– Gyti, visada buvote aktyvus. Nuo vaikystės daug sportavote, gitarą į rankas paėmėte jau devynerių metų, po mokyklos netgi buvote įstojęs į Šiaulių pedagoginį universitetą, bet galiausiai išėjote tarnauti į sovietinę armiją. Trumpai – kokia buvo ta gyvenimo kelionė? Ar žinojote, kokios pagundos laukia scenos atlikėjų?
– Mano gyvenimas – kaip srauni upė, man lieka tik ja plaukti. Nors buvo visko, bet džiaugiuosi, kad muzika laimėjo. Muzikuoti pradėjau labai anksti ir mano asmenybę formavo muzika bei su muzika susiję žmonės. Klausiate apie pagundas – tuo metu negalvojau, kokios pagundos gali būti mano pasirinktame kelyje.
– O kokią įtaką jūsų gyvenimui turėjo šalia buvusios moterys?
– Nuo moters gyvenime labai daug priklauso. Tik vyrai galvoja, kad jie viską valdo, o iš tikrųjų viską valdo moterys. Savo šeimoje bandau padaryti, kad mano žodis būtų lemiamas, bet galiausiai būna taip, kaip nutariame abu.
– Anksti netekote mamos – tuo metu jums buvo šešiolika metų. Visgi, nors buvote jauniausias šeimoje, sakote, kad išeidama mama dėl jūsų buvo rami. Kaip manote, kodėl?
– Galbūt mama matė, kad aš gyvenime tvarkausi taip, kaip noriu. Nebuvau geras ir ramus vaikas, kuris darydavo tai, kas jam pasakyta. Tėvukas kartą pasakė: gyvenime bus labai daug klaidų, bet reikia stengtis mokytis iš svetimų, o savų daryti mažiau. Jei tėvai būtų viską žinoję, ką aš darau, būčiau juos anksti nuvaręs į kapus (juokiasi).
– Ar yra tokių dalykų, kuriuos vadintumėte savo gyvenimo klaidomis? Dėl ko gailitės labiausiai?
– Gailiuosi, kad nesimokiau muzikos rašto. Kartą man būnant jau keturiasdešimties, kalbėjome su Romu Malinausku, kad galėčiau baigti konservatoriją. Tik tada pagalvojau, kad man per vėlu, o dabar dėl to gailiuosi.
– O nesigailite dėl iširusios pirmos santuokos?
– Manau, kad taip ir turėjo būti. Pirmą kartą susituokiau būdamas dvidešimt penkerių. Praėjus vos keliems mėnesiams, gavau pasiūlymą iš legendinio Mindaugo Tamošiūno iškeliauti į Vilnių. Turėjau rinktis – muzika ar šeima. Nugalėjo muzika. Vaikų neturėjome, tad daug galvoti nereikėjo.
Skyrybos, antra santuoka po penkerių metų – tikiu, kad viskas gyvenime suplanuota. Gali tam tikrus dalykus pakreipti, bet nelabai stipriai.
– Dažnai atlikėjai sako, kad kurti įkvepia kančios. Ko jums reikia, kad galėtumėte kurti?
– Niekada apie tai nesusimąsčiau. Kančios specialiai juk nedarai. Didelė mano muzikos dalis sukurta tada, kai viskas mano gyvenime buvo gerai. Muzika neatspindi to, kas vyksta mano gyvenime. O įkvėpti gali ir svetima kančia.
– Tačiau kūryba, kaip procesas, yra imlus laikui. Kas lieka namams, kai viską atiduodate scenai? Atskiriate, kur yra namai ir scena?
– Viskas lieka namams (juokiasi). Namai kenčia tada, kai atsisėdu prie konkrečių muzikinių projektų.
Prasidėjus kūrybiniams procesams, noriu užsidaryti ir pabūti vienas. Su žmona Rugile per tuos dvidešimt šešerius metus puikiai vienas kitą pažinome. Nors iš pradžių ji irgi nesuprasdavo, kad kartais nenoriu būti kartu, kodėl man tos vienatvės reikia.
– Kūryba – kaip antra žmona?
– Taip! Beje, kūryba netgi yra daug įdomesnis procesas nei dainavimas scenoje.
– Esate išgyvenęs akimirkų, kad abejojote savo pasirinkimu? Kokių duobių buvo jūsų gyvenime?
– Kai jauti duobes muzikoje, prasideda duobės ir šeimoje. Tada sėdi ir kalbi su žmona. Jei nesikalbi, šeima taip ir iširti gali.
– O kas būtų Gytis Paškevičius, jei ne muzika?
– Stengiuosi tokiomis mintimis neužkrauti savo galvos (juokiasi). Pamenu laikus, kai buvome jauni, tada tavo kompiuteris buvo čia (rodo į galvą – red.). Galvoje turi būti viskas gražiai sudėliota – tavo muzikiniai dalykai, pareigos, loginiai dalykai. Stalčiai turi būti tvarkingi.
– Save vadinate konservatoriškų pažiūrų žmogumi ir tai tikriausiai atsispindi jūsų šeimoje. Ar tiesa, kad su žmona esate labai aiškiai pasidaliję atsakomybėmis?
– Džiaugiuosi, kad su žmona turime savo pareigas, kur vyras yra šeimos maitintojas. Džiaugiuosi ir dėl to, kad žmona nusprendė nedaryti karjeros ir rūpinasi namais.
Kai būni su šeima, augini vaikus – grąžos sulauki ateityje, kai vaikai nori grįžti namo. Manau, kad turi pasirinkti – šeima ar karjera. Jei darai karjerą, nereikalauk iš vaikų, kad jie paskui užaugę norėtų grįžti namo ir leisti laiką kartu.
– Kaip jūsų dvidešimt penkerių metų sūnus vertina tokį požiūrį? Ar jam priimtinos tokios vertybės?
– Mūsų šeimoje diegiamos vertybės sūnui yra artimos. Jis netgi yra pasakęs, kad būti mama – darbas dvidešimt keturias valandas per parą. Neteisūs, kurie galvoja, kad būti namų šeimininke yra lengva.
Mano sūnus yra kitoks, linkęs į filosofiją, gilinasi į jogą. Aš gyvenime esu tikras konservatorius, bet kalbant apie žmogaus pasirinkimą – esu tikras liberalas, todėl mano vaikai savo kelią gali laisvai rinktis. Tėvukas man pačiam vis sakydavo, kad muzika – ne profesija. Jis man liepdavo eiti iš tiesų dirbti, o ne užsiimti muzika.
– Sulaukė tėtis laiko, kai jūs jau tapote žinomu atlikėju?
– Sulaukė, bet aš pats nenorėjau tos temos priminti. Mano tėvukas buvo iš tų žmonių, kurie net ir supratę, kad yra neteisūs, to nepasakys.
Visą interviu skaitykite IKONA.TV portale.
