Peršasi mintis, kad jauniems žmonėms būtų patogiau gyventi erdviame bute viename iš sostinės dangoraižių ar įsikurti Senamiestyje, kur vakarais malonu pasivaikščioti jaukiomis gatvelėmis, o savaitgalį pėstute grįžti iš naktinio klubo. Tačiau juodu purto galvas. Inga prisipažįsta nė akimirką nesigailėjusi, kad iš savo ir Aivaro tėvų vestuvių proga gavo dovanų tik pastatytą, bet nebaigtą įrengti namą Vilniaus pakraštyje. „Jokiais būdais nesutiktume keisti. Net ir dangoraižiais niekas mūsų nesužavėtų. Juk turime savos žemės. Vilnius – pakankamai mažas miestas ir atstumai yra visai juokingi“, – tvirtu balsu ištaria Aivaras. O transporto spūstys? „Iš mūsų pusės iki centro nuvažiuoju per penkias minutes. Ten, kur mes gyvename, kol kas dar nevykdoma plėtra“, – priduria Inga.

Netrukus bus metai, kai pora apsigyveno savo name, tačiau bemaž kiekvieną mėnesį gavę atlyginimus Inga ir Aivaras apsilanko baldų ar interjero salonuose. „Beveik kiekvieną savaitę ką nors perkame. Iš tiesų pas mus viskas tvarkinga. Tik kai kur trūksta vienos kitos interjero detalės. Dar nespėjome įsirengti darbo kambario. Pradėjome tvarkyti aplinką. Tikėjomės dar vasaros pradžioje tai padaryti, bet viskas nusikėlė“, – paaiškina šviesiaplaukė moteris ir priduria, kad Aivaras garantavo, jog prie jų namų nebus jokios daržovių lysvės. Tik daug daug žalios, išpuoselėtos vejos.

Namų daiktais rūpinasi Inga. Vyras visiškai pasitiki žmonos skoniu. Pasirodo, ji perka kitaip nei Aivaras. Jeigu reikia ką įsigyti, niekada neima pirmo pasitaikiusio daikto. Gali savaitę, dvi ar net ilgiau jo ieškoti. Jeigu tinkamiausio varianto neranda, bet ko neperka. Taip, pavyzdžiui, atsitiko su veidrodžiu. Inga negali rasti tokio, kuris jai patiktų. Juokaudama pasiteirauju, gal pasaulyje dar nepagamintas toks veidrodis? „Gal, – rimta veido išraiška patikina Inga. – Svetainės baldų irgi labai ilgai ieškojome. Pagaliau radome ir esame labai patenkinti. Gal todėl Aivaras manimi ir pasitiki. Aš niekada neperku prasto daikto“.

Aivaras įsiterpia, kad taip pat nepuola prie pirmo pasitaikiusio. Nuvažiuoja į vieną, antrą, trečią parduotuvę ir, kai pamato, kad visur beveik tas pats, supranta, jog nėra reikalo važiuoti į dar kitą prekybos centrą. Tačiau išklausiusi vyro Inga priduria, kad kartais verta tam ryžtis. „Tai vienintelis dalykas, dėl ko su Aivaru pasiginčijame“, – kalbas apie vis nesibaigiančias įkurtuves nutraukia jauna moteris. Ir pasidžiaugia, kad jos su vyru nuomonės sutinka dėl automobilių. Neseniai Inga sėdo prie sportinės „Toyota Celica“ vairo. „Ji atitinka visus mano poreikius – graži, greita, galinga. Kai tik nusipirkau, Aivaras sėdo ją išbandyti. Pasivažinėjęs nusprendė, kad ir jam reikia panašios. Išsirinko tokią pat, tik raudoną ir truputį galingesnę nei mano“, – su šypsena į vyrą žvilgteli Inga.

Panašu, kad jaunoje šeimoje – idilė, kuri tvyro nuo ankstyvo ryto. Tačiau Inga pasakoja, kad Aivaro darbo diena prasideda anksčiau nei jos. Vyras iš namų išvažiuoju apie septintą. O žmona dar valandą mėgaujasi taip brangiu ir saldžiu ryto miegu. Tačiau ir tada ji nebūna viena, nes Aivaro vietoje susirango Ingos numylėtinė katė Perla. Apie aštuntą valandą jos abi keliasi ir eina pusryčiauti.

„Vadovaujuosi principu: anksčiau kelsi, daugiau darbų atliksi. Romantiką – kavą ir pusryčius į lovą – pasiliekame savaitgaliui. Per savaitę reikia daug reikalų sutvarkyti, todėl nuo ankstyvo ryto susikoncentruoju ties darbu“, – apie jau spėjusias atsirasti šeimos tradicijas pasakoja Aivaras. Pavasarį Vadybos ir ekonomikos universitete (ISM) jis baigė verslo administravimo ir vadybos studijas. Magistro laipsnio nusprendė iš karto nesiekti, nes nori visas jėgas skirti verslui. „Mano toks požiūris: reikia arba rimtai dirbti, arba gilintis į mokslus. Dabar noriu plėtoti veiklą. Nuo pirmo kurso dirbau, todėl žinau, kiek daug laiko reikia atiduoti, jei nori pasiekti norimą rezultatą. Studijuodamas įgijau kvalifikuotų žinių, todėl dabar galiu imtis verslo“, – sako jaunas verslininkas.

Ingos pozicija šiuo klausimu kitokia. Metų pradžioje ji pradėjo vadovauti tėvo įkurtai įmonei „Esmė“. Kasdien iki penktos vakaro ji būna direktorė, o paskui kelioms valandos tampa Mykolo Romerio universiteto teisės ir valdymo specialybės studente. Kitais metais Inga baigs bakalauro studijas, tada iš karto ketina siekti magistro laipsnio. „Man labai gerai pavyko suderinti darbą ir mokslus. Dar nežinau, kur tęsiu studijas. Svarstau galimybę važiuoti stažuotis į Austriją. Tikiuosi, užsienyje įgytos žinios ir patirtis pravers ateityje vadovaujant įmonei. Verslas mums puikiai sekasi. Tiesa, kol kas neturiu biuro, bet jį ketiname įsirengti kitais metais. Todėl daug darbų atlieku namie. Susitikimus su klientais rengiu mieste, kartais kelis kartus per savaitę tenka važiuoti į pajūrį. Turime nemažai klientų, galime jiems daug ką pasiūlyti“, – sėkme džiaugiasi politiko R. Pakso dukra.

Daugiau skaitykite naujausiame žurnalo „Žmonės“ numeryje.