DELFI primena prieš porą metų V. Noreikai minint savo 80-ąjį jubiliejų publikuotą knygos „Virgilijus Noreika: „Ir kur benueičiau“ ištrauką, kuriame jis pasakoja apie pažintį su žmona ir dešimtmečius trunkančią meilę. Knygoje aprašomas vieno žymiausių ir mylimiausių Lietuvos menininkų, pasaulinio masto tenoro asmeninis gyvenimas, teatrinė, koncertinė, pedagoginė veikla.

Meilė ar vedybos? Kas svarbiau ir kas tikriau? Vargu ar tai kvailas, neteisingas klausimas. Pavyzdžiui, kad ir dėl to, jog žinomas ne tik posakis „vedybos iš išskaičiavimo“... Nederėtų priešinti meilės ir jos pasekmės – vedybų, bet...

„Be savo šeimos neįsivaizduoju gyvenimo. Tai vienintelė vieta, į kurią norisi grįžti, kur jauku ne tik dėl to, kad galiu vaikščioti po butą su trumpikėmis, nors tai irgi malonu. Išgirsti iš trylikamečio sūnaus, kuriam vis labiau rūpi būti savarankiškam, santūriam, vyriškam, iš žmonos, kad tavęs pasiilgsta, – jaudinantis dalykas. Paaukotum viską dėl šito“, – kalbėjo Noreika 1999 metų pavasarį. Lygiai tą patį pasakytų ir po trisdešimt trejų vedybinio gyvenimo metų su savo mylimąja Loreta Bartusevičiūte-Noreikiene.

...Kažkuris XXI amžiaus pavasaris ar dar žiema, ar jau ruduo, tačiau Virgilijaus ir Loretos Noreikų namų ritualas išleidžiant ar pasitinkant vienam kitą – tas pats. Pirmiausia Jis pabučiuoja Ją ir aprengia paltu ar tuo rūbu, kuris tinka pagal orą. Atidaręs duris, sakydamas „Loretuk, kada laukti?“, vėl pabučiuoja. Tada prieina prie to paties lango į kiemo pusę ir parimsta. Vos pasirodžiusi kieme, Ji Jam pamoja ir pasiunčia oro bučinį. Jis atsako tuo pačiu. Prieš sėsdama į automobilį Ji pamojuoja Jam. Jis atsako tuo pačiu. Pravažiuodama pro mylimojo langą, Ji trumpam stabteli ir pamoja pro automobilio langą. Tada Jis šypsodamasis grįžta prie stalo ir imasi darbo. Ir taip jau daugiau kaip trisdešimt metų...

Savo vestuves su balerina Loreta Bartusevičiūte Noreika šventė žymiajame Vilniaus restorane „Neringa“. Solistas mena, kad kai jiedu tuokėsi, K. Kalinausko gatvė prie Santuokų rūmų ir Gedimino prospektas (tada Lenino) ties „Neringa“ buvo visiškai uždaryti. K. Kalinausko gatvėje stovėjo kokie penki tūkstančiai žmonių. Gal tiek susirinkdavo tik žiūrėti į Dainų švenčių dalyvių eitynes... Akys raibo nuo nematytos žmonių gausos. Iš kur žmonės sužinojo apie jų vestuves?

„Mes tikrai niekur neskelbėme“, – sako Loreta. „Patikėkite, į tuometinę „Tiesą“ skelbimo, kad Noreika „ženijasi“, niekas nedėjo, bet žmonės kažkaip vieni per kitus sužinojo ir susirinko pažiūrėti, pasveikinti“, – antrina solistas.

Nenuostabu – pora tada buvo labai populiari ir mėgstama. Visi juos pasitiko be galo šiltai. Neįmanoma buvo praeiti pro gėles ir sveikintojus.

Vestuvių pokylį atšventė linksmai, kaip moka tik vienas Noreika. Su Loreta, kurios nuomone, dainininkas puikiai šoka, suko valsą aplink garsųjį „Neringos“ fontaną. Šventė gal 60–70 žmonių – artimieji, draugai, kolegos. Žinoma, aplink „Neringos“ fontanėlį vietos ne per daug, todėl maestro patikslina, jog pavyko pašokti tik... valsiuką. Valsiuką tai valsiuką, bet ponia Loreta čia pat priduria, kad Virgilijus labai gerai šoka valsą – ir į kairę, ir į dešinę... Tam švelniam žmonos koketavmui dainininkas pritaria: „Mano žmona tik į dešinę suktis moka.“ Ir čia pat gauna atkirtį: užtat ji su puantais moka šokti...

...Noreika viską atsimena, lyg tai vakar būtų atsitikę... Loreta Bartusevičiūtė – viena ryškiausių žvaigždžių Lietuvos baleto istorijoje – bene pirmoji iš Vilniaus baleto mokyklos auklėtinių pelnė ne tik Lietuvos žiūrovų simpatijas, bet ir užsienio profesionalų pripažinimą.

Dar būdama moksleivė tuometinio Leningrado „Baltųjų naktų“ festivalyje laimėjo diplomą už choreografinį numerį pagal Chopino Preliudo muziką. 1977–1978 metų sezoną tobulinosi Leningrade pas Nikolajų Morozovą, paskui dėsčiusį Baleto akademijoje Vašingtone. 1985 metais buvo pakviesta į Leningrado Kirovo teatrą šokti pagrindinių vaidmenų „Silfidėje“ ir „Don Kichote“. 1991-aisiais dalyvavo vieno žymiausių XX amžiaus šokėjų Rudolfo Nurijevo Atsisveikinmo ture Norvegijoje, Vokietijoje, Danijoje, Anglijoje. Po metų sukūrė Liudmilos vaidmenį balete „Ruslanas ir Liudmila“ pagal Glinkos muziką Maskvos Suvažiavimų rūmuose, kurie tada buvo ne kas kita, kaip Didžiojo teatro filialas... Repetitorė – pati Jekaterina Maksimova. Mūsų teatro scenoje balerina sukūrė net 28 vaidmenis – beveik visus pagrindinius Adamo, Čaikovskio, Lovenskioldo, Minkaus, Delibes’o, Balsio, Gruodžio, Ganelino, Rekašiaus ir kitų autorių chrestomatiniuose baletuose.

Beje, legendinė Maja Pliseckaja yra sakiusi, kad Bartusevičiūtė gali šokti garsiausiose pasaulio scenose. O kitas vienas garsiausių Rusijos ir pasaulio baleto šokėjų ir statytojų Vladimiras Vasiljevas tvirtino, jog „tie reti spektakliai, kuriuose mačiau šokant Loretą Bartusevičiūtę-Noreikienę, verčia mane manyti, kad baleto pasaulyje turite ypač gerą baleriną. Tai nuostabaus moteriško žavesio šokėja. Jos šokyje nerasite nė vieno beprasmio, nereišmingo pa, visur, ką daro Loreta, yra prasmė ir tikslas. Ji žino, kodėl išeina į sceną. Tokios šokėjos – retenybė“.

Loreta Bartusevičiūtė-Noreikienė teatre šoko dvidešimt trejus metus – iki 1999-ųjų. Atsisveikino spektakliu „Eglė, žalčių karalienė“. Pagrindiniam vaidmeniui paruošė tuo metu jaunutę baleriną Olgą Konošenko, o pati scenoje pasirodė tik trečiame veiksme – atliko Motinos vaidmenį. „Su publika atsisveikinau jau tvirtai apsisprendusi, pasiruošusi. Skausminga tapo vėliau, kai iškilo klausimas: o ką daryti toliau? Bet gyvenimas tęsiasi. Dabar galiu su malonumu prisiminti didžiausias, geriausias pasaulio scenas, kuriose šokau. Brangiausias man turbūt Peterburgo Marijos teatras. Nes ten sušokta „Silfidė“ – vienas mėgstamiausių mano vaidmenų. Ten ir spektaklyje „Don Kichotas“ pasirodžiau. Tik prisimenu, kaip užuolaida pakyla, o priešais – žiūrovų salė... didžiulė didžiulė...“ – pasakoja ponia Loreta.

