Jis prisipažino, kad buvo verbuojamas dar tada, kai mokėsi konservatorijoje (Dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija – DELFI).

„Buvau verbuojamas dar būdamas studentas, dar konservatorijoje, kai mokiausi, – prisipažino aktorius. – Konservatorija visai šalia tų rūmų (KGB rūmai Vilniuje – DELFI) ir ten, per iškilmingas šventes, paradus ar progas, stovėdavo tribūnos. Ten šmirinėdavo saugumiečiai ir pirmiausia jie, matyt, ieškodavo, ar nėra kur kokios bombelės padėtos. Kad tą bombelę surastų, turėjo masę kampų iššmirinėti.“

Jo nuomone, kagėbistai į jį galėjo taikytis ir dėl to, jog kurį laiką jis ėjo Konservatorijos komjaunimo organizacijos sekretoriaus pareigas.

„Buvau sekretorius, kai Aleknavičus susirgo. Pavadavau jį, – įvardijo R. Adomaitis. – Tai tuo labiau Tarybų valdžiai buvau patikimas žmogus, reikėjo pritraukti rimtesnei veiklai. Jie ateidavo, būdavo kažkokie pokalbiai. Jaučiau, kad jie suinteresuoti užverbuoti mane.“

Tiesa, pasidomėjus, ar verbuojant R. Adomaitį buvo naudojama kokia nors prievartos forma, šis atsakė neigiamai: „Mano atveju tikrai to nebuvo“.

Tačiau aktorius labai kritiškai vertina D. Banionio ir S. Sondeckio pavardžių paskelbimą.

„Man kelia pasišlykštėjimą visa tai, kas vyksta. Kas visa tai daro? Kodėl būtent Donatą? Kodėl Sondeckį? Kodėl tuos žmones, kurie tikrai daug padarė, daug nusipelnė ir yra visų gerbiami? Kodėl ant jų reikia pilti pamazgas?“ – situacija piktinosi R. Adomaitis.

Paprašius pasidalyti atmintyje išlikusia istorija, R. Adomaitis vėl pažėrė klausimų: „Kodėl mums reikia knaisiotis po tuos kapus ir rankioti kauliukus? Kodėl šitas vyksta Lietuvoje? Nemylime vienas kito ir stengiamės pakenkti, paniekinti vienas kitą“.

DELFI primena, kad KGB agentų sąrašas buvo pradėtas viešinti dar 2012 metais. Nuo tada jis buvo vis pildomas. Paskutinės pavardės buvo įrašytos praėjusią savaitę, tuomet sąraše atsidūrė ir D. Banionio bei dirigento S. Sondeckio pavardės.

Portale kgbveikla.lt skelbiama, kad 1924 m. gimęs D. Banionis buvo užverbuotas 1974 m., jo pseudonimas – „Bronius“. 1928 m. gimęs S. Sondeckis, remiantis skelbiamais duomenimis, buvo užverbuotas 1982 metais. Jo įvardijamas pseudonimas – „Saliutas“.

Į klausimą, ar, jo nuomone, D. Banionis bei S. Sondeckis nebuvo KGB agentai, kaip dabar teigiama, R. Adomaitis atsakė miglotai.

„Nežinau, kaip ten yra, bet tada visi mes buvome konformistai. Išskyrus vieną kitą, Terlecką ar Sadūnaitę, kurie buvo tikri rezistentai (Antanas Terleckas ir Nijolė Sadūnaitė – DELFI). Visi mes buvome konformistai, prisitaikę prie to gyvenimo, tos santvarkos ir valdžios, kuri buvo, – kalbėjo R. Adomaitis ir dar kartą pakartojo. – Visi mes esame vienaip ar kitaip konformistai. Bet ar dabar reikia iškasti tuos, kurie mirę? Juos lengviausia apkaltinti, nes jie negali apsiginti.“

Regimantas Adomaitis

R. Adomaitis nelinkęs teisti, juo labiau, jo tikinimu, bendradarbiavimo formų buvo įvairių. „Taip pasakyt, kad jie buvo bendradarbiai, nes pasirašė kažkokį dokumentą... Nežinau net ką ten reikėdavo jiems pasirašyti, tai man nieko nesako. Nes to vadinamojo bendradarbiavimo formų buvo pačių įvairiausių, labai įvairus spektras. Jei taip visus pastatyt prie duobės ir apipilt... Tai nesąmonė. O tie, kurie važiuodavo į užsienį, gal turėdavo kokį parašiuką padėt ar ką, kad jie ten nieko nedarys jokios revoliucijos ir nekovos prieš Sovietų Sąjungą. Nežinau, nežinau, aš tik fantazuoju“, – kalbėjo R. Adomaitis.

Aktorius neįvardijo tikslių verbavimo formų, esą norint jas visas išvardyti, būtų galima parašyti visą knygą. „Galėjo būti labai įvairių dalykų, nes gyvenimas labai įvairus. Pasakymas, kad priklausė KGB ar ten pasirašė, sutiko bendradarbiauti ar kažką... Tai vienas variantas, kuris visiems vienodai galioja. Nebuvo nieko panašaus. Dirbama buvo įvairiai, individualiai. Su vienais vienaip, su kitais kitaip. Su trečiais vėl kitaip. Jie irgi ne asilai buvo tie KGB vadai“.

O ar jie kalbėdavo apie verbavimus ar kitus valdžios veiksmus tarpusavyje? Ar pasidalydavo savo patirtimis? O gal tai buvo tabu? „Tai nebuvo joks tabu. Gal tik paskutiniais metais prie Stalino, nes kol Stalinas buvo gyvas, užtekdavo pasakyti žodį prieš draugą Staliną ir galėjai į Vorkutą važiuot. Bet paskutiniais metais buvo daug subtiliau dirbama. Daug subtiliau, – prisiminimais dalijosi R. Adomaitis. – Bet aš nesu kagėbistas, nieko negaliu papasakot.“

Pokalbio metu R. Adomaitis vėl pakartojo, jog nėra ko versti istorijos puslapius atgal. „Kam iš viso šito reikia? Kam kapstytis po kapus? Kam reikia numirėlių kaulus iškasinėt? Galbūt tam, kad nustatytų Vanago palaidojimo vietą, reikia kažką pakasinėti, bet ne tų žmonių, kurie čia gyveno ir prieš metus ar dvejus mirė. Jie gerbiami ir įvertinti ne tik Tarybų valdžios, bet ir visų žmonių įvertinti“, – kolegas gynė R. Adomaitis.