Nuo ankstyvos vaikystės muzikuojantis G. Brokas scenos baimės nejautė net ir žengdamas pirmuosius žingsnius į didžiąją sceną. „Kartais yra toks virpuliukas, bet ne dėl to, kad reikės stovėti scenoje ar kažką daryti. Labiau dėl nerimo, kad gali nesusirinkti pakankamai žmonių“.
Iš Vilkaviškio į Kauną išsikraustęs ir jau po studijų dirbdamas fizikos mokytoju vienoje iš Šilainių mikrorajone esančių mokyklų jis suprato, kad mokytojavimas vis dėlto nėra jo sritis, todėl paskatintas mokyklos direktoriaus subūrė muzikalių vaikų grupę „Saulės vaikai“. Taip pirmosiomis grupės vokalistėmis ir tapo tuomet dar moksleivės Viktorija Mauručaitė ir Irma Jurgelevičiūtė. Po kurio laiko I. Jurgelevičiūtei išvykus studijuoti į Vilnių, grupė „Dinamika“ startavo su vienintele grupės mergina tuomet jau buvusia Viktorija.
„Su abiem puikiai sutikau, nors abi jos yra velniškai skirtingos, o dar pati jaunystė. Tekdavo ir pastabų duoti. Ypač Irmai. Kai ji sugrįžo į Kauną ir pradėjo dainuoti, buvo visiškai žalia ir nuo to dėmesio apsvaigo, o „Dinamika“ jau tada buvo populiari. Irma atėjo į jau susiformavusį kolektyvą. Mokėme ją, auklėjome, pavyzdžiui, kad reikia vertinti gerbėjų dovanojamas gėles. Kartą jas tiesiog paliko. Subarėme ir liepėme grįžti pasiimti. Tačiau tai nebuvo žvaigždžių liga. Labiau charakterio bruožas.
Ir iš pradžių ji buvo gana apkūni mergaitė, tačiau greitai susiėmė, pradėjo daug dirbti su savimi. Svarbiausia tai, kad ji pati norėjo. Niekas nevertė. Ji greitai sulieknėjo ir labai rūpinosi savo išvaizda, įvaizdžiu. Ji norėjo dainuoti ir viską darė vardan to. Norėjo būti matoma, o charizmos jai tikrai netrūko. Net ir tie mėlyni plaukai buvo jos sugalvoti. Tuo metu tai buvo skandalingas įvaizdis, nors dabar jokiais plaukais nieko nenustebinsi“, – prisiminė pašnekovas.
Tačiau iki šio grupės iškilimo ir šlovės G. Brokas kartu su savo žmona dirbo vaikų stovyklose, kur, kaip pats su šypsena prisimena, užaugo ir jo pačio sūnūs, ir išbandė radiotechniko specialybę. „Aš tiesiog norėjau ištrūkti iš savo miestelio. Man ten trūko veiklos ir nuolatos konfliktavau su mokytojais, mokyklos direktore. Buvau maištingas mokinys ir nors mokiausi puikiai, už elgesį man rašydavo mažiausius įvertinimus. Tiesiog ėjau prieš srovę. Vykdamas studijuoti net neįsivaizdavau, kokį darbą reikėtų dirbti pagal specialybę (šypsosi). Dažnai jaučiausi būdamas ne savo vietoje, tačiau muzika visada buvo šalia manęs ir ji mano gyvenime nugalėjo“.
Nenuostabu, kad maištingas ir dainingas vaikinas tapo ir vienos skandalingiausių grupių įkūrėju. Ir nors grupės sudėtis dažnai keitėsi, jis visada buvo jos sudėtyje. Ilgų metų darbas atsipirko gana greitai. Radijo stotyse sukosi „Dinamikos“ hitai, žurnalistai prašė interviu, kvietė į televizijos laidas, o gerbėjai būriais prašė autografų.
„Pirmasis didelis šuolis ir grupės išpopuliarėjimas įvyko su Viktorija. Kai tik atėjo Irma, išleidome su ja pirmąjį albumą ir pardavėme gana daug kopijų, bet su Irma nebebuvo tokios sėkmingos koncertinės veiklos. Tuo metu viskas buvo gana naivu: be ypatingų priemonių, ne viskas gerai veikė, bet visada žinojome, kad bus pilnos salės. Buvome tikrai sėkmingi ir visur surinkdavome pilnas sales.
Viktorijai išėjus Irma atėjo į grupę, nes mokėjo visas dainas, buvo pasiruošusi tam. Nenorėjau visiškai žalio žmogaus, kuris nemokėtų repertuaro. Aš Irmą pasikviečiau negalvodamas, kad dainuos pusmetį. Vis galvojau apie ateitį. Koncertai vyko kasdien, o mūsų grupė buvo tarsi šeima. Dirbdavome ir laisvalaikį leisdavome kartu, draugavome šeimomis“.
Vienu sunkiausių laikotarpių grupei tapo darbas vasarotojų pamėgtoje Palangoje. Prisiminęs sunkią vasarą Gintautas atsidūsta: „Po Viktorijos išėjimo atėjo dainininkė Vaida ir mes išvykome dirbti į Palangą kaip kabakiniai atlikėjai. Visi juk dirba klubuose ir restoranuose, kavinėse, bet tuo metu darbas Palangoje atrodė visiškai kitaip. Tik įsivaizduokite: du mėnesius reikia dainuoti tik tas pačias dainas. Visi galvojo, kad tai labai puiku, nes bet kada gali degintis ir maudytis, bet nei prie tos jūros tiek ėjome, nei deginomės. Kiekvieną vakarą keturiskart dainuodavome po 45 minutes. Tikrai išsekindavo. Pinigai, žinoma, geri, bet didžiulė rutina.
Taip pat ir užpernai, norėdami paeksperimentuoti, buvome apsistoję Šventojoje, kur mums siūlė dainuoti kavinėje „Galera“. Ten paradui dirigavo garsioji Raisa Šarkienė (šypsosi). Ji visada save laikė didžiausia žvaigžde ir sakė, kad jei žmonės susirenka, tai tik dėl jos. Pakęsti negaliu tokių žvaigždžių, kurios atsiranda iš nieko. Susipykau su ja dar patį pirmą vakarą, bet vėliau ji prie manęs nebelindo. Tik prie mūsų dainininkės kabinėjosi“.
Po jų ar kitų grupių koncertų prasidėdavo diskoteka su ausinėmis. Kadangi po vidurnakčio kurortuose draudžiama garsiai leisti muziką, lankytojai linksminosi pasirinktas dainas girdėdami tik per ausines. Kiekvienas galėjo išsirinkti norimą repertuarą ir šokti iki paryčių. Prisiminęs komišką vaizdą G. Brokas juokiasi, mat pilnutėlė salė pagal skirtingą muziką šokančių poilsiautojų jam priminė vakarėlį psichiatrinėje ligoninėje.
Galiausiai eksperimentu tapusi vasara baigėsi nemaloniais prisiminimais apie R. Šarkienę, todėl nors grupė puikiai sutarė su kavinės savininku, G. Brokas įsitikinęs – juos pasitraukti privertė tik tik garsioji atlikėjo Radži gerbėja.
Pasiteiravus apie romanus ir meilės istorijas, kurių šou pasaulio užkulisiuose netrūksta, pašnekovas kiek sutriko: „Romanai? Jų ir būti negalėjo. To reikia labiausiai vengti, nes per juos kyla vienos problemos. Galbūt ir buvo simpatijų, kaip tarp manęs ir Irmos, bet neleidome to, nes tai garantuotų grupės griūtį. Mes su Irma buvome artimi. Visada puikiai sutardavome, bet tik tiek. Kita vertus, kodėl ne? Žiniasklaidos puslapiuose jau ne kartą buvome suguldyti ir su Irma, ir su Viktorija (juokiasi).
Po antrojo Viktorijos išėjimo dariau atranką ir atėjusi mergina nustebo, kad reikės dainuoti paruoštą grupės dainą. Ji sakė girdėjusi, kad į „Dinamiką“ pakliūnama tik per lovą. Parodė į kambaryje buvusią sofą ir pasisiūlė mums visiems trims. Visko matėme, bet to tikrai nesitikėjome (juokiasi). Kartais žiūrėdamas šiandienius muzikinius šou nesuprantu, iš kur jie traukia tuos talentingus žmones. Anksčiau to tikrai nebuvo“.
Tačiau dramatiškų meilės istorijų, kuriomis buvo apipinta grupė savo auksinio žinomumo laikais, niekada netrūko. Kaip ir I. Jurgelevičiūtės ir jos pirmojo vyro Almanto Safarovo istorija. Azerbaidžaniečiu šou pasaulio užkulisiuose vadintas vyras žavią atlikėją pastebėjo Šilalėje, kur ji su grupe atvyko koncertuoti. Jam priklausiusioje viešbučio kavinėje muzikantai ateidavo pavalgyti, todėl netrukus jie susidraugavo ir, kaip sako G. Brokas, gimė vienintelė ir tikra atlikėjos meilė.
„Jos pirmas vyras buvo beprotiškai pavydus. Ji turėjo pateikti ataskaitą už kiekvieną dieną, prisiminti ir nupasakoti kiekvieną žingsnį. Jis ją spaudė ir baigti karjerą, nors ir žinojo, kad muzika Irmai visada buvo svarbiausia.
