Nors trenerė su fitneso pradmenimis jau buvo susipažinusi ir anksčiau, Ilka šį konkursą vadina savo debiutu. Prizinę vietą užėmusi sportininkė DELFI prisipažino, kad šis 8 savaites trukęs projektas ją įkvėpė tobulėti, o apie pergalę ji pradėjo galvoti tik paskutinę konkurso dieną, stovint prieš fitneso varžybų komisiją.

„Iš viso buvo atrinkta dešimt merginų, kurios per 8-9 savaites turėjo pasiruošti pirmosioms fitneso varžyboms savo gyvenime. Džiaugiuosi, kad finale patekau į top trejetuką“, - sakė I. Adams.

- Ilka, per 8 savaites pasiruošėte savo pirmosioms fitneso varžyboms, kokia buvo jūsų rutina?

- Kadangi sportuoju nuolat, sporto režimas liko toks pats – keturi kartai savaitėje su svoriais, tačiau papildomai prisidėjo kardio. Kiekvieną šeštadienį iki varžybų turėjome scenos pamokas, kurių metu mokėmės, kaip taisyklingai pozuoti. Mityba, aišku, keitėsi. Maitintis teko šešis kartus per dieną. Esu įpratusi valgyti 4-5 kartus, todėl atrodė, kad pastoviai reikia valgyti. Tačiau tai pagreitina medžiagų apykaitą, o kai ruošiesi tokioms varžyboms, tai labai svarbu, nes tokiu būdu atsikratomi kūno riebalai.

- Ką dažniausiai valgėte?

- Jau daug laiko nevalgau mėsos. Pradžioje, kai pradėjau ruoštis varžyboms, mano mityba buvo veganiška. Maitinausi kruopomis, pupomis, riešutais, avokadais, tačiau netrukus pajutau, kad prarandu daug jėgų, todėl į mitybą įtraukiau žuvį ir kiaušinius. Ryte valgiau avižas, kiaušinius, dienos metu laukė keturi valgymai su daržovėmis, kruopomis ir žuvimi, o vakare – vėl kiaušiniai. Visus galimus maisto produktus buvo įmanoma suskaičiuoti ant rankos pirštų. Negalima vartoti pieno produktų, labai mažai vaisių. Žodžiu, labai mažas maisto pasirinkimas.

- Sporto pasaulis jums nėra svetimas, tačiau ruošimasis fitneso varžyboms reikalauja ne tik fizinio, bet ir psichologinio pasiruošimo. Ar nebuvo sunku visa tai ištverti?

- Fiziškai sunku sportuoti ir maitintis, tačiau visa tai paveikia ir psichologiškai, nes į viską reikia įdėti 100 procentų. Tai labai pasijuto paskutinėmis savaitėmis, kuomet nebėra tiek daug jėgų, motyvacijos. Vienintelis dalykas, kas tau padeda išsilaikyti, tai disciplina.

- Su kokiomis pagundomis susidūrėte?

- Psichologiškai taip pat buvo sunku matytis su artimaisiais, nes kad ir kur nueitum, kad ir ką beveiktum – visur matysi maistą. Dienos pradžioje apsilankai sporto salėje, tačiau likusią jos dalį tu turi kovoti su maistu. Eidama į parduotuvę nusipirkti žuvies, tave persekioja kvapai, pavyzdžiui, jauti keptos duonos kvapą, pastebi akcijas saldumynams. Pradedi atkreipti dėmesį į maistą, kuris anksčiau tavęs nedomino. Pavyzdžiui, duonos aš jau labai ilgai nevalgau, tačiau dietos metu atrodė, jog esu nuo jos priklausoma. Atrodė, kad visą gyvenimą ją valgiau ir dabar man jos labai trūksta. Tačiau taip pasireiškia psichologinis poveikis su mityba, tavo kūnas nori kaloringo, angliavandeniais ir cukrumi praturtinto maisto, nes organizmui trūkta energijos.

Ilka Adams
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

- Kaip pasiruošimo varžyboms metu pasikeitė jūsų kūnas?

- Iš viso netekau 5 kilogramų. 8 centimetrų nuo liemens, 5-6 centimetrų nuo klubų ir 2 centimetrų nuo šlaunų. Pagrindinis ženklas, rodantis, kad tu atsikratei kūno riebalų, yra tavo liemens susitraukimas. Maniškis kas savaitę mažėdavo po 1 centimetrą. Labiausiai man padėjo mityba šešis kartus per dieną. Daug merginų mano, kad dažnai valgydama tu priaugsi svorio, tačiau tiesa kitokia – kuo dažniau valgai, tuo labiau tu greitini medžiagų apykaitą ir uoliau atsikratai kūno riebalų. Žinoma, priklauso ir nuo to, kuo maitiniesi.

- Ar likote patenkinta pasiektu rezultatu?

- Esu labai patenkinta, kiek man mano kūnas davė per šį laiką. Jaučiuosi sveika. Nėra drastiškų pokyčių. Niekada nesilaikau griežto dietos ir sporto režimo savo sveikatos sąskaita. Čia buvo projektas, kuriame reikėjo įdėti 100 procentų pastangų pagal savo galimybes. Kiekvieno žmogaus pasiekimai būna skirtingi. Kaip ir nuomonė. Vieniems galiu atrodyti stambi, kitiems liekna, tretiems – raumeninga. O man svarbiausia, kad sveika.

- Ar tikėjotės pergalės?

- Visą režimą nieko nesitikėjau. Net negalvojau apie būsimą prizą, buvo sunku lyginti save su kitomis dalyvėmis. Į merginas labiau žiūrėjau ne kaip į varžoves, o kaip į to paties kelio bendražyges. Jos mane motyvuodavo, todėl tai nebuvo konkurencija, labiau draugystė. Tačiau paskutinę dieną, kuomet tu važiuoji jau į varžybas, kažkas pasikeičia. Tu pajunti varžybų dvasią ir pradedi galvoti, kad tu tikrai labai stengeisi visas tas 8 savaites. Tinkamai maitinaisi, sportavai, aukojai savo asmeninį gyvenimą, kad galėtum čia pasirodyti, todėl turi parodyti geriausią savo pusę. Automatiškai išauga noras laimėti ir įrodyti, kad esi geriausia.