- Neseniai atšventėte šešiasdešimtmetį. Kokiomis nuotaikomis sutikote jubiliejų?

- Keturiasdešimtmečius aktoriai pasitinka liūdnai: supranti, kad yra vaidmenų, kurių jau nebesuvaidinsi, ir tai skaudina. Be to, dar apstu problemų: vaikai, kažkokie reikalai, pareigos. Penkiasdešimtmetis jau ramesnis: žinai, kad pusė gyvenimo praėjo, ir tiek. O štai šešiasdešimt yra šventė – laiko liko mažiau, bet jis visas mano. Vaikai jau užaugę, nebereikia niekam nieko įrodinėti, galiu tiesiog grožėtis pasauliu, džiaugtis savo darbu ir daugiau laiko skirti sau.

- Aplink jus daug jaunesnių, mažiau patyrusių žmonių. Ką būtumėte norėjusi žinoti prieš dvidešimt ar daugiau metų?

- Klaidų gyvenime tikrai padariau pakankamai. Šiandien žinau, kad žmogui, ypač menininkui, reikia iš savęs išgyvendinti aroganciją. Kai lydi sėkmė, ja reikia džiaugtis, bet būtina ir suprasti, kad tai nėra amžina. Sėkmei pasitraukus teks kreiptis pagalbos į tuos, kurių per savo šlovės spindulius galbūt nepastebėjai. Tai vienas labai svarbus dalykas. O kitas – tai nebijoti suklysti. Klaidos vertė kartais daug didesnė nei laimėjimo, nes laimėjimas atneša pasitenkinimą, o klaida – pamoką.

Daug metų galvojau: o Dieve, kokia aš stora. Bet tada nežinojau, kad galiu būti ir dar storesnė
Larisa Kalpokaitė

- Atrodote visą laiką besišypsantis ir laisvas žmogus. Ar kada nors turėjote kompleksų?

- Oi, patikėkite, turėjau ir nemažai. Džiaugiuosi, kad jų atsikračiau. Kartais sunku suprasti, iš kur tie kompleksai atsiranda. Atsikeli vieną rytą ir staiga tu per stora, staiga negraži. Daug metų galvojau: o Dieve, kokia aš stora. Bet tada nežinojau, kad galiu būti ir dar storesnė. Pasižiūriu į senas nuotraukas ir net šypsausi: kokia liekna buvau, kokia graži, bet kokia kvaila, kad savęs nemylėjau. Būdavo, kad ateinu į naują kompaniją ir negaliu bendrauti, susigūžiu. Turbūt daug kas taip jaučiasi. Tačiau kai nustojau galvoti, kaip pati atrodau, ir pradėjau nuoširdžiai domėtis išoriniu pasauliu, visos baimės prapuolė, kompleksai – taip pat.

- Jūsų išvaizda labai pasikeitė. Turbūt nėra žmogaus, kuris nepastebėjo, kaip spindite. Kokius pažadus sau davėte, kad pasiektumėte tokio rezultato?

- Pirmiausia reikėjo sau pasakyti, kad arba gyvenu, arba negyvenu. Bet tai greitai į galvą ateina, nes gyventi visiems norisi. Kitas pažadas buvo toks – reikia susitvarkyti kūną, nes jis nesutvarkytas.

Gydytojai pasakė, kad privalau sureguliuoti savo medžiagų apykaitą. Tas mitybos taisykles visi mokame. Bėda ta, kad ne visi jų laikomės. Juk ne paslaptis niekam, kad keptas maistas – nesveika, kad balti miltai nesveika, kad kavos nereikia litrais gerti, saldainių ir pyragaičių be saiko kimšti.

Pasakyti lengva, bet padaryti – ne visai. Sveikas protas rėkia „negalima“, o organizmas nori, nes jau taip yra pripratęs. Bet aš sugebėjau. Atsisakiau kepto maisto, bulves valgau tik virtas, ir tai – pusę bulvės, o ne pilną lėkštę. Kad ir tie patys kotletai: galima gi juos orkaitėje iškepti ir su daržovėmis valgyti. Štai tokie ir pažadai: valgyti truputį kitaip, mėgstamus patiekalus šiek tiek pakoreguoti, kad būtų sveikesni.

- Gal atradote kokių naujų patiekalų?

- Taip. Mano favoritas – šviežias moliūgas. Moliūgas, ispaninių šalavijų sėklos, druskytė, moliūgų sėklų aliejus – išeina fantastiškos salotos. Ir sotu, ir organizmas valosi.

Tikrai negaliu sakyti, kad buvo lengva. Sunku buvo, ypač iš pradžių.
Larisa Kalpokaitė

- Aktorių gyvenimas – chaotiškas. Kiekviena diena vis skirtinga, gastrolės, repeticijos, renginiai. Akivaizdu, kad ne visi sveikos gyvensenos patarimai, kurie tinka moterims, dirbančioms nuo aštuonių iki penkių, tinka jums. Kaip su tuo susitvarkėte?

- Gyvenimo būdą keičiau tikrai ne pačiomis geriausiomis sąlygomis. Pastaruoju metu darbų ypač daug: net dvi premjeros, jubiliejiniai pasirodymai, filmavimai. Jūs pamatytumėte mano darbo knygelę! Kiekviena diena valandomis suplanuota – kaip kareivis gyvenu. Ir dar prie viso to – mitybos pokyčiai, mankštos, gydytojai. Tikrai negaliu sakyti, kad buvo lengva. Sunku buvo, ypač iš pradžių.

Betgi nuo mažų dalykų viskas prasideda. Nusipirkau termosą ir ėmiau valgyti tik pačios ruoštą maistą. Moku ir mėgstu gaminti – tai man jokia kančia. Ir žinote, kas atsitiko? Dabar man mano maistas pats skaniausias. Retai kada būna, kad nueičiau į kavinę ir sakyčiau: oi, kaip skanu. Na, ir pagaliau supratau, kad tiesiog privalau skirti laiko sau, kitaip nieko gero nebus. Atsikeliu anksčiau, padarau mankštą. Būna, kad tingiu, bet prisiverčiu, nes žinau, kad reikia. Tada nueinu į dušą, lėtai pasitepu visais kremais, atsipalaiduoju. Neliko to rytinio lėkimo.

- O kaip gyvenote anksčiau?

- Net gėda pasakyti. Kaip laukinė gyvenau. Jeigu jau labai gripas užpuldavo, gydytoją į namus išsikviesdavau. Ir viskas. Jokių profilaktinių patikrinimų, jokių tyrimų. Mane per gyvenimą vedė vien dvasia, polėkis. Bet kai kojas pakerta ir spaudimas pakyla, tas polėkis bematant dingsta. Supratau, kad savęs ignoravimas yra bėgimas nuo problemos, o laiko neturėjimas –
tik pasiteisinimas. Nesakau, kad ligoninių maniake tapau. Tikrai ne.

Bet žinau, kad savo sveikatą prižiūrėti privalau, nes niekas be manęs to nepadarys. Ir, žinoma, rezultatai įkvepia nepasiduoti: jau dvejus metus spaudimą reguliuojančių vaistų negeriu, 23-jų kilogramų atsikračiau, energijos daugiau, raumenys sutvirtėjo, gyvenimas mielesnis. Kai pagalvoju apie tai, ką pasiekiau, atgal grįžti nesinori. Juk nepadarysiu mankštos – būsiu spektaklyje sustingusi. Gerai nepailsėsiu – ryte negalėsiu atsibusti.

- Ar tiesa, kad visiškai atsisakėte alkoholio?

- Vis juokauju, kad per gyvenimą tiek išgėriau, kad dar keleriems metams į priekį užteks. Bet dabar teatre alkoholio vartojimas tikrai sumažėjo. Gyvenimas diktuoja tokį tempą, kad nebėra kada gerti. Juk dauguma aktorių nėra etatiniai darbuotojai, jie laisvai samdomi, laksto iš teatro į teatrą, į televiziją, į renginį, o kur dar skrydžiai, gastrolės. Po viso šito ir gražiai atrodyti turi, ir teksto nepamiršti. Be to, jaunų žmonių interesai kitokie ir galimybės kitos: jie skrenda žiūrėti spektaklių į Europos didmiesčius, planuoja keliones, vis randa, ką naujo gali išmokti. Mano jaunystė buvo kitokia: nieko panašaus negalėjome sau leisti. Didžiausia pramoga buvo su vyno buteliu sėdėti pas grimuotoją. Net į restoranus neidavom – pinigų tam nebuvo.

- Bet toks įvaizdis atrodo romantiškas: po spektaklio aktoriai kalbasi prie vyno. Žmonės turbūt galvoja, kad teatre vakarai vis dar tokie.

- Na, po spektaklio negerti labai paprasta. Nusilenkei, persirengei, į automobilį ir namo. Tačiau nepagalvokit, kad Kalpokaitė visko atsisakė ir dabar kankinasi. Tikrai ir pabūnu, ir pasijuokiam. Kolegos net per dantį traukia: visi švenčia, gurkšnoja, o aš pati linksmiausia, net išraudusi! Bet nemeluosiu – jei pavargstu, jei nenoriu, atsisveikinu gražiai ir važiuoju namo. Ateina laikas, kai negali ir iki paryčių sėdėti, ir kitą dieną gerai dirbti. Išgersiu porą taurių šampano per festivalio atidarymą, o kitą dieną – fotosesija. Kas man svarbiau: ar tos dvi taurės, ar nuotraukose normaliai atrodyti? Na jau ne, užtinusi tai jau nesifotografuosiu, geriau grįšiu, ramiai namuose pabūsiu ir nejauksiu savo taip sunkiai susikurtos rutinos.

- Ką jūs vadinate tikru poilsiu?

- Poilsis – kai pasiimu knygą ir skaitau. Tiesiog savo malonumui, visas mintis nustūmusi į šoną. Kūnas pailsi, atsiranda susikaupimas, noras kažką prasmingo nuveikti. Aišku, ne visada galiu daug laiko skirti knygoms. Mano kasdienybė – tai ne tik spektakliai, renginiai ir filmavimai. Reikia peržiūrėti scenarijus, susiderinti repeticijų laikus, tekstus išmokti.

