Per Valentino dieną Fausta Marija Leščiauskaitė feisbuke pasidalijo nuotrauka, kurioje įamžinta sriubos lėkštė, iš kurios išlindusi vištos koja, o ant kojos žiba sidabrinis žiedelis su deimantu. Prie nuotraukos Fausta paliko padėką Andriui už tai, jog šis kasmet nustebina.

Ar buvo tokių, kurie patikėjo, jog tai iš tikrųjų Andriaus piršlybų Faustai akimirka? „Buvo labai daug patikėjusių tuo žiedu ant vištos kojos. Žmonės sveikino, kas yra malonu. Man patinka, kai sveikina. Sveikinimai geriau, negu pyktis ar pagieža, – sako A. Užkalnis. – Nėra tokios nesąmonės, kad kas nors nepatikėtų. Jei parašytume, kad parsivežėme iš Argentinos pingviną, įsivaikinome ir nuo rugsėjo pirmosios jis lankys mokyklą, vis tiek kas nors patikėtų. Žmonės tokie jau yra, kad lengvai patiki nesąmonėmis, sąmokslo teorijomis, bet negali patikėti, pavyzdžiui, kad aš pats moku už maistą restoranuose.“

Tiesa, Andrius ir Fausta socialiniuose tinkuose dažnai šmaikštauja. Kartą vienas Lietuvos portalas net aprašė jų juokelį it tikrą įvykį. „Pirmasis buvo kovo 8 dieną, kur nuotraukoje iš „Šefo komplimentų“ buvo sumuštiniai, ant kurių, atrodo, šlapdešre buvo išdėliota KOVO8. Vienas portalas išspausdino apie tai žinią, o nuotraukos ir sumuštinių autorė, atrodo, supyko dėl to, kad jai nieko neteko, nei šlovės, nei paminėjimo, – šyptelėjo apžvalgininkas. – Buvo labai linksma ir tada, ir per šią Valentino dieną su ta vištos koja, styrančia iš sultinio, o ant jos žiedas su deimantuku.“

Žmonės tokie jau yra, kad lengvai patiki nesąmonėmis, sąmokslo teorijomis, bet negali patikėti, pavyzdžiui, kad aš pats moku už maistą restoranuose.
Andrius Užkalnis

Beje, į klausimą, ar Andrius tikras piršlybas įsivaizduoja taip pat kaip nors šmaikščiai, jis atsako neigiamai. „Tiesą sakant, pasipiršti teatrališkai man nebūtų būdinga. Būtent todėl, kad iš manęs to tikėtųsi publika. Aš gi viską darau atvirkščiai: nerimtai kalbu visus metus, bet ne balandžio 1-ąją, Kalėdų muzikos klausau vasarą, išmokstu atmintinai kokias nors nesąmones. Tuo tarpu žiedo įteikimas „su fantazija“ (ar į kokią taurę šampano įmetus, ar šuniukas atneša dėžutę) yra tokia „patvirtinta išmonė“, kuri pasidarė beveik privaloma. Man natūraliausia būtų turbūt pasipiršti mylimajai SMS žinute arba kokiu nors klaikiai netinkamu momentu, pavyzdžiui, laukiant eilėje prie oro uosto patikros“, – šyptelėjo Andrius.

Foto: Andrius Užkalnis

Aktyviai socialiniuose tinkluose savo nuomone, humoro jausmu, atradimais ir kitais dalykais besidalijantis A. Užkalnis neslepia – šmaikštumo iš jų poros tikisi ir aplinkiniai.

„Manau, mudu su Fausta naudojamės tuo, kad visgi esame kūrybinių profesijų darbuotojai ir, vienokia ar kitokia forma, mūsų darbas yra pramogų verslas – ar spausdintų, ar fotografuotų, ar filmuotų, ar internetuose rašytų dalykų. Todėl mes galime sau leisti daugiau fantazijos, negu žmonės, kurie dirba parduotuvėje ar finansų įstaigoje. Pagaliau, iš mūsų to ir tikimasi“, – tikino pašnekovas.

Man natūraliausia būtų turbūt pasipiršti mylimajai SMS žinute arba kokiu nors klaikiai netinkamu momentu, pavyzdžiui, laukiant eilėje prie oro uosto patikros.
Andrius Užkalnis

O kol feisbukas ūžia apie Andriaus ir Faustos „piršlybas“, šie dėlioja daiktus į dėžes ir ruošiasi naujam gyvenimo etapui – tuoj pravers naujo būsto duris. „Persikraustymas į erdvesnį butą yra tiesiog gyvenimo faktas, čia nieko keisto, visiems žmonėms taip būna“, – teigia A. Užkalnis.

Jie ką tik grįžo iš kelionės ir iš karto paniro į persikraustymo rūpesčius. Nejau butą rado būdami už tūkstančių kilometrų? „Ne, būdami Pietų Amerikoje neieškojome, jau žinojome anksčiau, – sako Andrius ir priduria. – Kaip ir anksčiau, nuvilsime žiniasklaidą, į namus nekviesdami filmuoti ir fotografuoti, bet čia bus mūsų privatumo lopinėlis. Didelė dalis mūsų gyvenimo ir taip yra atversta knyga – kur būnam, ką valgom, ar įdegę, arba kai reikia ieškoti Montevidėjuje dantų gydytojo.“

Andrius Užkalnis, Fausta Marija Leščiauskaitė

Pusantro mėnesio – tiek A. Užkalnis su F. M. Leščiauskaite praleido Pietų Amerikoje. Po Argentiną ir Urugvajų keliavusi pora mielai dalijosi įspūdžiais socialiniuose tinkluose ir straipsniuose, tad kone po pirmųjų kelionės dienų Lietuvoje likusiems jų draugams tapo aišku – pora pakliuvo į gerokai laike sustojusį kraštą (daugiau apie tai skaitykite čia).

„Pagaliau civilizuota šalis, – šypteli Andrius, išgirdęs klausimą, kaip jaučiasi po kelionės. – Pagaliau nereikia iš savęs spausti ispanų kalbos pradmenų ir su visais galima susišnekėti, pagaliau skanus maistas ir geri automobiliai, greitas internetas, jokių tarakonų ir uodų. Tik darbų labai daug, bet čia jau nieko nepadarysi.“

Kiek keista, tačiau Lietuvoje rastas sniegas šiems lietuviams atrodo... keistas. „Sniegas atrodo keistai, nors matau jį ne pirmą kartą gyvenime. Po pietų pusrutulio vasaros, šiltos jūros, palmių ir pietų Brazilijos paplūdimio žiema ir pusnys atrodo absurdiškai, nereikalingai, ne į temą. Nors labai gražu: vakar važinėjome po Lietuvą fotografuoti, ir tokia Kalėdų nuotaika širdyje“, – šyptelėjo Andrius, prisimindamas Kalėdas, nors jau skaičiuojame paskutines kalendorinės žiemos dienas.

Andriaus ir Faustos įspūdžių iš Urugvajaus akimirkos: