Ji atvira – būdama už tūkstančių kilometrų nesekė naujienų, tik mėgavosi naujais atradimais, potyriais ir pagaliau atėjusiomis atostogomis.
Kelionė į Kolumbiją – kasmetinė jų šeimos tradicija, kuria jie į savo patirčių krepšelius krauna vis daugiau turto. „Sukuriame daug prasmingų ir gražių atsiminimų, kuriuos visada atsiminsime. Gyvenime tai ir yra svarbiausia. Trumpos akimirkos kuria didelį gyvenimą“, – šypsosi E. Jennings.
– Erica, vėl buvote Kolumbijoje, grįžtate ten kasmet, ar vis dar tai vadinate atostogomis, o gal tai tiesiog grįžimas namo?
– Kol pramogaujame, maudomės išsinuomotos vilos baseine, šokinėjame per bangas vandenyne ar deginamės, tai tikrai tebėra atostogos.
– Kaip jaučiatės iš vasaros vėl grįžusi į šaltą žiemą?
– Jaučiuosi pasikrovusi! Jaučiuosi pasipildžiusi atsargas ir pasirengusi ateinantiems metams. Sutrumpinus ilgą žiemą – kelioms savaitėms išvykus ir pasišildžius saulėje tikrai lengviau ištverti likusį šalto oro laikotarpį. Be to, visi draugai aiškiai pasakė – buvome išvykę šalčiausią žiemos dalį, o grįžome, kai oras ėmė šilti. Beje, šiandien Vilniuje taip gražiai švietė saulė, kad jau jaučiu ateinantį pavasarį.
– Ar viešnagių Kolumbijoje metu vis dar atrandate ką nors naujo?
– Be abejo! Šiemet ragavome naujų vaisių. Kolumbijoje – didžiausia vaisių įvairovė visame pasaulyje. Išmokome daryti dubenėlius iš saulėje džiovintų kokosų kiautų ir tam tikrų sėklų. Vaikai irgi mokėsi ir pagamino dailių dubenėlių. Bet šiaip mūsų kasmetinės atostogos – laikas pailsėti ir pažaisti su vaikais, pabūti kartu visai šeimai. Sukuriame daug prasmingų ir gražių atsiminimų, kuriuos visada atsiminsime. Gyvenime tai ir yra svarbiausia. Trumpos akimirkos kuria didelį gyvenimą.
– Vienas didžiausių malonumų žmogui – maistas. Ką ypatingo ragaujate būdami Kolumbijoje?
– Galėčiau maitintis vien avokadais, kukurūzų papločiais (arepas), troškiniais (guiso) ir vaisiais. Avokadai ten dideli, sunokę, daug riebesni. O vaisių daugybė – vienas vaisius ypač įdomus, nes atrodo kaip vaisius, o skonis pikantiškas – kaip mėlynojo pelėsio sūrio. Tai trikdo protą ir skonio receptorius.
– Pernai keliavote keturiese, šįmet jau penkiese – ar nesunku su tokia gausia šeimyna keliauti?
– Tiesą sakant, jei tinkamai pasiruoši, nėra didelio skirtumo – ar keliauti su dviem, ar su trim vaikais. Berniukai dabar vyresni – 10 ir 8 metų amžiaus, o tokiai ilgai kelionei su mažąja, žinoma, reikia pasiruošti, turėti visko, ko jai reikia ir gali prireikti skrendant lėktuvu. Bet tikrai buvo visiškai nesunku. Gal todėl, kad jau esame patyrę keliautojai.
– Ar nesunku vaikams ištverti tokią ilgą kelionę?
– O ne! Berniukai – šaunūs keliautojai, pasirodo, Gaja irgi. Ji – labai ramus kūdikis.
– Papasakokite apie vietinių kultūrą, ar yra kokia nors tradicija ar paprotys, kuris labai skiriasi nuo lietuviško gyvenimo?
