– Aleksandrai, jūs niekada nebuvote tradicinis dizaineris, nes kuriate ne tik drabužius... Pavyzdžiui, išleidote savo receptų ir poezijos knygas. Nenorite koncentruotis tik į vieną sritį?

– Taip koncentruodamasis nuo rūbelių gausos gali ir nevisai adekvatus pasidaryti... Jau turime tokį vieną ryškų sužvaigždėjimo pavyzdį. Ir apskritai, pačiam sakyti, kad esi geriausias, galėjo sau leisti tik Muhammad Ali, nes jis – vienintelis, šiuos žodžius sakydamas, savo žandą drąsiai oponentams atsukdavo! Drabužių kūrimas yra ne pats intelektualiausias dalykas. Mada juk nėra pasaulio centras, bet, aišku, man pačiam labai įdomu tai daryti dar ir dėl to, kad viskas prasideda nuo nuogos idėjos, o sumanymas proceso metu visada kinta, ir rezultatas būna netikėtas, tai – kaip savotiškas alchemiko darbas: gali išeiti ir auksas, ir šūdas, o gal laiko mašina, kaip kam pasiseka.

O šiuo metu man ypač įdomu dirbti su sportinėmis aprangomis. Kartais jaučiuosi taip, kad kuriu aprangą šiuolaikiniams gladiatoriams, ir specifika skiriasi: vienokia kuriant biatlono nacionalinei rinktinei, visai kitokia – geriausiai Lietuvos ledo ritulio komandai „Energija“. Ir aš labai laimingas, kad pasipuošę mano aprangomis, kaip tikri Vyčiai (stilizuotais šarvais), Lietuvos sportininkai – biatlonininkai ir slidininkai – varžėsi tik ką pasibaigusiose olimpinėse žaidynėse Korėjoje.

– Spaudoje jums lipdoma skandalingo ir ekscentriško dizainerio etiketė. Ar pats save laikote tokia asmenybe?

– To tikrai nesiekiu tikslingai. Pats savęs skandalistu nelaikau ir apskritai savęs analize stengiuosi užsiimti kuo mažiau. Kitaip negalėčiau gyventi. Kita vertus, nors įsivaizduoju, kad žinau, ko noriu, bet kartais save nustebinu. Ir tai ne visada būna iš gerosios pusės. Tačiau jei suklystu ir kažką padarau negerai, visada atsiprašau, nors, aišku, ne visada man atleidžiama. Visgi skandalai greitai pasimiršta, nes visi rūpinasi išskirtinai tik savimi ar savo aplinka.

Manęs visiškai nejaudina jokie komentarai internete. Paprastai būna taip, kad kuo geresnė kolekcija, tuo blogesni komentarai. Taigi, jei sulauki per daug gerų atsiliepimų anonimiškų komentarų skiltyje, reikia susirūpinti dėl kolekcijos kokybės.

– Esate aktyvus viešosios erdvės dalyvis, drąsiai išsakote savo nuomonę, o kartais net su žmona aiškinatės santykius tiesiog socialiniame tinkle. Kas skatina taip elgtis?

– Esu emocionalus žmogus, daugybę dalykų darau staigiai čia ir dabar. Tik tai darydamas tikrai negalvoju, kas po to bus.

– O gal jums, kaip kūrėjui, reikia dramos?

– Nereikia man jokios dramos! Galiu ramiai gyventi prie upelio, nuo kurio nepučia skersvėjis (šypsosi). Bet aš niekada nebendravau su nykiomis moterimis. Mano moterys – kaip ugnikalniai, kaip prieštankinės minos!

– Nebūtų paprasčiau gyventi su ramia moterimi?

– Manau, kad nepavyktų man su tokia bendrauti, juk būtų baisiai nuobodu. Nesakau, kad prie ugnikalnio gyventi linksma, tenka kartais ir išsikraustyti su visu kaimu. Bet pagalvokite, kur įdomiau gyventi – dykumoje ar prie ugnikalnio? Aš renkuosi ugnikalnį (šypsosi). Juk ugnikalnis neišsiveržia kasdien ir jei ne pirmą dieną šioje teritorijoje esi, gali kažkiek tuos kataklizmus prognozuoti... Seniai jau įsitikinau, kad žmonių santykiai yra vienas sudėtingiausių ir pavojingiausių dalykų.

– Turėjote ne vienus ilgalaikius santykius. Ar tikite amžina meile?

– Aš turėjau kelis ilgalaikius santykius ir labai daug trumpalaikių, ir ką? Amžina meile galiu tikėti kaip ir amžinu gyvenimu. Teoriškai galiu tikėti, bet nežinau, ar pavyktų praktiškai įgyvendinti. Daugybę dešimtmečių kartu gyvenančios poros – viduramžių reliktas. Aš pats manau, kad vadovaujantis senesnėmis tradicijomis buvo daugiau šansų išsaugoti šeimą. Žmonės tada buvo aiškiai pasidaliję funkcijomis. Šiais laikais viskas yra sujaukta. Moterys dabar nori įrodyti, kad visomis prasmėmis yra „kietesnės“ už vyrus.

– Jūs pats galėtumėte paklusti moteriai?

– Aš visada paklūstu (šypsosi). Tikrai nesu toks nevaldomas ir nedarau visko, ko noriu, nuo ryto iki vakaro. Vienišo ir įsipareigojusio žmogaus gyvenimas skiriasi bet kokiu atveju. Žmogus, su kuriuo tu gyveni, yra kaip saugiklis, kad nepridarysi labai didelių nesąmonių.

– Esate susidūręs su neištikimybe?

– Esu susidūręs su viskuo ir galiu pasakyti: po kelerių metų ji užsimiršta kaip tarnavimas sovietinėje armijoje. Atvėsus emocijoms pats pradedi įžvelgti savo klaidas. Svarbiausia tokioje situacijoje – nieko drastiško nedaryti, kol dar emocijos šėlsta. Geriau jau į „Facebook“ parašyti, negu šokti nuo tilto. Rinkitės saugų variantą. Po kelerių metų visa ta didžioji tragedija atrodys kaip linksmiausias farsas.

– Koks vyras esate namuose? Galėtumėte įkalti vinį į sieną?

– Galėčiau, tikriausiai truputį kreivai, bet įkalčiau. Nesu idealus meistrautojas.

– Ką jūsų gyvenime pakeitė sūnaus gimimas?

– Sūnus – mano pasaulio centras. Augindamas jį nebijojau jokių dalykų – tikrai keisdavau ir vystyklus, ir visa kita dariau ir darau lygiomis teisėmis su mama. Šiais laikais vaiko ryšys su tėvais yra žymiai gilesnis, nei buvo anksčiau. Mes juk turime galimybę bendrauti taip ir elgtis taip, ko tam tikros visuomenės normos neleisdavo mūsų tėvams.

– Ar yra toks dalykas, kurį darydamas jaučiate gyvenimo pilnatvę ar malonumą?

– Vieno tokio dalyko tikrai nėra. Nesakysiu, kas šiandien mane padarė laimingą (juokiasi). Džiaugsmo suteikia paprasčiausi dalykai, pavyzdžiui, neseniai nupirkau namams ledo ritulio žaidimą. Žaidžiu su vaiku ir matau, kokią jis pažangą daro. Reikia mokėti džiaugtis mažais dalykais.

Aleksandras Pogrebnojus

Visą interviu skaitykite IKONA.TV svetainėje čia.