Noreika priduria: „Loreta mačiusi beveik visus mano spektaklius. Aš – jos. Bet mes netrukdėme vienas kitam būti savimi ir būti savo srities profesionalais. Niekada nelindome giliai į smulkmenas, skausmingai neanalizavome: gerai pasukai koją ar ne visai... ilgai išlaikei aukštą gaidą ar trumpokai... Mes vienas kitą labiau palaikėme, nei kritikavome. Ir taip iš šalies prisiklausai užtektinai piktų žodžių...“

Loreta Bartusevičiūtė į teatrą atėjo 1976-aisiais. Tuo laiku Noreika jau metus direktoriavo. Žinoma, jaunoji šokėja žavėjosi jo menu. Bet ir Noreika suprato, kokia retenybė – balerina ir moteris – vaikšto šalia jo Operos ir baleto teatre. Tiesa, atrodo, ne iš karto...

Su Loreta susipažinome mano kabinete – tąkart parašiau jai... papeikimą už pavėlavimą į sezono atidarymą ir dar viešai paskelbiau. Buvau reiklus teatro direktorius, o ji – mano pavaldinė. Tylenė Loreta nesiteisino, tik vėliau sužinojau, jog ji sirgo tuometiniame Leningrade, kur tobulinosi.
Kai pradėjome vienas kitam simpatizuoti, jau buvau išsiskyręs. Gal per daug žiūrėjau į jauną baleriną, nes ėmė sklisti kalbos. Jos tėvai buvo griežti – Loreta 23 valandą turėdavo būti namuose. Flirto lyg ir nebuvo, nes nedrįsdavau su ja nerimtai elgtis.

Didelis amžiaus skirtumas manęs negąsdino – galbūt per daug savimi pasitikėjau, buvau lengvabūdiškas. Ji man patiko, aš – jai. Ir viskas. Girdėjau kalbų, esą ji už manęs ištekėjo dėl karjeros. Aš taip nemanau. Ji teatre nesinaudojo mano globa. Loreta visiškai nesikišo į teatro reikalus. Jai nerūpėjo mano populiarumas, padėtis. Jaučiau tik jos meilę.

Loreta Bartusevičiūtė-Noreikienė ir Virgilijus Noreika

Ponia Loreta savo ruožtu prisimena: „Viena aukštuomenės dama negalėjo patikėti, jog atsisakiau pasiūlymo metus padirbėti Ispanijoje. Esą pailsėčiau nuo vyro, namų, buities. Aš jai pasakiau: nepaprastai myliu savo vyrą ir negaliu jo palikti – turiu būti kartu su Virgilijum. Kai kurie stebisi, kaip galėjau ištekėti už 22 metais vyresnio vyro, be to, jau turėjusio vedybinės patirties, gąsdino, kad man bus sunku. Man apskritai patinka vyresni vyrai, tarp mudviejų esančio metų skirtumo nejaučiu. Mudu labai artimi vienas kitam. Visada žavėjausi Virgilijumi Noreika: jis nuostabiai dainuoja, yra įdomus, vyriškas, jautrus, rūpestingas ir gražus vyras.

Pirmą kartą į jį įdėmiau pažvelgiau per banketą po „Don Kichoto“ premjeros, kurioje šokau. Jis sakė kalbą, paminėjo mane, paskui susitikdavome teatre, ėmėme žvilgčioti vienas į kitą. Tai, kad jis buvo teatro direktorius, mane mažiausiai domino. Nors, žinau, buvo kalbama, kad ištekėjau dėl karjeros. Iš tikrųjų ištekėjau iš meilės, pirmosios ir vienintelės gyvenime.“

Nesileisime į apsikeitimų žvilgsniais skaičiavimus. Abiem pakako rūpesčių einant naujas pareigas – vadovo ir baleto šokėjos. Bet štai Noreika išsiskyrė su pirmąja žmona ir neilgai trukus pasklido gandai. Juo labiau kad dainininkas tada tikrai neturėjo jokios širdies damos.

Ir nenusimatė. Po skyrybų beveik dvejus metus buvau viengungis. Daug dirbau. Neturėjau kur gyventi. Kultūros ministras net siūlė vyriausiąjį teatro buhalterį iškelti iš vieno kabineto, kad turėčiau kur prisiglausti. Labai dažnai nakvodavau teatre, savo kabinete. Paskui davė butą. Iki šiol ten su Loreta gyvename. Niekada nesidairiau į kitas, nes kitų moterų nenorėjau. Mudviem nekyla problemų, esame apsaugoti nuo įtarinėjimų, melo. Gera gyventi, kai nereikia meluoti.

Suprantama, po skyrybų keturiasdešimt penkerių išvaizdus vyriškis buvo gal geidžiamiausiais Vilniuje jaunikis. Ir jis tai žinojo. Buvo darbo tauškaliams. Plakė liežuviais visi, kas netingėjo.

Ir dar kaip plakė. Tam nebuvo jokio pagrindo, nes Loretos nebuvau nei apkabinęs, nei juo labiau pabučiavęs, o gandai sklido vienas po kito. Gal todėl, kad vis dažniau pasižiūrėdavome vienas į kitą, o aš jau buvau išsiskyręs. Tačiau ji – protinga moteris, niekuomet nesiverždavo pas mane į kabinetą. Kaip ir visi, kiek reikėdavo, tiek ir laukdavo priėmimo pas sekretorę.

Bet gandai, kad pora jau „ženijasi“, tik stiprėjo. O Virgilijus ir Loreta dar nebuvo turėję nė vieno pasimatymo. Nebuvo susitikę niekur kitur, tik teatro koridoriuose. Direktorius nė į rankutę balerinai nebuvo pabučiavęs, kur jau ten į lūpas! Bet, matyt, per daug ir per ilgai pradėjo žiūrėti vienas į kitą. Ir tada viskas pasisuko taip.

Kaip šiandien atsimenu: 1982 metų sausio trečiąją išeinu iš savo kabineto ir matau, kaip pro šalį eina. Loreta. „Drauge Bartusevičiūte, – kreipiuosi į ją. – Ar girdėjote gandą, kad mes per šiuos Naujuosius metus turėjome „apsiženyti“?“ Loreta man sako: „Girdėjau.“ „Na, tai mes ta tema dar kada nors pasikalbėsime“, – užbaigiau pokalbį ir nuėjau koridoriumi. Kitas mūsų susitikimas įvyko kovo 8 dieną. Teatre turėjome tradiciją: Moters dienos proga darbuotojai susirinkdavo į šventę, atsivesdavo ir antrąsias puses. Loretą pamačiau prie bufeto su draugėmis. Prisiminiau, kad žadėjome pasikalbėti. Ir pasikalbėjome... Aš be jokių užuolankų tiesiai šviesiai paklausiau: „Ar žinai, kiek man metų?“ O ji atsakė taip natūraliai, paprastai ir jaudinančiai, kad man kvapą užėmė. Štai ką ji pasakė: „O kuo aš kalta, kad per vėlai gimiau?“ Po galais, čia ne taip jau paprasta, ne tokio atsakymo tikėjausi... Nusprendžiau, kad reikia pokalbį pratęsti, todėl nuėjome į intymesnę vietą – mano kabinetą. Kad nekiltų dar daugiau apkalbų, kartu pasiėmiau vieną draugą. Jis sėdėjo kabinete per visą mūsų pokalbį, vartė kažkokį žurnalą...

Noreika, anot ponios Loretos, elgėsi labai supratingai. Pasirodė labai rimtas vyras. Turintis puikų humoro jausmą, bet labai rimtai žiūrintis į gyvenimą.

Pokalbio metu Loretai pasakiau: „Rytoj septyniolikai dienų išvažiuoju į gastroles. Septyniolika dienų jums, septyniolika man – pagalvoti.“ Grįžau, susiradau ją, nuvažiavome į Nemenčinės mišką, pasikalbėjome ir pirmą kartą pasibučiavome...

Loreta tuoj išgirdo kalbelių, kad tai ji išardė dainininko šeimą, bet Noreika jau dvejus metus buvo išsiskyręs. Ir dabar nieko nelaukė. 1982 metų birželio 19 dieną įvyko poros vestuvės. O 1983-iųjų rugpjūčio 8-ąją jiems gimė sūnus.

Ponia Loreta pasakoja: „Kai pasklido žinia apie būsimas mūsų vestuves, pajutau nemažą kolegų priešiškumą. Virgilijus buvo teatro direktorius, todėl man tekdavo išklausyti kandžių pastabų. Bet esu visai rami, nes žinau, kad viską pasiekiau savo darbštumu ir talentu, o ne dėl protekcijų. Prisimenu, po vestuvių dvi dienas šventėme, o paskui prasidėjo gyvenimas. Jis – dainininkas, aš – balerina... daug dirbome... Kai ištekėjau, labai norėjau vaiko. Aš žinojau – jei viskas pasiseks, būtinai grįšiu į sceną. Nešiodama kūdikį buvau labai laiminga. Labai laukėme sūnaus. Kai jis gimė, Virgilijus buvo gastrolėse Graikijoje. Išsiunčiau telegramą, o Virgilijus per draugus man atsiuntė puokštę. Skendau gėlėse! Mano ir Virgilijaus mamos, vos pamačiusios anūką, puolė šaukti: „Virgutis, Virgutis!“ O mes su Virgilijumi net vaiko vardo aptarę nebuvome. Taip ir liko – Virgilijus. Sūnelis buvo labai gražus ir be galo ramus.“ Dainininkas tuoj nurodo priežastį: „Matote, mes labai mylėjome vienas kitą, todėl ir vaikutis įsčiose augo labai ramiai, be stresų.“

Virgutį vaikystėje mama bandė vedžioti į fortepijono pamokas, bet sūnus į muziką nesiveržė. Tėvai ir nevertė. Kai jis dar buvo pirmokas, visi nuėjo į svečius švęsti Naujųjų metų. Ten vaikams dalijo dovanėles ir, žinoma, paragino: „Na, Virgilijau, tai jau tikrai padainuosi... tėtis juk turėjo išmokyti.“ O Virgutis nesutriko: „Ne, aš nedainuosiu. Aš padeklamuosiu eilėraštį.“ Ir suskėlė tokį gražų eilėraštį, kad mama net apsiverkė...

Mažasis Virgutis visai nedainavo. Anot solisto, tai reiškia, kad abu jo vaikai paveldėjo senelio, o ne močiutės genus. Ir priduria: Sūnus pradžiugindavo savo piešiniais. Kartą mamytės gimtadieniui visą knygą pripiešė – tiesiog kaip kokį komiksą: su tekstu, apie dvidešimt puslapių. Piešė gal dvi savaites. Iš pradžių labai mėgo piešti kosmosą, gamtą. Paskui ėmė briedžius piešti. Mokykloje dalyvavo konkurse, kurio tema „Ruduo“. Žiūriu, mintis įdomiai dėsto...

Bet užaugusį Virgilijų jaunesnįjį sudomino modernioji komunikacijų technika, elektronika. Baigęs vadybą bei vadybos teisę Vilniaus Gedimino technikos universitete, Virgilijus laimėjo didelį tarptautinį konkursą ir išvyko metams studijuoti į Šveicariją. Grįžęs nėrė į verslo vadybos pasaulį ir čia sėkmingai kopia karjeros laiptais.

O dukra Rasa iš pirmos santuokos apsigyveno kartu su tėvu jo naujoje šeimoje. Ponia Loreta priduria, kad „vyras ją į mokyklą vežiojo, rengė, išleido į mokslus. Kai mes susituokėme, Rasa su mumis dvejus metus gyveno. Gražiai sutarėme“.

Su dukra Rasa bendrauja nuolatos. Rasos santykiai su ponia Loreta kuo puikiausi.
Minėjau, kad mažoji Raselė dainavo piemenuką operoje „Toska“. Bet kai suklydo dainuodama, labai jautriai sureagavo, išgyveno ir nusprendė niekada jokia dainininke nebūti. Baigusi vidurinę įstojo į Dailės instituto Dizaino katedrą. Noreikos išnuomojo jai atskirą butą, ir Rasa anksti pradėjo savarankišką gyvenimą. Neilgai trukus susidraugavo su dabartiniu vyru ir abu išvyko gyventi ir dirbti į Vankuverį. Iš pradžių dirbo ten redaktore žurnale. Dabar vadovauja redakcijos skyriui.

Žinoma, tokių menininkų gyvenimą užpildė ne tik gimtoji scena... Nuolatinės gastrolės, kelionės, gerbėjai ir gerbėjos... Bet dėl to niekada nekilo jokių ginčų. Ponia Loreta tvirtina: „Aš laiminga, kai matau jį scenoje. Virgilijus gimęs dainuoti. Gamta jį apdovanojo talentu, o kartu drėbtelėjo išvaizdos, charizmos, puikių manierų. Prisiminkite jo Alfredą iš „Traviatos“... Aš 23 metus šokau teatre, paskui baigiau bakalauro ir magistro studijas, dėstau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentams, turiu mokinių klasę M. K. Čiurlionio menų mokykloje – kiek daug mano gyvenime pasikeitė... O Virgilijus vis taip pat dainuoja! Ir vis taip pat koncertui pasibaigus salė jam ploja stovėdama.“

Loreta labai daug keliavo. Ji šoko visose Pietų Amerikos valstybėse, Afrikoje, Arabijoje, tad man dar yra ko jai pavydėti. Iš tikrųjų su žmona kartais tekdavo labai ilgam išsiskirti. Vien Vakarų Vokietijoje Loreta yra šokusi apie 350 kartų! Ilgų išsiskyrimų metu mes nuolat kalbėdavomės telefonu, tačiau arba aš, arba žmona namuose turėdavome daug darbo – tekdavo prižiūrėti tada dar mažą sūnų.

Susivaidiję dėl niekų, abu nusileidžiame. Pykstamės tik porą valandų. Paskui užplūsta didžiulė meilė.

Kitą moterį reikėtų stabdyti nuo pirkimo, o Loretą turiu įkalbinėti, kad ką nors nusipirktų, ji išranki. Aš mėgstu ją lepinti dovanomis. Užsakiau dailininkui Antanui Kmieliauskui nutapyti šokančią Loretą – drobė kabo mūsų svetainėje.

Manau, kad moterys anksčiau bręsta, tad patirtimi žmona mane pasivijo. Ten, kur mane kviečia be žmonos, neinu. Sunku pasakyti, ar namuose – patriarchatas. Sakau, kad viską darau taip, kaip ji nori, o ji tvirtina, jog aš esu begėdis, nes ji turinti daryti, kaip noriu aš.
Aš niekada nesilioviau mylėjęs Loretos. Ji visą gyvenimą miega ant mano dešinės rankos – tai man labai malonu. Ir šiąnakt miegojo...

Esu labiau namisėda – niekada nemėgau kompanijų. Gal ir dėl to, kad visą laiką reikėdavo daug dainuoti? Štai dabar mano mintys sukasi apie sodą – kai studentai išlaikys egzaminus, reikės važiuoti sunaikinti žolę apie agrastus. Šiemet dar nebuvau įmerkęs ir meškerės. Geidžiamiausia mano ir žmonos Loretos poilsio vietelė yra mūsų užmiesčio sodyba – abiem čia užtenka veiklos. Mes beveik visada būnam kartu – mums tai labai patinka, ir visada skubam į namus. Čia randame tikrą šilumą. Esam ir židinį pasistatę. Mėgstam prie jo aptarti dienos įvykius, pabūti kartu.
Malonu rūpintis vienas kitu. Kai matau, kad žmona šąla – užkloju. Laiku velnių duodu, laiku pabučiuoju – ir viskas gerai. Beje, ji visada atsako tuo pačiu...

Ponia Loreta sako: „Reikia jausti šalia esantį. Aš žinau, kad Virgilijui negalima šaltų skysčių gerti, reikia vengti skersvėjų. Ir tiesiog matau, kada reikia uždaryti langelį, kada šiltas kojines ar marškinius pasiūlyti. Žiūriu, kad neišeitų į šaltį nors ir trumpam – balsas reaguoja į labai paprastus dalykus. Atrodo, namie viskas buvo gerai, o kai išeina į sceną – balsas prikimęs. Taip ir saugom vienas kitą.“

Kadaise sodyboje menininkai turėjo bičių. Kai Loreta važiuodavo į gastroles, vyras visad įdėdavo porą stiklainių medaus – vieną su graikiniais riešutais, kitą su kitokiais riešutais, nes tai suteikia daug energijos.

„Oi, jis labai rūpestingas. Ir palepina mane. O aš neišlepinta nei gyvenimo, nei juoba savo profesijos, visad reikalavusios didžiulio darbo. Ir pasiaukojimo. Su Virgilijumi labai įdomu gyventi. Jis kupinas idėjų, trykšta energija. Tiesa, mūsų charakteriai gerokai skiriasi. Bet tai mums visiškai netrukdo būti laimingiems, mylėti ir gerbti vienam kitą“, – kalba ponia Loreta.

O žmona žiemą ruošdavo kokteilį iš kopūstų, burokų, salierų ir morkų. Kiekvienas kas rytą išgerdavome po stiklinę. Atrodo, kad tai kažkas panašaus į sveikuolių gyvenimo būdą, tačiau niekuomet nesportavau. Man protingi gydytojai yra sakę: „Nedarei to, Virgilijau, tai ir nedaryk.“ Tiesa, kitados aktyviai žaidžiau tinklinį, tačiau kartą profesorius Kipras Petrauskas man pasakė, kad reikia rinktis – dainuot arba sportuoti. Profesorius nesuprasdavo, ar aš blogai dainuoju po aktyvios treniruotės, ar jis blogai dėsto.
Esu vyturys – keliuosi apie penktą valandą. Tada sėdu prie darbo stalo, mokausi dainų tekstus, studijuoju natas. Devintą valandą ryto jau keliauju darban į akademiją. Bet ir gulti einame anksti – ne su vištom, bet apie dešimtą vakaro.

Apie save ponia Loreta pasakoja trumpai: „Aš nuo mažens labai norėjau šokti. Kitos svajonės neturėjau, kitokio gyvenimo neįsivaizdavau. Jau šešerių metų šokau Oginskio polonezą. Muziką, ypač klasikinę, labai mėgstu. Tai mano laisvalaikio pomėgis. Ir pati groju. Kai mokiausi M. K. Čiurlionio meno mokykloje, net dalyvavu fortepijono specialybės mokinių koncerte. Muzika mane įkvepia ir šokiui. Savo profesiją be galo mylėjau, atidaviau jai tiek jėgų, kiek galėjau. Man teko laimė sukurti daug ryškių, įsimintinų vaidmenų. Kiekvienas jų pareikalavo daug darbo ir širdies, tačiau kiekvienas vaidmuo suteikė laimės ir išsipildymo džiaugsmo. Mano, kaip šokėjos, karjera buvo sėkminga.“

O paskui ponia Loreta, kaip visada labai tyliai, bet labai tvirtai sako: „Mes su Virgilijumi tikrai esame laimingi, labai mylime savo namus. Aš labai myliu savo vyrą, savo sūnų, savo šeimą – tai man yra didžiausios gyvenimo vertybės. Kiek turiu jėgų, kiek galiu, rūpinuosi savo artimiausiais žmonėmis ir patiriu džiaugsmą dėl to. Laiminga ir dėl to, kad gyvenu su įdomiu, talentingu žmogumi, iškilia asmenybe.“

Noreika antrina: Didžiausia mano gyvenimo laime tapo šeima. Antroji santuoka su Loreta – įvykis, daugiau nei kiti prisidėjęs prie mano laimės žemėje ir prie mano dvasinės sveikatos. Tartum atsivėrė kitas pasaulis, anksčiau nematytas.

Tiems, kurie negalėjo suprasti, kad tokia daili, talentinga šokėja gyvena su daug vyresniu vyru, Loreta sakydavo: „Jis man atrodo vis jaunesnis. Mūsų santuoka tvirta, ji man suteikė saugumo jausmą. Be vyro ir sūnaus negalėčiau būti laiminga.“

Ir tegu viską vainikuoja štai toks visiškai neišgalvotas Loretos ir Virgilijaus Noreikų dialogas:

Virgilijus: „O ką mes iš ryto darome vos pabudę? A?“
Loreta: „Pasibučiuojame!“
Virgilijus: „Teisingai! Visus trisdešimt trejus metus!“
Loreta: „Kai Virgilijus išvažiuoja į gastroles, aš vis laukiu prie lango. Kai aš išvažiuodavau, jis mane stovėdamas prie lango išlydėdavo... Labai svarbu suprasti vienam kitą, pajusti. Mes kartais net paskambiname tuo pat metu.“

Ir tegu taip lieka per amžius.

Muzikologo Viktoro Gerulaičio prisiminimai parašius knygą apie Virgilijų Noreiką (DELFI TV archyvas)