– Vienas dalykas, kurį pastebi – dauguma žmonių tikrai moka šokti. Kai eiliniame bare žmonės šoka, jie ne šiaip kilnoja kojas, o šoka poromis salsą. Talentingi žmonės! Na ir, žinoma, didelis kultūrinis skirtumas. Žmonės mėgsta daug kalbėti! Garsiai, daug gestikuliuodami. Kad ir kur užsuktum, dieną ar vakare – visada bus labai gyva.
– Didieji berniukai atostogų metu turi praleisti nemažai pamokų. Ar mokytojos nepyksta dėl tokių išvažiavimų?
– Tuo metu yra atostogos tarp semestrų, bet mokslų jie neapleidžia. Jie nemažai padirbėjo prieš kelionę, o keliaudami turi rašyti dienoraštį ir fotografuoti, paskui parengti klasei pristatymą su „PowerPoint“ programa. Antanas fiksuoja visus sausumos darinius ir vandens telkinius, o Pranas taiko išmoktą dalyką – fotografuoja. Stengiasi perprasti fotoaparatą, dirbti su natūralia šviesa ir fokusavimu.
– Atostogų metu Bogotoje atšventėte Lietuvos šimtmetį. Kaip jį paminėjote?
– Buvo šauni šventė. Jurgis dabar – Kolumbijos garbės konsulas Lietuvoje, surengėme šventę su Lietuvos garbės konsulu Kolumbijoje. Mes su Jurgiu dainavome, jo senelė kepė bulvių plokštainį, kiti bendruomenės nariai atsinešė pagaminę tradicinių lietuviškų patiekalų, daugelis vilkėjo tautinius drabužius. Antanas Mockus irgi dalyvavo šventėje, sakė kalbą. Tai buvo nuostabus vakaras su daug dainų ir šokių.
– Kol atostogavote, baigėsi eurovizinės atrankos. Ar sekėte jas?
– Prisipažinsiu, kad atostogaudama visiškai neseku naujienų. Tačiau džiugu matyti, kad žmogus su gražiu balsu ir tokia asmenybė, kaip Monika Marija, pateko į finalą. Antroje vietoje man – Ieva. Patiko ne tik daina, man pati Ieva labai patinka kaip žmogus, kaip asmenybė. Tikiu, kad ji pavergs daugybės klausytojų širdis Portugalijoje.
Jai dainą parašė Vytautas Bikus, su kuriuo ir man tenka kartais padirbėti, todėl labai džiaugiuosi ir dėl jo. Ypač džiaugiuosi šia daina, kuri skirta jo mylimai žmogai. O Ievai ir visai komandai linkiu didžiulės sėkmės!
– Ar nesigailite, kad palikote atrankas?
– Nė trupučio. Bet svarbu paminėti – kai sakiau, kad nebedalyvausiu, nes manau, jog pripažintas dainininkas neturėtų dainuoti, o pasui stovėti ir klausyti komisijos vertinimo, kalbėjau ne apie šiuos metus. Kalbėjau apie savo patirtį 2016 metais. Supratau, kad nebenoriu atsidurti tokioje pačioje situacijoje. Tai ne toks formatas, kuris skatintų mane geriausiai pasirodyti. Nesu nusiteikusi prieš komisijas, tiesiog nemanau, kad menininkas turėtų stovėti, kai jie išsako savo nuomonę. Tai nebūtina.
– Ir dar šiek tiek apie drąsą. Žvelgiant į nuotraukas iš atostogų, vis dažniau jose galima pamatyti Jus drąsiai pozuojant tai be liemenėlės, tai visai be drabužių.
– Na, niekada nebuvau didelė liemenėlių gerbėja, mano vyras irgi. Bet iš esmės sutikčiau – bėgant metams man vis mažiau rūpi, ką žmonės pasakys ar pagalvos. Jei niekam nekenkiu, koks kieno rūpestis, ką darau. Be to, manau, kad moteris – gražus kūrinys. Niekada nesupratau, kodėl filmai, kuriuose yra apnuogintų kūnų, rodomi su „N 18“ ženklu, bet būdamas 15 ar 12 metų gali nueiti ir pažiūrėti be galo žiaurų filmą. Tai daug ką pasako apie pasaulį. Manau, daugeliu aspektų žengiame atgal.
Atostogų Kolumbijoje akimirkos:
