Pirmą kartą į Abu Dabį Žilvinas keliavo prieš 12 metų. „Tada norėjosi kuo greičiau išvažiuoti, nes tiesiog nebuvo, ką veikti, – sako Ž. Grigaitis. – O dabar net sunku patikėti, kiek per tą laiką įvyko, kaip pasikeitė visas miestas ir iš arabiško betoninio miesto, kur buvo tik smėlis ir dulkės, tapo stulbinančių statinių, sprendimų ir galerijų miestu.“

Tačiau net ir tokiame mieste Žilvinas įžvelgė tamsiąją pusę. „Svajonių gyvenimas irgi turi savo kainą. Nukritusios naftos kainos, rusų turistų praradimas, aplinkiniai politiniai konfliktai – tai turėjo įtakos sausio pirmąją priimtam sprendimui – pirmą kartą buvo įvestas 5 proc. PVM. To iki šiol čia nebuvo“, – teigia verslininkas.

Tačiau Abu Dabyje viešėjęs Žilvinas labiausiai liko sužavėtas prancūziško dvelksmo. „Abu Dabyje tik prieš dvi savaites pradėjo pilnai funkcionuoti unikalus Luvro muziejus, kuris buvo statomas pagal architekto Jeano Nouvelio planą. Tiesa, duris jis atvėrė dar praėjusių metų lapkritį“, – pasakoja pašnekovas.

Įspūdžius pasakojantis Žilvinas šyptelėjo, jog diena muziejuje prabėgo nepastebimai. „Visas statinys sudėliotas ir mažų ir didelių kvadratų, apsuptas mėlyno vandens ir uždengtas dideliu metaliniu sarkofagu, kuris atrodo kaip skraidanti lėkštė. Vyrauja tik kelios spalvos, bet pagrindą sudaro balta ir juoda. Viskas taip aiškiai išdėliota, kad pasiklysti išties sunku, – muziejų apibūdino Žilvinas. – Įspūdingos erdvės ir medžiagos, nežmoniškai didžiulė apsauga ir apsaugininkų kiekis. O įdomu tai, kad viskas ten pateikiama arabų ir prancūzų kalbomis. Iš pradžių prancūzų kalba atrodė kiek keistai, tačiau vėliau supranti, jog tai paryžietiško Luvro atspindys.“

Žilvino teigimu, visas projektas kainavo milijardą eurų. Ir visa tai padengė Abu Dabio karališkoji šeima. „400 milijonų kainavo vien teisė trejus metus vartoti Luvro vardą“, – skaičiavo Ž. Grigaitis.

O ką galima pamatyti pačiame muziejuje? „Meno kolekcija pristatyta kaip kelionė per epochas: nuo pasaulio atsiradimo iki šių dienų. Daugelis kolekcijos yra iš Luvro sandėlių, tačiau šiuolaikinio meno kolekcija pasiskolinta iš Madamme Pompadour centro“, – pasakojo Žilvinas.

Tiesa, vaikštinėdamas po Luvrą Žilvinas bandė jame rasti Lietuvos vardą. Ir jam pavyko, nors ne taip sėkmingai, kaip jis tikėjosi. „Radau tik Napoleono apžvalgoje apie jo nusavintas meno vertybes. Viename iš žemėlapių buvo parašyta Litwa ir Wilno. Tik tiek“, – nusišypsojo vyras.

Ir nors Žilvinas Lietuvoje jau veikiau svečias, jis laukia šimtmečio šventės ir tiki mūsų šalies ateitimi. „Tikiuosi, kad ateinantis Lietuvos šimtmetis mums bus palankesnis ir geresnis. Gal ir Vilniuje atsiras koks nors kad ir mažesnis objektas. Toks traukos taškas, kuriuo visi norės gėrėtis ir negailės net 14 eurų už bilietą“, – nusijuokė Ž. Grigaitis.

Žilvino Grigaičio kelionės akimirkos: