Nurimus skyrybų ir sveikatos problemų gandams S. Siparis sako, kad gyvena viltimi. Bebėgdamas nuo gyvenimo ir pačio savęs jis jautėsi pakliuvęs į uždarą ratą. „Tikrai tik bėgau, skubėjau. Dariau viską ir be jokios atrankos. Tačiau gyvenime taip jau būna, kad atsiranda angelas sargas. Tuo metu man sustreikavo sveikata, pradėjau galvoti, ką darau negerai ir ką apskritai čia veikiu.
Aš net scenarijų neskaitydavau, nes tiesiog tam prasmės nebemačiau. Viskas vienoda ir lengvai nusakoma, o iš manęs darė šoumeną ir idiotą. Kiekvienas gauna ženklą, kada turi sustoti. Tik dabar suvokiu viską ir iš religinės pusės, nors niekada nebuvau praktikuojantis katalikas“.
Nemažai jo gyvenime pakeitė ir kelionė į Korėją bei susitikimas su budistų vienuoliu, kuris žinomam vyrui paaiškino teoriją apie tai, kad mes iš tiesų neegzistuojame ir yra tik esamasis laikas, kuris labai greitai virsta praeitimi.
„Nelieka nieko, išskyrus praeitį ir istoriją. Mes gyvename absurdiškai kurdami planus ir persitempdami, ieškodami problemų ten, kur jų nėra ir niekada nebuvo. Labai aiškiai supratau, kad gyvenau neteisingai, nors galbūt ir reikėjo visų tų klaidų. Daugybė žmonių gyvena tik vedini inercijos. Taip pat visada teigiamai žiūrėjau į žmones ir niekada niekam nepavydėjau, nors man pavydėjo daug kas“, – pasakojo aktorius.
Teisininku norėjęs būti aktorių dinastijos atstovas šiandien dėl šio savo sprendimo neapgailestauja, nors kartais ir pasvarsto, koks būtų gyvenimas pasirinkus kitą kelią. „Galbūt mano aktoriniai gebėjimai čia praverstų. Na, bent jau turtingas būčiau (juokiasi)“.
Nemažai jis sakosi atidavęs savęs ir teatrui „Domino“, kuris visuomenėje nėra taip puikiai vertinamas, nors vis dar surenka pilnas sales. „Sukurti komediją yra kur kas sunkiau nei dramą. Galbūt ir esu talentingas. Tikrai nežinau. Vienoje televizijos laidoje burtininkė ar ragana man išpranašavo, kad padariau dar ne viską ir manęs dar laukia didysis sugrįžimas ir nors tuomet visu tuo iki galo netikėjau, panašu, kad viskas link to ir eina“, – atsidusdamas praeitį prisiminė teatro ir kino aktorius.
Po visų gyvenimo apmąstymų Saulius sako supratęs, kad didžiausias jo gyvenimo laimėjimas ir prasmė yra vaikai Kristijonas, Marius ir Salomėja. Ir nors dienas jis leidžia vienas, vaikai neleidžia jaustis vienišam. Jie vis skambina, susitinka ir nepamiršta tėčio informuoti, kur ir kaip gyvena, kaip sekasi mokslai ar karjera. S. Siparis didžiuojasi nemažai jau pasiekusiais sūnumis ir jaunėle Salomėja, kuri džiugina tėtį jų susitikimų metu.
Tiesa, į bendrus šeimos namus jis negrįžta. Prieš trejus metus išėjęs iš bendrų šeimos namų jis su savimi nieko nepasiėmė. Namuose liko visi jo asmeniniai daiktai, nuotraukos, prisiminimai ir praeitis, į kurią aktorius sugrįžta nenoriai. Su žmona ir Salomėja jis susitinka kitur, o apie oficialias skyrybas vis dar negalvoja.