Ji visada buvo ištikima, rami ir savo vietoje. Ištekėjusi tikrai labai surimtėjo. Ko gero, tai ir buvo vienintelė tikra jos meilė. Visos kitos – išvestinės. Žinoma, galbūt iš pradžių verslininkas sužavėjo ją savo statusu, automobiliu ir panašiai, bet ji jį mylėjo. Kai reikėjo skirtis taip pat labai išgyveno. Ši santuoka nutrūko ir ne be mūsų įsikišimo.
Pabuvusi namuose ir vėliau lipdama į sceną Irma atrodė prislėgta. Sakėme, kad nepaisant meilės, reikia baigti tai. Žmogus negali gyventi jausdamasis blogai. Buvo sunku, tačiau jie išsiskyrė“, – prisiminė muzikantas.
Su antruoju savo vyru ji taip pat susipažino gana įdomiomis aplinkybėmis. Interviu, kurį ji davė dalyvaujant ir mūsų pašnekovui, iš atlikėjos ėmė žinomas Kauno žurnalistas Darius Sėlenis. Pikantiškomis temomis ir apie šou pasaulį rašiusiam žurnalistui nepatiko, kad interviu metu šalia I. Jurgelevičiūtės sėdi ir jos scenos kolega, tačiau neilgai trukus užsimezgė santuoka ir jos išėjimu iš grupės pasibaigusi meilės istorija.
„Iš grupės Irma išėjo, nes išvyko medaus mėnesio. Mums buvo pasiūlytas darbas visai vasarai, išvykome koncertuoti, o ji – į povestuvinę kelionę. Tai tiesiog sutapo su gastrolėmis. Sakiau jai, kad atidėtų ir gerai pagalvotų, ką daro, bet nenorėjo nieko keisti. Tik pasakiau, kad į grupę nebegrįš. Laikiau tai išdavyste. Ji žinojo, kad viskas suplanuota, suderinta ir prieš du mėnesius jau nusręsta, o apie savo sprendimą išvykti pranešė likus dviems savaitėms. Tuomet pakviečiau sugrįžti Viktoriją. Su Irma apie šią nuoskaudą dar pakalbame, bet abu likome prie savo nuomonių. Ji mano, kad aš ją išvijau, o aš laikau tai išdavyste.
Vėliau ji greitai gavo darbą muzikinėje laidoje ir kai mes joje dalyvavome su Viktorija, interviu ėme ne Irma. Galų gale, kad ir kaip būtų, palaikiau ją ir sunkiausiu laikotarpiu. Neskambinau, bet kai kas klausė, visada sakiau, kad palaikau ir nieko panašaus ji negalėjo padaryti“, – pritildamas G. Brokas leido suprasti, kad kalba apie prieš šešerius metus šokių projekta „Šok su manimi“ I. Jurgelevičiūtės įvykdytą vagystę.
Tuomet atlikėja buvo viešai apkaltinta asmeninių projekte su ja dalyvavusių kolegų daiktų vagyste. Žiniasklaidoje buvo smulkiai nušviečiama kiekviena bylos detalė, o projekto dalyviai ir atlikėją pažįstantieji dalijo interviu, kuriuose svarstė, ar galėjo žinoma moteris taip pasielgti. Ją gerai pažįstantis G. Brokas sako, kad šis laikotarpis jai buvo itin sunkus, o sutikta gatvėje atlikėja jam išdavė, kad visą šį tamsų laikotarpį prisimena kaip per rūką.
Nemažai problemų į garsios moters gyvenimą atnešė ir santuoka su kaliniu. Už Rolando Lavinsko ištekėjusi I. Jurgelevičiūtė sukėlė tikrą šoką visiems ją pažinojusiems. „Ji sakė, kad negali pasakyti ar paaiškinti, kas jai nutiko, nors dar tuo metu prasitarė, kad neklausyčiau, ką kas sako, nes tai meilė. Patikėjau. Tačiau vėliau ji nuo jo bėgo, sulaukė šantažo. Be abejo, kad problematiška susidėti su tokiu žmogumi.
Dabar ji rami. Turi gyvenimo draugą, koncertuoja. Ir nors dabar bendraujame gerokai mažiau, su jokia kita vokaliste nebuvo tokio ryšio. Tačiau neteisinga sakyti, kad „Dinamika sugriuvo būtent išėjus Irmai. Grupė griuvo jai dainuojant dar metus. Su Viktorija išleidome platininiu tapusį albumą. Tai buvo vienintelis atvejis šalies istorijoje, nes neseniai buvo įvesta tokia kategorija, bet grupė savo populiarumo neišlaikė“.
