Truputį padedu vyrui, nes jis šiuo metu nuklydęs į filosofiją. Kaip? Esu jo mūza! Nors iš tikrųjų – dalijamės idėjomis. Be to, jis domisi moderniomis technologijomis ir jų taikymu šiuolaikinėje rinkoje.
Galbūt greitai pasirodys jūsų vyro filosofijos traktatas?
Nežinau, bus ar ne, jis tiesiog tobulinasi. Aš irgi stengiuosi tą daryti: daug skaitau, klausausi muzikos. Šiaip tobulėjimo procesas vyksta kasdien stebint žmones, nebūtina priklausyti kokiai sektai ar ezoteriniam būreliui. Bendraudama gali labai daug išmokti. Kai žmogus užsisklendžia, mano, kad viską jau žino ir išmano, tada jo trūkumai tik veši.
Ko paskutinį kartą išmokote stebėdama žmones?
Kad kitiems reikia atleisti. Jeigu pats taip elgsiesi, tada ir tau bus atleista. Aišku, tai nėra koks nors didelis atradimas – tiesiog dar kartą priėjau prie tokios išvados.
Daktaras Juozas Petraitis labiausiai pagarsėjo tada, kai iškėlė savo kandidatūrą į Lietuvos prezidentus. Ar jus tai nustebino?
Manęs nestebina niekas, ką jis daro. Nebuvo taip, kad idėja kelti savo kandidatūrą staiga tarsi iš dangaus nukrito. Kadangi vyras gimęs katalikų šeimoje, kur buvo mokomas kitiems atiduoti daugiau, nei pats gauni, ši idėja jam kirbėjo jau seniai. Ir į Lietuvą atvažiavo puoselėdamas viltį, kad gali prisidėti prie ekonominės ar politinės jos raidos.
Kiek pati tikėjote, kad vyras taps mūsų šalies prezidentu?
Visai netikėjau. Ir jam tai sakiau, o iš pradžių, išgirdusi tokią idėją, apskritai pasiutau. Išprotėjo! Savanaudiškai į tai pažiūrėjau, pamaniau: kam mums to reikia? Baisiausia perspektyva atrodė, kad namuose nebebus vyro. Bet kai jis apsisprendė, supratau, kad teks padėti, nes šeimoje stengiamės neskandinti vienas kito idėjų. Jam atrodė, kad taip turi būti. Atkalbinėjau, labai ilgai apie tai diskutavome – apsisprendimas nebuvo staigus ir karštakošiškas. Dabar jis neturi minčių grįžti prie aktyvios politinės veiklos? Galbūt ateityje, kai truputį nusės politinės drumzlės.
O jūs? Juk šiais laikais moterys tampa politiškai vis aktyvesnės.
Tikrai ne. Esu visai neambicinga ar nesubrendusi tokiam žingsniui. Apskritai ambicijų geriau neturėti. Aišku, jos gali atlikti varomąjį vaidmenį, jeigu, tarkim, užsibrėžčiau savo barą padaryti populiariausią Vilniuje. Bet, kalbant apie moralės kriterijus, atrodytų idealu, jeigu žmogus būtų tuščias kaip drobė. Tiesiog geras. Sulaukus 38-erių turbūt neįmanoma tokiam išlikti. Gyvenimas vis tiek palieka įvairių spalvų pėdsakų... Būtent, reikia priartėti prie tokio dvasinio lygmens, kad JAU galėtum būti tuščias kaip drobė.
Jums, filologei, daug dvasinių kančių kainavo posūkis į verslą?
Nelabai jaučiu, kad jame dalyvauju. Man tai greičiau primena kūrybinį procesą. Iki šiol neturėjau jokios panašios patirties. Bet ir dabar nesu susijusi su finansais, daugiau su planavimu. O mano išsilavinimas, kaip ir kitų kalbų mokymasis, tapo hobiu. Savaime pramokau anglų kalbos, savo malonumui mokiausi italų.
Nors kiek dirbote pagal specialybę?
Nė trupučio. Tik baigusi universitetą išvažiavau į Angliją, pagimdžiau sūnų ir įkritau kaip ta muselė į man visiškai nesuprantamą britų kultūrą. Ten gyvenome maždaug metus, paskui grįžome čia aplankyti tėvų ir nebeišvažiavome. Anglijoje palikome daiktus, diplomus ir visas smulkmenas.
Negi mama duris užrakino ir nebeišleido?
Ne, tiesiog nebuvo tam laiko – vyras čia pradėjo verslą. Apsistojome „Lietuvos“ viešbutyje ir taip dvejus metus jame pragyvenome. Daug kas mums išeina neplanuotai.
Auginate 15 metų Fabijų ir 11-metį Klaudijų. Ar dukrytės „nesiorganizuojate“?
Bandome. Vyras labai norėtų, aš – irgi. Tad turime labai konkrečių ketinimų.
Prieš pradėdama verslą auginote vaikus. Nebijote, kad vėl teks viską palikti ir užsidaryti namie?
Niekada nebuvau nuo nieko užsidariusi. Tiesiog taip sutapo aplinkybės, kad nusipirkome pastatą Gedimino prospekto pradžioje ir pradėjome galvoti, ką su juo daryti. Iš pradžių ketinome čia gyventi, vėliau nusprendėme, kad pernelyg triukšminga. Nenorėjome jo išnuomoti, tad patys ėmėmės veiklos. Kilo idėja atidaryti australiškų patiekalų restoraną. Australija padarė didelį įspūdį, o mano vyras – tarsi vietos aborigenas, adaptavęsis Lietuvoje.
Iki tol „dirbote“ tik mama?
Ir dabar man svarbiausia – būti mama, žmona, o visa kita – antraeiliai darbai. Nors pirmiausia norisi būti savimi ir tik paskui prasideda visos kitos pareigos. Manau, kai pats būsi patenkintas savimi, tada ir aplinkiniams su tavimi bus gerai.
Daugiau skaitykite naujausiame žurnalo „Žmonės“ numeryje.
