusimąsto prieš padarydamas eilinį kadrą. Kastytis pasigesta ir išieškotų kadrų, kuriuos tekdavo daryti taupant kadrus juostelėje. „Dabar nuspaudei ir jei nepatiko gali ištrinti. Pats su telefonu nefotografuoju. To visiškai nevertinu ir fotoaparatas man visada yra po ranka. Niekur be jo neinu. Tapo ir mano kūno dalimi. Stengiuosi išieškoti kiekvieną kadrą ir savo nišą radau ornamentinėje fotografijoje. Iš foto kadrų išrenku tam tikrus fragmentus ir juos keisdamas dėlioju. Viena mano fotografijų atšaka yra natūrali gamtinė fotografija, o kita – viskas, ką darau virtuvėje. Tai tokie skanūs ornamentai (juokiasi). Norėčiau ir vėl kokią parodą surengti. Tik lėšų tam nėra“, – pasakojo laidų vedėjas.
Pašnekovo darbus galite pamatyti čia:
Tik klausiamas, ko trūksta jo buičiai ir ar nesunku gyventi rūpinantis sunkiu ligoniu, vyras nepasiduoda ir neprarasdamas įgimto optimizmo sako, kad tetrūksta laiko žvejybai, o viso kito pakanka.
Ir nors palikus televiziją sunkiausia buvo sėdėti namuose ir nebeturėti užimtumo, prie kurio jau buvo pratęs, K. Stumbrys sakosi šiandien prie visko prisitaikęs. Išmokęs vertinti paprastus dalykus ir kasdienybėje rasti pozityvių spalvų jis džiaugiasi tuo, ką dovanoja likimas ir vis tiki, kad atsigavusi žmona paneigs visas medikų prognozes bei taps tikru jo kasdienybės stebuklu.