Prisiminęs visas dramas ir meilės istorijas Gintautas nusišypso: „mano žmonai reikėtų paminklą pastatyti. Ji dirba darželio auklėtoja ir ko tik jos kolegės apie mane nekalbėjo. Anot vienos jų, aš esu triskart vedęs, o darbe jos klausinėjo, kaip ji išgyveno man išėjus (juokiasi). Atrodo, kad visi viską žino geriau už mus pačius. Nors, tiesą sakant, nežinau, kokia buvo jos pačios vidinė būsena. Ji man nieko nepasakojo, bet nujaučiu, kad laiminga nesijautė.
Žmona žinojo, kad būsiu stebimas ir bus apie mane kalbama, todėl ilgainiui tiesiog priprato. Pradėjus smigti iš populiarumo viršūnės ir tų apkalbų mažėjo. Ir dabar retas atpažįsta“.
Mums prakalbus apie atlikėjų gyvenimo skirtumus prieš keletą dešimtmečių ir šiandien atlikėjas prisipažino, kad nors abstinentais niekada ir nebuvo, didelių problemų dėl alkoholio vartojimo grupėje nekildavo. „Nors ką aš čia kalbu... Iš pradžių, kai pradėjome koncertuoti daugybei žmonių, jautėmės labai svarbūs. Tuo metu buvo įprasta prieš savo pasirodymą persirengimo kambariuose išgerti. Visi gerdavo, o paskui eidavo darbuotis. Vieną koncertą Alytuje prisimenu kaip siaubą, nes jau nesupratau, kas dedasi. Nebesiorientavau aplinkoje ir buvo tikrų tikriausias cirkas.
Kitą kartą Kėdainiuose įlindau į užkulisius ir užmigau prie pianino. Iki koncerto likus keletui minučių vadybininkė manęs visur ieškojo, lakstė. Juk grojome gyvai, o aš tiesiog miegojau. Taip ir koncerto pusę pramiegojau. Turbūt kiekvienas atlikėjas turi tai praeiti. Tik padaręs savų klaidų tu žinai, ko kartoti negalima. Šiandien geriu tik jausdamas saiką ir jokių nesąmonių nedarau“.
Šiandienį savo gyvenimą jis vadina rutina. Savaitgalius skirdamas koncertams darbo dienomis jis kuria muziką. „Nuobodus tas gyvenimas, bet man patinka. Neįpareigoju savęs. Nekuriu ir naujų dainų, nes tiesiog neturiu noro. Kažką lyg darau, bet be rimto pagrindo. Nesu ir tas maišininkas. Sendamas ir tokio pykčio neturiu. Iš grupės išėjus Viktorijai labai pykau. Net gatvėje sutikęs nepasisveikindavau.
Aš melancholiškas žmogus ir pasitaiko, kad mane lanko liūdnos nuotaikos. Taip ir gimsta tos neprimityvios dainos. Su išgyvenimais. Primityvios dainelės nėra apie mane. Žinoma, albume turi būti ir tokių paprastų linksmų dainų, nes visada transliuoti melancholijos negali, bet aš esu daugiabriaunis ir sunku būtų mane apibūdinti viena daina“.
Daug iš gyvenimo pašnekovas sako jau nebereikalaujantis. Tik veikla galėtų tapti intensyvesne. Daugiau koncertų taip pat nepamaišytu, nors laiko save realistu ir žino, kad nieko nekeisdamas sėkmės nesusigrąžins. „Galiu kepti tas dainas, bet taip nieko nebus. Su dabartiniais resursais nėra šansų. „Dinamikos“ aukso amžius baiginėjosi prieš Irmai išeinant. Išleidome albumą „Trylika meilės tiesų“ ir tai sutapo su mūsų išėjimu iš „Pūko“. Norėjome kažko geresnio ir didesnio. Manėme, kad Vilniuje situacija geresnė. Mus pakvietė įrašyti „Bomba Records“. Tai turėjo būti visai kitas lygis ir šuolis.
Arūnas Valinskas pradėjo kviesti į Nidos festivalius ir sulaukėme pripažinimo iš tų, kurie mus visada kritikavo. Sutikome su pasiūlymais, nors populiarumas seko. Supratome, kad nebeturime ką valgyti. Tas bendradarbiavimas mūsų neišgelbėjo. Reikėjo už viską mokėti, o grojome gyvai su visa grupe. Žmonės į koncertus nėjo, Kęstutis Pūkas supyko ir nebeleido mūsų dainų. Buvo tikrai prastai. Įsivaizdavome, kad esame žvaigždės ir pripratome prie pilnų salių, o viskas staiga pasikeitė“.
Su dainomis „Abejingumas“, „Paslaptis“, „Liepų medus“, „Vasara“ ir kt. į Lietuvos muzikinėje istorijoje savo žymę palikusi grupė netrukus gali atgimti iš naujo. G. Brokas ir I. Jurgelevičiūtė jau kalbasi apie naują pradžią. Patyręs muzikantas žino, kad tai – vienintelis būdas susigrąžinti praeityje turėtą populiarumą.
