Interviu buvo publikuotas žurnale „Aš Ikona“, 2017 m. pavasaris
Taigi, pakalbinome vieno Lietuvos milijonieriaus dukrą, kurios laukdami vienoje Vilniaus kavinių svarstėme, ar pavyks ją atpažinti.
Tiesą pasakius, nebūtume atpažinę, jei ne ieškančios Lauros akys. Sutikę gatvėje šią linksmai besišypsančią šviesiaplaukę neįtartumėte, kad prieš jus – turtingiausių Lietuvos žmonių 500-tuke esanti mergina.
– Laura, ar sunku gyventi su garsia pavarde?
– Aš nejaučiu viešumo. Niekada nesusidūriau su tuo, jog kažkas žinotų, kas yra mano tėvai. Tikrai nėra taip, kad žmonės domėtųsi tokiais dalykais. Viskas labai priklauso nuo to, kaip pats reaguoji ir kiek tai sureikšmini. Yra du variantai: jeigu pati parodysiu, kad tai yra big deal, tai ir žmogus taip priims.
O jeigu to per daug neakcentuoji, žmogus tai priima kaip natūralų dalyką to nesureikšmindamas. Man labai nepriimtinas požiūris, kai pavardė tampa pačiu svarbiausia faktu. Tada jau yra klijuojama etiketė: „profesija – dukra“. Aš nenoriu būti dukra – noriu būti asmenybė. Jeigu žmogų domina mano tėvai, tegul kalba su mano tėvais. Jeigu dominu aš, reikia padaryti atskirtį.
– Skaitote straipsnius apie savo šeimą?
– Priklauso, apie ką tie straipsniai. Jeigu apie mano mamą – man įdomu pasiskaityti, ką mama šneka, nes ji – protinga moteris. Mama daugiau laiko leidžia Kėdainiuose, aš – Vilniuje. Retai susitinkame, bent iš spaudos sužinau, kaip mama gyvena (juokiasi). Mes su mama juokaujame – ji paskambina man, sako: labas, prisiminiau, kad dukrą turiu.
– Mama visiškai nesikiša į Jūsų gyvenimą?
– Tikrai ne.
– Vis minite mamą. O kokie jūsų santykiai su tėčiu?
– Su tėčiu mes nelabai bendraujame, nes esame tiesiog per daug skirtingi žmonės. Tėtis ką nors pasako ir negalvoja, kad kiti žmonės turi savo nuomonę. Jis labiau teigia, nei diskutuoja.
– Tiek mokyklą, tiek universitetą baigėte čia, Lietuvoje. Niekada nenorėjote išvažiuoti mokytis į užsienį, kai tam turėjote visas galimybes?
– Ne. O ką aš ten geriau rasiu? Mokyklos laikais Kėdainiai man atrodė pats geriausias miestas ir maniau, kad, pabaigusi studijas, sugrįšiu ten gyventi. Tačiau baigusi studijas supratau, kad tikrai negrįšiu (juokiasi).
– Ar tiesa, kad Jūs atsisakote naudotis savo išskirtine finansine padėtimi? Netgi Jūsų tėtis skundėsi, kad aštuoniolikto gimtadienio proga paprašėte paprasto automobiliuko. Ne „Porsche“, ne dar kažko, o paprasto automobilio.
– Iš tiesų, mano automobilis nėra toks jau paprastas dalykas (juokiasi), ypač kai yra pats pirmas. Žinot, „Porsche“ taip paprastai ir nepastatysi gatvėje, o tai užkrauna tam tikrų atsakomybių. Taigi, kam tas „Porsche“?
– Iš to, kaip kalbate, galima susidaryti įspūdį, kad prabangos Jums nereikia. Ar iš tiesų?
– Nereikia. Nėra poreikio namuose turėti aukso fontaną. O ar Jums reikėtų, ar Jūs norėtumėte? Yra tam tikra riba, kuri tau užtikrina komfortą. O kai visko jau per daug, žmonės nebežino, ką daryti su turimais pinigais, ir prisimąsto visokių keisčiausių dalykų. Jeigu nori tiesiog gyventi patogiai, tikrai reikia didesnių pinigų negu vidutinis atlyginimas Lietuvoje, bet nereikia kosmoso...
– Tėvai Jums skiepijo tokias vertybes, sakė, jog pinigai yra atsakomybė?
– Oficialaus pokalbio apie pinigus nepamenu. Gal tiesiog tai natūraliai atsirado. Mama buvo labai griežta, kai aš augau, nors ir išleisdavo mane pas draugus – važiuodavau visur.
Teigiamai vertinu tą jos griežtumą. Ji mūsų šeimoje turbūt yra vienintelis racionalus žmogus, kuris normaliai viską tvarko. Manau, kad kone viskas yra jos dėka padaryta. Mama man išvis yra pavyzdys, nes ji tiek padaro, kad vau.
Pastaruoju metu ji jau nėra griežta – mano sesė auga daug laisviau. Dabar jos toks požiūris, kad vaikas viską pats susitvarkys taip, kaip jam reikia. Ir mane palaiko visuose sprendimuose.
