Vienas geriausių aktoriaus draugų televizijos prodiuseris Linas Ryškus neslepia, jog jam ypač trūksta laiko su senu bičiuliu. Kadangi bendrų draugų jie neturėjo, nėra ir kompanijos, kurioje būtų dalijamasi bendrais prisiminimais, tačiau šiandien jo atmintyje iškylančios akimirkos verčia šypsotis ir geru žodžiu prisiminti legendinį televizijos veidą.
„Prisimenu jį kaip labai įvairų žmogų. Jis galėdavo būti kandus ir linksmas, dėmesingas ir galbūt net keistas (šypsosi). Pavyzdžiui, negalėdamas atvykti į gimtadienį ir daug dirbdamas bei nespėdamas nupirkti dovanos jis galėdavo padovanoti ir jau pradėtą naudoti savo mėgstamiausių kvepalų buteliuką.
Tačiau tai niekada nebuvo bet koks po ranka pasitaikęs daiktas. Jis žinojo, kad mėgstu įvairius įdomius ir išskirtinius kvepalus. Tai tikrai buvo skoningas žmogus. Jo dovanos ir dėmesys tikrai buvo išskirtiniai. Draugams vyrams galėdavo ir trisdešimt rožių padovanoti", – su šypsena prisiminė žinomas vyras.
Pašnekovas sako, jog V. Šapranauskas visuomet buvo žmogus, kurį matyti malonu ir smagu. Draugų ir skoniai, humoro jausmas bei pomėgiai sutapdavo, o keliaudami į tolimus kraštus jie nepamiršdavo papildyti savo kolekcijų išskirtiniais mušamaisiais ir kitokiais instrumentais.
„Vykdamas į tolimą šalį Šapras man parveždavo kokį nors didžiulį daiktą. Pavyzdžiui, mušamąjį instrumentą. Mes dar ginčydavomės, kuris pirmas pradėjo juos kolekcionuoti. Taip ir rinkdavom įvairius tarškučius ir barškučius. Dar yra ir iš kažkur parvežtas lietaus prišaukėjas".
Savo draugus aktorius nustebindavo ir kulinariniu talentu. Mažai kas žino, kad jis mėgo ir puikiai mokėjo suktis virtuvėje. Prieš eilę metų, kol Lietuvoje tai dar nebuvo taip įprasta, būtent Vytautas ir išmokė Liną su žuvimi patiekti citriną.
Tabu jam buvo tik meilės reikalai. „Jis buvo ypatingai galantiškas ir niekada neaptarinėdavome meilės reikalų. Šios temos tiesiog neliesdavo", - prisiminė L. Ryškus.
Kartu mokyklą bei Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigęs aktorius Saulius Siparis įsitikinęs, jog jo bendramokslis ir scenos kolega visuomet nešiojo kaukę ir iki galo niekam neatsiskleidė. „Jis buvo metais vyresnis. Tačiau mokykloje dar nebuvome tokie artimi, o mūsų keliai labiau susikirto jau studijų metais.
Atvirai kalbant, tai buvo žmogus su kauke. Tai būdinga talentingiausiems mūsų profesijos atstovams. Tų kaukių gali dėtis kiek tik nori ir niekam tai nebus įdomu. Na, o susitikus jis vis juokaudavo ir buvo velniškai talentingas. Ir net televizijoje, kurios pats nemėgo, vaidino taip pat talentingai, nors nuo viso to jau buvo pavargęs“.
S. Siparis prasitarė ir apie ilgai jį kankinusius apmąstymus, jog bičiulis norėjo visai kitokių vaidmenų nei jam buvo siūloma. „Be viso to, ką jam suteikė Dievas, jam iš tiesų sekėsi sunkiai prisiversti. Ir man pats yra užsiminęs, jog dūšioje nuo viso to labai pavargo. Jis buvo visiškai kitoks žmogus ir norėjo teatro, bet niekam to nerodė ir tiesiog dirbo savo darbą“, – pasakojo aktorius.