„Atsikračiau tų prisiminimų. To, kas buvo, ir einu pirmyn. Jaučiu, kad viskas yra padaryta. Tačiau dar nenoriu grįžti į tuos namus. Kaip išėjau, taip viskas ir liko. Turbūt taškas šioje istorijoje jau padėtas. Negalima sugrąžinti meilės. Žinau tai iš savo patirties. Nieko iš to nepavyks, – svarstė jis gurkšnodamas kavą ir kartkartėmis dairydamasis aplink, – žinai, tik naktinio radijo norėčiau klausytis. Amerikoje jis labai populiarus ir jo klausosi daug vienišų ar naktį dirbančių žmonių. Žmonės nenori būti vieni. Jiems reikia ryšio, romantikos“.
Paklaustas, ar neatėjo laikas naujiems jausmams ir žmogui jo gyvenime, jis tik šyptelėjo: „kol kas naujos meilės nėra. Atvirai pasakius, bijau pats savęs. Bijau, kad ir vėl bus taip pat. Vis kaltinau save. Kaip sakoma, mano siela yra švelni kaip persikas, tačiau viduje rasite visko. Esu absoliutus egoistas ir to labai gailiuosi. Tuo įskaudinau ne vieną artimą žmogų, bet ne iš pykčio, o kvailumo.
Tačiau niekada negali žinoti, koks tas mano gyvenimo scenarijus. Man draugas prancūzas sakė, kad jei gatve praeidama moteris bent akimirką atkreipia į tave dėmesį, tai yra paties Dievo ženklas, kad man reikia atrasti su ja kontaktą. Tokie jau tie prancūzai“.
Visą gyvenimą jį sekęs donžuano įvaizdis, kaip sako pats aktorius, neatitiko tiesos. „Kiek gi kartų buvo sakoma, kad pamylėjau visas Lietuvos moteris, nors to niekada nebuvo. Tas įvaizdis buvo kuriamas be manęs. Ir karjerą pradėjau nuo teigiamų herojų, bet išvaizda turbūt taip pat sužaidė savo rolę“.
Tačiau gerbėjų rašytų meilės laiškų, dėmesio ir moterų tikrai netrūko. Kita vertus, Saulius mano, jog visi, kurie žiūrėjo jo filmus ar lankėsi spektakliuose, nematė tikrojo jo veido, o tik pasitelkdavo vaizduotę ir kurdavo nebūtus personažus.
„Ir Šekspyras rašė, kad Fortūna – kekšė. Ne veltui. Mūsų profesijoje svarbus talentas, charizma ir Fortūna. To neišmoksi, bet sėkmės aš vis dar tikiuosi, nes nesijaučiu save realizavęs. Trūko man tų vaidmenų, bet tik tokių, kurie padėtų atskleisti save. Niekada nebuvau patenkintas savo karjera. Ar kada buvau laimingas? Tik po spektaklio. Tai gyva laimė. Tik tomis akimirkomis jaučiausi tikrai laimingas, bet labai gaila to prarasto ir perniek iššvaistyto laiko.
Kad ir kaip stengčiausi, atsiduodu į likimo rankas, nes gyvenime vis tiek niekas neįvyks be priežasties. Galbūt man ir daug kas buvo padėta ant lėkštutės, bet ne viską, ką siūlė likimas, aš išnaudojau“.
Bebaigiant interviu paklausiau jo ir apie po skyrybų sekusį sunkų laikotarpį bei piktnaudžiavimą alkoholiu. Išgirdęs šį klausimą jis nesutriko. Pasak mano pašnekovo, buvo laikas kai jis pats nesuprato, kur baigiasi jo personažai ir prasideda jis pats. „Buvo alkoholio mano gyvenime, bet esu stiprus žmogus ir man tai neįdomu. Šiandien jo visiškai atsisakiau. Kalbant apie alkoholį ir aktorystę, visas mūsų gyvenimas ir karjera yra stresas. Tik čia kalbu apie talentingus aktorius, kurie išgyvena, jaučia ir jaudinasi prieš lipdami į sceną. Jaudiniesi net ir nepaisydamas visų tų metų patirties“.
Nepaisant visų šių neigiamų patirčių ir istorijų, S. Siparis žino, kad kino ilgam palikti negali ir jau dirba su naują filmą kuriančia komanda bei tikisi naujam gyvenimui prikelti lietuvių klasikų kūrinius.