- O ar naudojatės socialiniais tinklais? Skiriate tam laiko?

- Neskiriu ir veikiausiai jau niekad neskirsiu. Turėjau socialinio tinklo paskyrą, bet užmiršau slaptažodį. Ir gerai. Nematau tame prasmės. Ir taip kiekviena minutė suplanuota, o dar aš ten kažkur nuotraukas kelsiu ir nuomones rašysiu? Kam ta mano nuomonė įdomi? Susirašinėsiu su kuo nors? Geriau aš jau su draugu valandą pasikalbėsiu, užuot sėdėjusi veltui prie kompiuterio. O internetu tikrai naudojuosi. Medžiagos ieškau, dainų, romansų – tai mano darbo dalis.

Viskas prasideda nuo vidinės ramybės. Kai nustoji save graužti, nebandai padaryti daugiau, nei įmanoma. Tai čia dvasiniai dalykai. O praktiniai yra tokie – aš nebeatidėlioju.
Larisa Kalpokaitė

- Viename interviu pasakėte tokią frazę: „Nustojau lėkti, bet spėju padaryti daugybę darbų.“
Kaip tai įmanoma?

- Viskas prasideda nuo vidinės ramybės. Kai nustoji save graužti, nebandai padaryti daugiau, nei įmanoma. Tai čia dvasiniai dalykai. O praktiniai yra tokie – aš nebeatidėlioju. Jeigu reikia kam paskambinti, tai ir skambinu dabar. Jeigu kažką reikia padaryti – darau dabar. Bet stengiuosi atsisakyti to, kas man nebūtina. Jei nenoriu eiti į vakarėlį, tai ir neisiu vien tam, kad būčiau nuėjusi. Spektakliuose, festivaliuose lankausi, bet rečiau. Dėl filmo poilsio nebeaukoju.

- Atrodo, kad sau susigalvojote taisykles, kurių labai skrupulingai laikotės. Visada turėjote tiek daug valios, ar tai atėjo su metais?

- Kaip ir kiekvienas sąmoningas žmogus, turiu savybių, kuriomis didžiuojuosi, ir kuriomis nelabai. Žinau, kad esu darbšti savo profesijoje, kad atsakingumo ir valios netrūksta. Moku laiku save sustabdyti, intuicijos paklausyti. Džiaugiuosi, kad neišeina meluoti. Kai tik pabandau manipuliuoti, man ant veido parašyta. O kai nemeluoji, ramiau gyveni. Nereikia prisiminti, ką sakei ir ko ne.

Tačiau yra tokių dalykų, kurių per visus šešiasdešimt metų neišmokau. Pavyzdžiui, vis dar nesugebu normaliai susitvarkyti namų. Skamba vaikiškai, bet iš tiesų, kai imuosi vieno namų ruošos darbo, pamatau, kad ir dar kažkas nesutvarkyta, tada nebaigiu, lekiu kitur ir tos visiškos tvarkos taip niekad ir nebūna. Bet draugės sako, kad pas mane labai jauku. Nežinau, gal tiek ir užtenka.

- Su vyru Jonu Braškiu laimingai gyvenate jau 35 metus. Kas dabar santykiuose jums atrodo svarbiausia?

- Kai esi jaunas, atrodo, kad laimė – tai jausmas, kad viskas yra gerai. Dabar man atrodo, kad laimė atsiranda tada, kai nėra blogai. Kai nėra mirčių, ligų. Tada maniau, kad laimingas žmogus visad turi jausti euforiją, o dabar jau užtenka ramybės. Laimę randu netgi rutinoje. Aš pasileidžiu mėgstamą muziką ir darau mankštą. Jonas bėga į Vingio parką. Aš džiaugiuosi, kad jis bėga, jis džiaugiasi, kad aš mankštinuosi. Štai tokia mūsų laimė.

- Ar dar turite svajonių, neįgyvendintų planų?

- Labai noriu išmokti jodinėti. Štai kolegos teatre mudviem su Jonu padovanojo išvyką į žirgyną: su jodinėjimu, nakvyne, vakariene. Turiu prisipažinti – išsigandau! Išsigandau nugriūti, nemokėti, o jei dar žirgą per judrų gausiu? Bet paskui tas baimes nustūmiau. Pamaniau, kad jei bijosiu, užteks man tą gyvūną paglostyti, kartu pasivaikščioti ir jau bus gerai.

- Dabar pavasaris, kai visi sau žadame pasikeisti, kažkaip pagerinti savo gyvenimą ne tik dėl savęs, bet ir dėl šalia esančių žmonių. Ką pažadėtumėte jūs?

- Pažadu nesustoti rūpintis savimi. Tikrai visi mato, kad esu laimingesnė, ramesnė, jaučiu, kaip tokiais pokyčiais džiuginu artimuosius, todėl privalau ir toliau skirti laiko sau. Ir, žinokit, išeina toks įdomus efektas: kai sau gerai darai, ir aplinkiniams gera.