– Prieš keletą metų mums susipažinus jūs man sakėte, kad parašyčiau, jog jaučiatės visiškai laiminga ir jūsų visi nekęs.
– Dabar taip nebepasakyčiau. Gyvenu taip pat. Gal net dar geriau, bet šiandien nebepasakyčiau nieko, kas sudirgintų kitus. Per tą laiką supratau, kad niekas nesirenka, kokiu būti ir kaip reaguoti. Žmogus viską vertina pagal savo supratimą, kuris, beje, gali keistis tiek į gerą, tiek ir į blogą pusę. Tai visai nepriklauso nuo žmogaus amžiaus. Būna šviesių ir pozityvių jaunuolių ir juodai negatyvių senolių.
Dabar daug bendrauju su jaunais žmonėmis, dalyvauju susitikimuose, skaitau paskaitas. Sutinku jaunų žmonių, kurių požiūris yra daug platesnis už mano. Tai, kaip mes jaučiamės, nėra pasaulio kaltė. Mus visus supa tas pats pasaulis. Mūsų savijautą gyvenime lemia santykis su pasauliu ir kitais žmonėmis. Pasakyti žmogui, kad jo nepasitenkinimas, baimės ir nepasitikėjimas kyla iš nesupratimo, nežinojimo, nemokėjimo susitvarkyti su savo mintimis, yra beprasmiška ir net kvepia patyčiomis – iš kur jis gali žinoti, kad mintis ir emocijas galima sutvarkyti taip, kaip sutvarkome drabužius spintoje. Juk niekas to niekada ir niekur nemokė. Todėl puikiai galime pamokslauti kitiems, o savo viduje susitvarkyti nė į galvą neateina.
Dabar stengiuosi nei elgesiu, nei žodžiais nešokiruoti ir nedirginti, nes tai visiškai nepažadina žmogaus iš apsnūdimo ir sąstingio įprastoje minčiu tėkmeje, o išprovokuoja insinktyvią atmetimo emociją bei nieko gero žmoguje nesukelia. Tik stumteli jį į pyktį ir blogį.
– Tačiau ir jūsų politinėje karjeroje, ir visuomeninėje veikloje netrūko provokacijos. Ko tuo siekėte?
– Taip norėjau priversti žmones susimąstyti, stabtelėti ir suprasti, kad jie yra mirtingi ir tie visi burbėjimai bei nepasitenkinimai yra niekiniai. Jei žinotum, kad tai yra paskutinė tavo gyvenimo akimirka, ar praleistum ją būtent taip? Juk gyvenimas gali baigtis, kad ir po valandos. Vienintelis dalykas, kurį tikrai žinome, tėra tai, kad mūsų tikrai neliks. Na, o kaip bus toliau, galime tik įtarti. Juk niekas iš nieko neatsiranda ir niekur nedingsta, kaip mokė fizikos mokytoja. Tai reiškia, kad yra kažkokia tąsa, o kartu su ja ir atsakomybė už tai, kokias pasekmes sukels mūsų pasakyti žodžiai ir atlikti veiksmai. Atsipeikėti is snūduringo gyvenimo gali padėti laikinumo suvokimas, bet ne svetimos provokacijos.
– O kaip provokacijos aktorystėje? Juk aktorius turi išprovokuoti savo žiūrovą.
– Man geniali aktorė Eugenija Pleškytė paaiškino, kad genialus aktorius yra tas, kuris tuščias kaip puodas. Tuomet į jį gali dėti ka nori – vieną dieną Hamletą, o kitą dieną Pinokį ir jis juos puikiai suvaidins.
Aktorius yra naudojamas kaip emocijų ir jausmų dirgiklis, bet tam, kad perduotų susijaudinimą žiūrovui, jis turi dirginti savo jutimus ir emocijas. Nemanau,kad aktorius yra savarankiškas menininkas. Jis tik priemonė, kurią menininku būdamas režisierius naudoja tam, kad sukurtų naują gyvenimo vaizdinį, kurį pergyvenęs žiūrovas įgytų naujos patirties. Mus, aktorius, mokė kaip save užvesti, o štai kai iš to išeiti taip ir nepasakė, todėl nemaža dalis šios profesijos žmonių patiria emocinių sunkumų savo asmeniniame gyvenime.
– Kodėl taip nuvertinate aktorius darbą?
– Žmonės įpratę vertinti aktorių sutapatindami jį su vaidmenimis. Jie tai sudievina iki debesų už tai, kas patinka, tai suniekina, jeigu neįtiko, o galiausiai ir visai pamiršta, kai aktoriaus tipažas tampa nebemadingu. Na, o madingas tipažas keičiasi kartu su laiku ir kur dingti neseniai dar dievintam žmogui, kuris jautėsi pakylėtas, kai taip staigiai, kaip ir iškilo, jis sminga į užmaršties bedugnę? Todėl ne kiekvienas atlaiko tokį gyvenimo smūgį nedegradavęs, nesisvaiginęs arba net savęs nepribaigęs.
Aš nuo vaikystės rinkau aktorių plakatus, nuotraukas. Labai jauna būdama pirmą kartą patekau į visasąjunginį kino festivalį ir pamačiau savo dievaičius ir dievaites girtus visom keturiom ropojančius viešbučių koridoriuose, priekabiaujančius, vulgarius, nešvankius. Verkiau. Iliuzijos sudužo. Suvaidinti puikūs personažai neturi nieko bendro su realia aktoriaus asmenybe. Suvaidinti filmų herojų principai nieko bendro neturi su juos vaidinančių aktorių gyvenimo principais.
Aš nevaidinau teatre. Dirbau tik kine, o filmas kuriamas visai kitaip nei teatro spektaklis. Teatre žiūrovai tampa gimstančių ir realiame laike besivystančių jausmų stebėtojais, o filmas kuriamas techninėmis priemonėmis. Pavyzdžiui, teatre vaidinama meilės scena. Visi sėdintieji čia mato du žmones, jų natūraliame ūgyje su jų natūraliais balsais. Ir jie jaučia, ar jų aistra užauga palaipsniui, nes jie ją augina, kad ir dirbtinai, bet čia pat.
Filmuojant, pavyzdžiui, meilės sceną, kamera veidus pritraukia labai arti, tad ekranas juos išdidins kelis kartus, todėl labai svarbus kiekvienas galvos judesys ir rakursas, nes nepavyks sukurti meilės jausmo iliuzijos jei kamera užfiksuos kokį neestetišką nosies plaukelį. Salėje tiesiog kils juokas, todėl kino aktoriai privalo jausti kameros judėjimą ir savo kūną judinti taip, kaip sutarta. Tikroms emocijoms vietos čia tikrai nelieka.
– Kaip išlaikėte tokį šaltą požiūrį į aktorystę?
– Vaidindama niekada negalvojau, kad darau kažką ypatingo. Puikiai suvokiau, jog tai, ką vaidinu, suvaidintų bet kokia mergaitė iš gatvės. Man niekada neteko išgyventi didybės manijos, todėl ir neteko skausmingai nusiristi iš aukštumų, kaip tai nutinka tiems aktoriams, kurie bando žvelgti į save žiūrovų akimis. Juk kaip bespoksotų į tave gatvėje, grįžti namo ir esi tas, kas išties esi. Prieš save ir namiškius niekuo neapsimesi.
– Dar prieš šį interviu pasakojote, kad į aktorystę jus atvedė šviesaus atminimo maestro Vytautas Kernagis.
– Mokemės su Vytu vienoje mokykloje. Jis buvo vyresnis, todėl davė puikių patarimų, kurie pravertė stojant į aktorinį.
– Šiandien jam už tai galėtumėte padėkoti?
– Žinoma. Man patinka mano gyvenimas ir nieko nesigailiu. Tiesa, visada norėjau būti rašytoja ir kai jau pareiga verčia prisėsti ir parašyti ramiai nors puslapį, aš negaliu to padaryti, nes nenusėdžiu ir vis laukiu, kada man kas pakirs kojas ir būsiu priversta sėdėti ir rašyti.
Gyvenimas įvykių prasme yra įrašytas. Vertę jame turi vienintelis dalykas – pastangos. Ar tu dirbi iš visų jėgų, ar tik tam, kad algą gautum kažko nepadarydamas. Ar tu santykius turi tik su tais, su kuriais tikrai esi nuoširdus, ar tais, kuriems išsibarstai ir nusišypsai į veidą, o už nugaros špygą parodai.
– Kaip tuomet susitaikėte su aktorės darbu, jei visada laikėte tai beprasmišku užsiėmimu?
– Taip jau yra. Esi tik tas objektas, kuris dirgina savo jusles taip, kaip jam liepia režisierius, nes iš jo išsidirginimų yra išgaunama emocija iš žiūrovų. Režisierius žino, kokią emociją turi sukelti taip besidirginantis jo aktorius. Na, o štai teatre reikia vaidinti. Nemoku to. Niekada nemokėjau. Kine ir šuo gali suvaidinti Hamletą.
Niekada nesirūpinau savo gyvenimo siužetu, nes manau,kad visi žmogaus gyvenimo siužetai yra įrašyti tarsi į kompaktinį diską ir pergyvenant tuos siužetus vertę turi tik pastanga. Gali stengtis juos pergyventi maksimaliai dorai arba trejetukui. Kokiam pažymiui stengiesi, tokiu tau gyvenimas ir atsako.
– Nejau darbas neturi suteikti galimybės save realizuoti?
– Kai suvokiau aktorystės nesavarankiškumą ir tam tikrą apgaulingumą bei radau jai palyginima su vandens čiaupu, per kurį teka įvairaus švarumo vanduo, nusprendžiau, kad per mane ant žmonių galvų tikrai nesilies jokia destrukcija ir nešvara, kaip meniškai bebūtų vaizduojamos nedorybės.
Aš sutikdavau vaidinti tik teigiamus personažus, nors neigiami visada buvo laikomi sudėtingesniais ir įdomesniais. Jei jau likimas lėmė taip užsidirbti duonai, tai užsidirbsiu neskatindama destruktyvių emocijų. Taip ir elgiausi visą gyvenima. Nesigailiu. O kine, kuris, kaip minėjau, labiau yra technikos kūrinys, gali vaidinti bet kas, kaip dabar dažnai ir vyksta. Režisierius, kompozitorius ir montuotojas sukarpys, sudėlios ir įgarsins viską taip, kad išgautų reikiamą nuotaiką ir žiūrovų reakciją.
Niekada negalvojau, kad esu verta kažko ypatingo. Niekada nieko nenorėjau iš gyvenimo ir nesupratau, kas esu.Neturėjau jokio įsivaizdavimo apie realizacijas. Gyvenau sau kaip žolė ir tiek. Viskas, kas nutiko mano gyvenime, yra kažkoks nelauktas ir nesvajotas stebuklas – ir aktorystė, ir vaikai, ir dalyvavimas politikoje, ir kai kurių labai man svarbių klausimų išaiškinimas. Kuo mažiau pretenzijų reiškia žmogus gyvenimui, tuo laimingesnis jis jaučiasi gaudamas tai, ką gyvenimas jam siūlo. Visada vertinau save kritiškai ir nesijaučiau nusipelniusi to, kuo mane gyvenimas kiekviename jo tarpsnyje gausiai apdovanojo. Turiu galvoje visus įvykius, susitikimus su puikiais žmonėmis, prasmių suvokimą.
Gyvenimą visada jaučiau kaip didesnį už mane. Tarsi aš plaukiu ir viskas plaukia pro mane. Pretenzijų padaryti, pakeisti ar daugiau pasiekti neturėjau. Mano vargšė mamytė vis kartodavo, kad turiu mokytis ir būti viršininku. Tada galėsiu ant kitų sprando joti, o ant mano niekas nejotų. Jos šeima taip norėjo, kad aš būčiau gydytoja ir man neštų dovanas, pakišas... Mes būtume turtingos, ją gydyčiau. Galbūt reikia daug nelaimių patirti, kol suprasi, kad nelaimingu tave daro pretenzijos.
– O kaip šeimoje, kurią sukūrėte pati su savo buvusiu vyru ir menininku Sauliumi Vaitiekūnu?
– Šeimoje visada jaučiausi tuo, kuris nėra svarbiausias. Labai gerbiau savo vyrą už jo gilesnį gyvenimo suvokimą, žinias, drasų nuomonės reiškimą. Man labai patinka būti pavaldžiai. Tik žmogus, kuriam aš pavaldi, mano akyse turi būti dievas (šypsosi). Tokiu savo vyrą ir laikiau. Jis atsainiai vertino mano profesiją, bet ir čia sutarėme. Aš pati jos nevertinau ir visiškai sutikdavau, kad mano uždirbti 100 rublių yra verti vieno rimtu darbu uždirbto rublio. Tai manęs niekada nežemino. Nelaikiau aktorystės darbu.
– Kas tuomet skatino nesustoti ir vaidinti?
– Man daugiausiai azarto suteikdavo bandymai. Kiekvienam bandymui kviesdavo penkias ar šešias aktores. Tai ir būdavo tikrasis azartas. Man paskambindavo ir sakydavo, kad mane patvirtino, tačiau man to būdavo gana. Galėčiau net toliau nevaidinti. Kam dabar dar eiti, kankintis, vaidinti. Galbūt turėjau būti sportininke, nes vis norėdavosi gauti tą vaidmenį ir vėliau sportinis azartas dingdavo.
– Vis minite, kad teatras yra tikroji aktorystė, kitaip nei kinas. Kodėl tuomet dirbote tik kine?
– Kai vyras pasakė, kad teatras yra ištvirkėlių irštva ir neleido man vaidinti teatre, aš buvau labai laiminga. Juk kažkas turėjo manęs neleisti ir kažkam turėjau būti tokia brangi. Norėjau būti apvaldyta. Buvau laisva nuo pat pradžių.
Žinote, mano svajonė yra turėti vyrą kaip kokį Steve'ą Jobsą ir jam nešioti šlepetes. Galėčiau būti pavaldi tik tam žmogui, kuris už mane yra stipresnis ir kurį aš labai gerbiu. Tokį rasti būtų didžiulė laimė. Gerbiu savo vyrą, nes mano akimis jis buvo tikras buda. Aš šalia jo jaučiausi nežinanti. Pasaulyje jautiesi ne taip, kaip yra, o kaip viską priimi.
– Sunku patikėti, kad toks vaidmuo šeimoje jus tenkino.
– Šeimoje aš visada buvau tarnaitė ir savo santuokai esu labai dėkinga, nes, mano atveju, nupušti nuo dėmesio gali būti labai lengva. Dar nebaigiau studijų ir mano nuotraukos jau buvo spausdinamos ant žurnalų viršelių, gaudavau apdovanojimus. Po visų tų vaidmenų žmonės ir pažinodavo. Kai nuotaika būdavo prastesnė, su vaikais sėsdavome į troleibusą ir jie žiūrėdavo, kaip žmonės į mane reaguoja. Vaikams tai būdavo pramoga.
Mūsų gyvenimas niekada nebuvo nupilkėjęs iki buitinių dalykų. Nuolat ginčydavomės dėl egzistencinių dalykų, tokių kaip gyvenimo prasmė, nemirtingumas ar absoliutas. Eksperimentavome visišką blaivystę, vegetarizmą, susikaupimą, skaitėme indų filosofus ir Kastanedą. Labai svarbu gerbti žmogų su kuriuo gyveni, nes meilė yra toks savotiškas dalykas, tarsi dūmas – kartais sutirštėja, kartais praskysta, o pagarba, jei ji tikra, lieka visada. Net pasukus skirtingais keliais.
– Atrodo, kad jūsų santuoka buvo labai teisinga.
– Joje nebuvo jokios buities. To nebūna kai vienas yra hierarchas, o kitas klauso. Eilę metų nugyvenę iš kaimynų išgirsdavome klausimą, apie ką mes tiek sėdėdami lauko virtuvėje galime diskutuoti. Mes ir diskutuodavome, ar yra absoliutas, ar nėra, kaip ir mirtis ar dievas. Didžiulė laimė nuskilo gyvenime, nes daugiau tokių priplaukusių žmonių, kuriems rūpėtų esmė, taip ir nesutikau.
– Taigi, meilėje pasisekė?
– Tai buvo daugiau nei meilė. Dabar esu tuo tikra.
– Kodėl?
– Tokių dalykų nebūna ir kine. Tiesiog tokių scenarijų, kurie atsiranda gyvenime, nesugalvosi taip paprastai. Sausio 31 dieną turėjau ištekėti už kito vaikino ir mes turėjome atsivežti vieną jo giminaitį iš tolimo miesto. Vestuvėms jau viskas buvo supirkta, tačiau nuvykome pasiimti jo giminaičio ir oro sąlygos nebuvo tinkamos skrydžiui. Taip oro uoste ir prasėdėjome savo vestuves.
Tuomet nutarėme viską atidėti iki pavasario, tačiau pamačiau dramą. Jis bučiavo mano kursiokę ir mūsų santykiai iširo. Po metų lygiai tą pačią dieną jis ją vedė. Norėdama suvaidinti, kad tai mane labai įskaudino, išskridau į Palangą susitikti su vaikinu, su kuriuo susirašinėjome dvejus metus.
– Norėjote parodyti jam ar kitiems, kad vis dar rūpi?
– Tiesiog visi jau žinojo apie mūsų vestuves, klausinėjo, kaip jaučiuosi aš. Žinoma, buvo įžeista ir savimeilė.Tuomet aš nusprendžiau, kad man reikia tą dieną išskristi ir susitikti su žmogumi, su kuriuo ištisus metus susirašinėjome, bet nesusitikdavome, nors praeidavome gatve Vilniuje vienas pro kitą ir tai žinojome. Taip ištisus metus susirašinėjome.
Išskrisdama oro uoste atkreipiau demesį į labai garsiai kalbantį gražų vyruką ir pagalvojau sau, kad jis labai nekuklus. Pasirodo, skridome tuo pačiu lėktuvu ir einant prie teapo jis taip pat nekukliai priėjęs tarstelėjo: „mergaite, būsim bendrakeleiviai“. Atsakiau, kad teks, bet tąsyk nenumaniau,kokia ilga ir turininga bei prasminga bus ta bendrakeleivystė.