Vidinę kovą nuolatos išgyvenęs V. Šapranausks kolegų atmintyje išliko kaip tikras savo srities profesionalas ir nors vienatvė jam nebuvo svetima, kolegos vienbalsiu kartoja, jog jo komunikabilumas pralauždavo visus ledus.
Turbūt daugelis prisimena ir Vytauto kartu su Vitalijumi Cololo kurtą laiką „Puikusis šou“. Humoristas pasakoja, jog visi jų bendrai kurti personažai neturėjo scenarijaus. Meistriškai improvizavę artistai sukūrė ne vieną įsimintiną personažą, kaip ir peliukus, kurie vėliau transformavosi į „Dviračio žinių“ peles.
„Žinoma, prieš kameras turi būti linksmas, bet joms išsijungus neturi nieko linksminti, todėl linksmas gali būti tik su tam tikrais žmonėmis. Taip ir jis. Nebuvo linksmas su visais, nors kartu mes tikrai daug juokaudavome, krėsdavome pokštus. Ir grimerės, ir administratoriai nuo mūsų kentėjo (šypsosi). Tik jis nenorėjo savęs ištaškyti su bet kuo.
Žinomas vyras prisimena, jog jiems kartu kuriant minėta laidą gimė ir radijo laidos siužetas bei du jų personažai. Tačiau improvizacijoje gimusius personažus pakrikštijo ne žiūrovai, o operatorius, kuris pirmas ir pamatė aktorių kūrybos vaisių.
„Man ir anksčiau buvo tekę dirbti su tuo Mantu. Jis buvo toks rimtas ir tik atlikdavo savo darbą. Pastatydavo kamerą ir ji viską filmuodavo. Kartą sukūrus tuos personažus studijoje išgirdome skardų juoką. Tik aplink nebuvo nieko išskyrus jį. Pirmąkart išgirdome Mantą besijuokiant ir dar taip garsiai. Supratome, kad šis siužetas ir personažai tikrai suveiks ir reikia tęsti“.
„Puikiojo šou“ laidų, kurias su malonumu prisimena V. Cololo, archyvo nebeliko. Visas laidas pavyko išsaugoti tik mūsų pašnekovui, tačiau jis nori jomis pasidalinti ir su socialinių tinklų vartotojais, todėl ketina padovanoti vienam interneto puslapiui.
Žinoma teatro ir televizijos aktorė Larisa Kalpokaitė taip pat studijavo su Šapru, nors juos skyrė skirtingi rusų ir lietuvių teatro kursai. Nuo vaikystės puikiai rusų kalbą mokėjęs bei rusišką vaikų darželį lankęs V. Šapranauskas pateko į rusų kursą ir vėliau dirbo Lietuvos rusų dramos teatre.
„Dainavome ir kartu su Romu Lileikiu. Visi trys buvome ir vėliau Vytautas panoro atsiskirti ir būti solistu. Iki tol buvo visko. Ir repetuodavome ilgai, nes Romas buvo itin reiklus“, - prisiminė Larisa.
V. Šapranauską aktorė prisimena kaip itin geranorišką ir draugišką asmenybę. „Tačiau, nepaisant viso to, jis gyveno savo gyvenimą ir buvo gana uždaras žmogus. Niekada negirdėjau jo skundžiantis ar išsipasakojant bėdas.
Kartą kvietė visus eiti į restoraną, bet kompanijos sau taip ir nerado. Paskambino man ir ilgai nepasakojęs, kodėl norisi susitikti, pakvietė eiti kartu. Nuėjau, bet nelindau ir neklausinėjau, dėl ko išgyvena. Žinojau, kad nelabai prisileis. Nemačiau ir reikalo klausinėti. Tikiu, kad kai žmogus nori, pats pasipasakoja. Bendravome kaip įprasta, bet supratau, kad kažkas slegia“.
Ir nors priimta sakyti, jog nepakeičiamų nėra, L. Kalpokaitė įsitikinusi – teatras prarado talentingą aktorių ir jo vietos kol kas niekam nepavyko užimti.