Tik bėgant metams supratau, kad sausio 31 diena mano gyvenime yra reikšminga. Tai yra lygiai du mėnesiai iki mano gimtadienio. Ir vis kas nors nutinka šią dieną.
– Ar bent susitikote su vaikinu, pas kurį skridote apimta visų tų emocijų?
– Taip ir nenuvažiavau pas tą vaikiną. Mes tada atskridome su tuo metu būsimu mano vyru ir prakalbėjome visą skrydį. Anksčiau jis jau buvo mokomajame teatre, kur vaidinome ir matė spektaklių su manimi. Taigi, žinojo mane ir iki tol.
Mano kursiokai kaip tik buvo Palangoje ir aš nuvažiavau pas juos. Tas vaikinas nuvyko pas kurso draugą. Mes susitarėme susitikti tik kitą dieną. Padariau kvailystę. Juk tuo metu vaikinai bijojo vesti. Mes sutarėme susitikti ir ėjome vienas link kito. Visiškai nepažįstami žmonės. Einu link jo ir sakau: „O dieve. Žinau, kuo tai baisis“. Jis paklausė, kuo. Atsakiau, kad vestuvėmis. Jis išsigando ir daugiau nebesusitikome.
Mano vyras vėliau gavo pats telefono numerį, kurio jam duoti nenorėjau. Susituokėme po pusmečio. Gyvenime taip nebūna ir kai nutinka eilė keistų siužetų, pradedi į viską žiūrėti kitaip.
– Sakote, kad gyvenime negali būti atsitiktinumų. O kaip tuomet paaiškinti visa tai?
– Viskas iš anksto įrašyta, kaip scenarijus. Pavyzdžiui, po sausio įvykių Aleksandras Nevzorovas pradėjo rodyti filmą, kuriame pasakojama, kad neva savi šaudė į savus. Rusų ambasados kvietė mūsų žmones. Kadangi dirbau užsienio reikalų komitete ir buvau atsakinga už Skandinavijos šalis, iš Norvegijos paskambino ir pasakė apie filmą bei tai, kad reikia atvykti, nes Nevzorovo filmas buvo išsiuntinėtas užsienio diplomatams ir politikams mulkinti. Pirmas Susitikimas su Kukuškinu Maskvoje įvyko kai kartu nepatekome į spektaklio peržiūrą, o mano kursiokas pateko ir man teko jo laukti. Kukuškinas tuomet man aprodė naktinę Maskvą.
Mane sutiko baltų grupės prezidentas ir papasakojo, kad toks Kukuškinas įsiprašo į privačius renginius. Jį pakvietė susitikti ir su mumis. Tik jam nebuvo pasakyta, kad bus lietuvių. Kai jis sužinojo, kad mes lietuviai, staiga pasikeitė. Pasakiau, kad nieko jie nežino apie mūsų šalis ir mes susiginčijome.
Vėliau sekė pauzė ir eilė intymių klausimų apie mirtį, mamą. Jis paklausė, ar prisimenu kaip prieš daugybę metų susitikome Maskvoje, teatre. Mano kursiokas gavo vaidmenį, o aš ne. Mes vaikščiojome visą naktį po Maskvą. Jis sakė, kad po to mūsų susitikimo jis į kitą merginą negalėjo pažiūrėti penkis metus. Tai buvo tas pats vaikinas iš mano jaunystės. Taip mūsų pokalbis visiškai pasikeitė.
Jis sakė, kad jam nėra kitos išeities. Jam liepė platinti tą filmą, antraip bus išsiųstas atgal į Maskvą su visa šeima, bet jau ne į diplomatinę tarnybą. Paklausė, ar aš su diplomatiniu pasu, sakiau, kad taip. Vėliau paaiškėjo, kad man reikėjo su juo pasižymėti, nors to nepadariau. Žinojau, kad mane suims, nes Baltijos šalys jau buvo svetimos. Mane nuvežė į VIP salę, kur laukė pietūs. Vėliau į mažesnį oro uostą ir išvykstant tik perdavė linkėjimus nuo jo. Kinas yra niekas. Kai manęs klausia, ar įvykdžiau visas svajones, aš puikiai suprantu, kad net drąsiausiose svajonėse neįsivaizdavau, jog gyvenimas gali būti toks dosnus ir įdomus. Jei tik neapsimeti, kad kažką apie gyvenimą žinai, jei žvelgi į jį pasitikinčiomis akimis, jis yra įdomesnis už įdomiausią filmą.
